|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kronika Valstybės 100-mečio minėjime nusilenkimas praeičiai, dainos, naujos tradicijos gimimas Nijolė Krasniauskienė
Jubiliejinis valstybės gimtadienis šiemet tarsi permainė santūrius tautiečius. Atrodė, kad Lietuvai nori ir turi ką pasakyti kiekvienas jos vaikas. Visi į Tėvynės gimtadienio sutiktuvių vainiką stengėsi įpinti bent kuklų žolynėlį ar ryškiaspalvį žiedą. Vienoje iš seniausių ir didžiausių Vilniaus seniūnijų, Žirmūnuose, valstybininkai ir bendruomenininkai kartu susėdo padainuoti Lietuvai ir apie ją. O šioje seniūnijoje gimusi idėja Vasario 16-ąją švęsti su daina Lietuva brangi pasklido po visas šalies bendruomenes. Kas žino, galbūt tądien, kai gyvieji linksminosi, prie jų prisijungė ir visai šalia amžinojo poilsio atgulę pokario kankiniai... O gal tik klausėsi dainų bei linkėjimų ir tyliai laimino... Dainavo Lietuvai ir apie ją Šventinio renginio organizatoriai Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracija bei jai talkinusi Vilniaus Žirmūnų Tuskulėnų bendruomenė Valstybės gimtadienio minėjimui sutelkė partnerius, pasikvietė svečių. Ir Vasario 16-ąją, vidurdienį, Tuskulėnų dvaro rūmuose suskambo Tautiška giesmė. Vilniaus Bočių bendrijos choras Ainiai (vadovė Simona Vitkauskienė) virpino klausytojų širdis patriotinėmis, partizaninėmis, seniai klasika tapusiomis dainomis. Atliekant Žemėj Lietuvos jau ir salė bandė priderinti balsus. Dar prieš porą savaičių nuogąstavę, ar gripas neištirpdys choro iki ansamblio, Vasario 16-ąją Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos dainorėliai sugužėjo pilnos sudėties, sveiki ir gerai nusiteikę. Parašykite, sakė gimnazijos muzikos mokytoja ir choro vadovė Laura Žaliumaitė, kad mūsų jaunių 512 klasių choras atliko nuo sutartinės, mokinės sukurtos dainos iki šiuolaikinių dainų Lietuvai ir apie ją. Kai nutilo paskutinis akordas, klausytojai karštai paplojo, o paskui nesusilaikė ir skandavo Lie-tu-va! Už atlikėjų nugarų kabančiame ekrane visą koncertą buvo galima grožėtis Nacionalinio mokinių piešinių konkurso laureatų darbais dar vienu mūsų jaunosios kartos kūrybiškumo įrodymu. Visi renginio dalyviai turėjo galimybę pasveikinti savo valstybę. Salės fojė buvo galima užrašyti linkėjimą ant vienos iš trijų tautinių spalvų juostelių ir prisegti lentoje nubraižytame Lietuvos kontūriniame žemėlapyje. Nespėjusieji pasirūpinti tinkama atributika galėjo patys ją susikurti edukaciniame tautinės apyrankės pynimo užsiėmime. Kalba šimtmečių sandūros liudininkai Choristę Beatričę atlydėjo mažoji sesutė Eglė, vidurinioji Auksė ir mama Vilma bei tėvelis Tomas. Valstybės jubiliejų kaip ypatingą šventę sutinkanti šeima kitą šimtmetį labiausiai Tėvynei linkėjo vienybės, tikėdama, kad vienybėje mes esame stipriausi. Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos choristas Kristijonas sakė, kad ši Vasario 16-oji jam visada primins, kad mums teko laimė būti dviejų Valstybės amžių sandūros liudininkais. Pirmojo šimtmečio didvyriai berniukui 1918-ųjų Nepriklausomybės akto signatarai. Dainorėlė Urtė džiaugėsi kartu su senjorais galėjusi sugiedoti himną ir pasijusti jiems tokia artima. Mes galime drąsiai eiti dainuodamos, įvertino gautą laisvės dovaną Rusnė ir Deimantė. Tačiau paklausus, ar žino, kad jų pasirodymas vyko netoli masinės nukankintų nekaltų žmonių kapavietės, atlikėjų džiaugsmą nupūtė akyse susitvenkusios ašaros. Mokome vaikus atrasti savo talentus, dorai gyventi, kurti, džiaugtis gyvenimu. Bet turime jiems įskiepyti ir pagarbą istorinei atminčiai. Čia dar yra spragų, komentavo Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė. Edukacinis darbas Vilniuje jau pradėtas, patikino Žirmūnų Tuskulėnų bendruomenės pirmininkas Remigijus Samuilevičius. Pripažino, kad kol kas jis yra lokalus, bet esą taip bus ne visada. Anot jo, štai Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos savanoriai tapo dažni svečiai Tuskulėnų rimties komplekse. Ir šventės dieną mokinius buvo galima išskirti iš minios. Jie talkino renginyje mažomis paslaugomis. Pradėta viešojo dainavimo tradicija 16 val. partneriai ir vėl buvo kartu, šįkart prie Tuskulėnų dvaro rūmų. Čia sugiedojo antruoju Lietuvos himnu vadinamą Maironio Lietuva brangi. Toną giesmei davė kitas Bočių bendrijos ansamblis Žirmūnų skyriaus kolektyvas Neris. Padarytas giesmės įrašas tuoj pat iškeliavo sutartuoju adresu. Ten iš vaizdo siuntinukų bus sukurtas filmukas. Jis taps bendruomenių viešojo dainavimo tradicijos gimimo liudijimu. Šįkart dalyvauja kur kas mažiau žmonių. Akivaizdu, kad daugumą vietinių iki pavakarės jau pasiglemžė kitame Neries krante vykstantys masiniai miesto renginiai. Arba, kaip sakė, kažkas iš dalyvių, tradicijai gimti reikia laiko ir pastangų. Žirmūniečiai ir kitos Vilniaus bendruomenės vaizdine medžiaga pasidalino ir feisbuke. Ir štai visai netrukus pirmieji komentarai. Pasirodo, pro užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių akis neprasprūdo nė mažiausia Vasario 16-osios šventės detalė. Iniciatyva Vasario 16-ąją švęskime su daina Lietuva brangi, kaip vietos bendruomenių telkimo ir stiprinimo priemonė, gimė Žirmūnuose. Ją netrukus parėmė Vilniaus bendruomenių asociacija, o sausio 23 dieną Tarybos posėdyje jai pritarė Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga (LVBOS). Šiemet dėl renginių gausos giesmės giedojimo laikas skyrėsi. Kitąmet bendruomenės bandys akciją sinchronizuoti. Tuskulėnų dvaro slėpiniai Tuo metu, kai Tuskulėnų dvaro rūmai ošė nuo dainų, kituose memorialinio komplekso statiniuose tvyrojo rimtis. Apie tai, kad Tuskulėnų dvaro teritorija yra sovietų represinių struktūrų nusikaltimų liudininkė, Lietuva išsamiau sužinojo tik po 50 metų, griuvus režimui. Baltajame dvarelyje įsikūrusi muziejinė ekspozicija pavadinta Tuskulėnų dvaro paslaptys. Šios vietos istorija iki lemtingų 19441947 metų nestokojo ir šviesesnių spalvų nei XVI amžiuje, kai dvaras priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, nei vėliau, kai teritorijoje buvo įrengta plytinė. Manoma, kad dvare degtos plytos sugulė ir į vienos iš gražiausių pasaulio šventyklų Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūmą. Mat sutampa plytinės atsiradimo ir bažnyčios statybos laikas. XIX amžiaus viduryje čia jau stovėjo Rusijos caro generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio Korsakovo vila. Ir tuomet dar buvo šviesu Tuskulėnų dvaras buvo Vilniaus intelektualų rinkimosi vieta. Antrojo pasaulinio karo metais dvaro savininkai nuo nacių gelbėjo žydus. O vietovei perėjus NKGB-MGB žinion, prasidėjo kruvinasis Tuskulėnų dvaro laikotarpis. Ši vieta per pusketvirtų metų tapo masine kapaviete 724 žmonių, kurių dauguma buvo pasipriešinimo okupacijai dalyviai, palaikams. Žmonės buvo šaudomi Vilniaus NKGB-MGB vidaus kalėjimo rūsiuose, o į Tuskulėnų dvaro teritoriją jų kūnai buvo atvežami užkasti. Kad būtų identifikuoti kūnai, prireikė sutelktų daugybės sričių mokslininkų ir specialistų pastangų. Radiniai ir nepagarba egzekucijų aukoms sukrėtė Tautą. Baltajame dvarelyje įrengtos ekspozicijos sumanytojai lankytoją pamažu įveda į rūsčią Lietuvos pokario tikrovę. Iš pradžių svečiams pasiūlomas nerūpestingas piešimo ant smėlio žaidimas. Pirmojoje ekspozicijos salėje pasakojama šviesi Žirmūnų atsiradimo ir vystymosi istorija, nes Tuskulėnų dvaras yra Žirmūnų objektas. Vėliau gidė paaiškins: net piešimas ant smėlio jau slepia savyje užkoduotą griovimo pradą. Tas, kuris pieš po pirmojo, rinksis, kuo būti: ar tik griovėju, ar ir kūrėju. Kuriančios ir griaunančios rankos tokia yra ekspozicijos koncepcija. Antroji ekspozicijos salė visiškas kontrastas pirmajai. Eksponatų čia nedaug. Juk okupantai iš kalinių paprastai atimdavo bet kokius asmenybę identifikuojančius daiktus, net rūbus. Dėmesį patraukia ant po stiklu išklotų grindų išdėliotos kalinių šlepetės, besiskiriančios tarpusavy tik nuklaipymais ir dėmėmis. Ir garsai, atkartojantys akustinę kalėjimo atmosferą. Visi eksponatai ir tikri, ir tuo pat metu turi simbolinę prasmę kaip, pavyzdžiui, prabangūs krėslai ir metalinės taburetės. Salėje įrengtuose terminaluose, naudojant abėcėlinę rodyklę, galima rasti visą surinktą dokumentinę medžiagą apie kiekvieną iš daugiau kaip 700 čia palaidotų aukų. Tai kalinių biografijos, tardymų procesų aprašymai, nuosprendžiai, laiškai iš kalėjimo. Šis informacijos rinkimas apie 19441947 metų aukas vis dar nėra baigtinis, pasipildo archyvuose rasta medžiaga, giminaičių perduotomis muziejui nuotraukomis. Dvi ekspozicijos salės įrengtos viena prieš kitą taip, kad auka bent simboliškai galėtų pažvelgti budeliui į akis. Ekskursijos gidė Agnė Šniaukštaitė-Beinorienė net ir po daugybės ekskursijų vis dar sunkiai tramdo jaudulį, kai sako, kad daugelis NKGB-MGB Vilniaus vidaus kalėjime nukankintųjų būdami gyvi neturėjo tokios galimybės. Vienintelis teisėtas mirties nuosprendžio vykdymo būdas šūvis į pakaušį daugeliui egzekucijos aukų tapo neprieinama malonė. Rasta palaikų suknežintomis, perdurtomis galvomis. Budelių salėje dėmesį patraukia improvizuoti stalo kalendoriaus lapeliai, pritvirtinti ant sienos. Juose matoma data nuosprendžio įvykdymo laikas, o kitoje lapelio pusėje atspausdintas konkrečios nakties aukų sąrašas. Ir dar toje pat salėje eksponuojami aukščiausi sovietų valstybiniai apdovanojimai už drąsą mūšiuose, tėvynės gynimą, įteikti tiems, kurie nė viename mūšyje nedalyvavo, tik kankino ir žudė. Paminklas visoms šiuolaikinio karo aukoms Liudininkams talkinant pavyko išsiaiškinti, kad NKGB-MGB kalėjime nužudyti asmenys, budelių žargonu kontingentas, naktimis buvo atvežami į Tuskulėnų parko teritoriją ir sumetami į iškastas duobes. Nusikaltimams pridengti virš duobių buvo suręstas pastatas. Jo fragmentai rasti vykdant kasinėjimus. Dabar šioje vietoje įrengta koplyčia-kolumbariumas. Tai svarbiausioji komplekso vieta. Atvirų durų dieną, tokią kaip Vasario 16-oji, čia apsilanko net iki tūkstančio lankytojų. Kai kada čia galima išvysti kelias šeimos kartas drauge. Tėveliai drausmina mažuosius triukšmadarius ir moko tinkamai elgtis amžinojo poilsio atgulusiųjų namuose. Mokytojai atveda mokinių klases. Ateina senjorai, virpančiomis rankomis varto aukų sąrašą ir ieško pažįstamų pavardžių. Kolumbariumo centre menininkės Inos Skardžiūtės-Kozel instaliacija Karo nuotaka-našlė, visų karų aukoms skirtas kūrinys. Figūra padaryta iš audeklo, ant kurio atspausdintos nužudytų vyrų nuotraukos, padarytos po egzekucijų. Po šydu nebūtis, tuštuma. Instaliacija kausto dėmesį savo santūriu tragizmu. Centrinės salės kupolą, tiesiai virš gedinčios nuotakos, puošia įspūdinga Gitenio Umbraso skliautinė mozaika Trejybė, vaizduojanti trijų paukščių sparnų sankirtą. Į šį memorialą per 2004 metų Vėlines vienoduose karstuose, sudėtuose į kriptas, atgulė 717 asmenų palaikai. Kitų septynių aukų kauleliai perduoti artimiesiems, žinomiausios aukos Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus Telšių vyskupijai. Vasario 16-ąją lankytojus prie kolumbariumo pagarbiai sutinka šauliai. Vilniaus Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinė, Jaunius ir Nijolė, prisistato. Žvilgsniai įtempti, ryžtingi kaip daugelio praleidusiųjų čia kelias valandas. O žmonės vis eina. Atsisveikindami tyliai sako: Ačiū.
Vilnius
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |