|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Karti tiesos medicina Popiežiaus Pranciškaus laiškas Gavėniai Mindaugas Buika
Popiežius Pranciškus savo laiške, skirtame jau prasidėjusiai Gavėniai, kuri bus užbaigta Didžiąją savaitę, švenčiant išganomąją Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą, kviečia tikinčiuosius ir visus geros valios žmones atsivertimo kelyje neklausyti netikrų pranašų ir negesinti meilės artimui. Dokumente, kurį Vatikane pristatęs Integralios žmogaus pažangos skatinimo dikasterijos vadovas kardinolas Piteris Tiurksonas (Peter Turkson) pavadino pranašiška žinia, raginama prasmingai išgyventi Gavėnią tradicinėmis Bažnyčios siūlomomis priemonėmis. Taigi malda, išmalda ir pasninku formuojamas įsitikinimas, kad Velykų šviesa išsklaidys visas gyvenimo sutemas. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tuo 40 dienų trunkančiu liturginiu laikotarpiu ypač svarbus prasmingas Susitaikymo sakramento šventimas su nuoširdžios atgailos kupina asmeninine išpažintimi dalyvaujant bendruomeniškoje Švenčiausiojo sakramento adoracijoje. Kaip tik šiam tikslui yra skirta visoje Bažnyčioje įsitvirtinusi popiežiaus Pranciškaus iniciatyva 24 valandos Viešpačiui, apie kurią jis primena ir šiame savo laiške, pabrėždamas, kad atsinaujinimas turi būti susijęs su kiekvienu žmogiškojo gyvenimo aspektu. Netikrų pranašų atpažinimas Pastaruoju metru savo pastoracinėmis pastangomis didelį dėmesį skirdamas prasmingam liturginių metų šventimui, kaip evangelizavimo sričiai, popiežius Pranciškus laiške Gavėniai rašo, kad ir šis laikotarpis, prasidėjęs Pelenų trečiadienį ir besitęsiantis iki Didžiojo ketvirtadienio (šiemet vasario 14 kovo 25 dienomis) turi aiškų sakramentinį atsivertimo pobūdį. Kaip tik šiuo požiūriu, norėdamas, kad šis malonės metas būtų išgyventas ne tik džiaugiantis dėl laukiamo Kristaus Prisikėlimo grindžiamo išganymo šventimo, bet ir tiesos apie esamos padėties sudėtingumą kontekste, Šventasis Tėvas kviečia apmąstyti įspėjamuosius Viešpaties žodžius: Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals (Mt 24, 12). Primenama, kad minėtus žodžius Jėzus ištarė Alyvų kalne, prie Jeruzalės, prieš prasidedant Jo kančios keliui, atsakydamas į mokinių klausimą, kokie išmėginimai laukia pasaulio pabaigoje. Išganytojas mini tuos sunkius išbandymus persekiojimus, karus, stichines nelaimes ir pabrėžtinai akcentuoja pavojingiausią dalyką netikrų pranašų atsiradimą, kuriais pasitikėdami galime patirti daug blogio. Todėl ryžtingai kelis kartus pakartoja, kad jais negalima tikėti, nepaisant visų viliojančių ženklų, netgi tariamai daromų stebuklų. Įsiklausykime į šį Evangelijos tekstą ir paklauskime savęs: kokį pavidalą gali įgyti šie netikri pranašai, kviečia popiežius Pranciškus. Jis mini daug populistinių mesijų (gyvačių kerėtojų), kurie, siekdami politinės naudos ir titulų, manipuliuoja žmonių jausmais, ideologiškai pavergdami žmonių minias, veda ten, kur nori, netgi į pražūtį. XX amžiuje tokios ideologinės apgavystės (komunizmas, nacizmas) ir jų sąlygoti diktatoriniai režimai pareikalavo dešimčių milijonų gyvybių ir panašūs pavojai išliko ir dabar. Šventasis Tėvas aiškina, kad netikrų mesijų ir pranašų užmačioms įgyvendinti dabar atsiranda daugiau galimybių ir dėl to, kadangi nemažai netgi tikinčiųjų pasidavė akimirksnio malonumų siekiams ir juos painioja su tikrąja laime. Tai pasakytina ir apie perdėtą turto šlovinimą ir kaupimą, apie svajones tokios gerovės, kurioje viskas perkama ir parduodama, o žmones padaro pelno ir žemų instinktų vergais. Netikriems pranašams popiežius Pranciškus priskiria tuos šarlatanus, kurie siūlo, atrodytų, paprastus ir greitus būdus įveikti žmogų ištikusius dvasinius sunkumus, kurie pasirodė visiškai neveiksmingi ir gali atnešti dramatiškas pasekmes. Daug jaunų žmonių pasidavė piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu pagundai, susiviliojo vienkartiniais seksualiniais santykiais, prarasdami brandžią gyvenimo perspektyvą. Šventasis Tėvas kalba apie paplitusį susiviliojimą lengvo, bet nesąžiningo pasipelnyjimo galimybe, jaunimui įsitraukiant į organizuoto nusikalstamumo tinklus, šešėlinę ekonomiką, tampant korupcijos aukomis. Tokius beverčius dalykus siūlantys apgavikai iš žmonių atima tai, kas vertingiausia, kilnumą, laisvę ir gebėjimą mylėti, daro išvadą Šventasis Tėvas. Pasak jo, dėl tokių pasekmių nereikia stebėtis, kadangi netikrų pranašų ir jais patikėjusių idėjinis vadovas, paties Jėzaus perspėjimu, yra velnias, kuris yra melagis ir melo tėvas (Jn 8, 44) ir blogį pateikia kaip gėrį, o melą kaip tiesą, kad sujauktų žmogaus širdį. Kad veiksmingai būtų pasipriešinta šėtoniškoms jėgoms, reikia pradėti nuo savęs, reikia pažvelgti į savo širdį ir ištirti, ar ji netapo tų netikrų pranašų melo grobiu, ir Gavėniai, kaip tam tinkamiausiam metui, siūlomas didesnis dvasinis susikaupimas. Juk šis ištyrimas ir patikrinimas turi būti gilus, o ne formalus ir paviršutiniškas, kad būtų pažinta tai, kas mūsų širdyse palieka gerus ir tvarius pėdsakus, kadangi tai ateina iš Dievo ir tikrai tarnauja mūsų gerovei. Bet reikia išsiaiškinti kada žmogaus širdis tampa akmeninė ir bejausmė ir joje nebelieka vietos meilei. Išblėsusios meilės pasekmės Užduodamas retorinius klausimus, kaip gali atsitikti, kad mumyse atšąla meilė, kokie ženklai rodo, kad meilei mumyse kyla grėsmė išblėsti, veikiant šėtoniškoms jėgoms, popiežius Pranciškus nurodo godumą pinigams, kurį apaštalas šv. Paulius įvardija kaip visų blogybių šaknį (plg 1 Tim 6, 10). Pasidavus šiam blogiui, atmetamas Dievas ir Jo nešama taika, atsisakoma ieškoti paguodos Jame visų rūpesčių akivaizdoje. Pirmenybę Dievo Žodžio bei sakramentų atžvilgiu tada pakeičia blaškymasis ir neviltis, nepakantumas viskam, kas gali pakenkti mūsų egoistiniam įsitvirtinimui ir gerovei. Visa tai gali virsti smurtu, nukreiptu prieš tuos, kurie laikomi grėsme mūsų vaizduotėje susikurtai tikrovei, virsti siekiu tą kliūtį pašalinti, netgi sunaikinti. Šventasis Tėvas, išvardydamas tokios nesavanaudiškos prievartos aukas, pirmiausia visiškai teisingai mini negimusius kūdikius, kurių žudymas motinų įsčiose yra didžiausias neteisingumas. Galima pastebėti, kad nors visuomenėje dabar daug kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje, seksualinės prievartos blogį, tačiau beveik visiškai nutylima, kad silpniausios ir nekalčiausios gyvybės sunaikinimas darant abortus daugelyje šalių yra legalizuotas ir tokio susidorojimo galimybė pristatoma kaip teisė bei netgi pažangos rodiklis. Vasario 5-ąją, kai Italijoje buvo minima Gyvybės diena, kreipdamasis į maldininkus, susirinkusius Romos Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus apgailestavo: Priimama vis daugiau įstatymų, nukreiptų prieš gyvybę, toliau vystoma atmetimo kultūra (tiksliau sakant, pavojinga antikultūra), kad šalinami visi, kurie nenaudingi, visa, kas trukdo. Jis kvietė tikinčiuosius ir visus geros valiuos žmones tokiomis aplinkybėmis, dabar, žmonijos atmetimo ir naikinimo laikais, be atvangos ir sąmoningai ginti gyvybę. Tai aktualu ir Lietuvai, švenčiančiai 100-ąsias valstybinės nepriklausomybės atkūrimo metines, kai, prisimenant žuvusius kovose už laisvę, tremtyje, partizaninėje rezistencijoje, verta pagalvoti ir apie milijonus mūsų šalyje nužudytų negimusių kūdikių po to, kai sovietinėje okupacijoje buvo legalizuoti abortai ir tai tęsiama iki šiol vis labiau rafinuotais būdais. Malda ir pasninkas už taiką Laiške šiemetinei Gavėniai nurodydamas asmeninius ir socialinius meilės stygiaus ženklus, savanaudiško vangumo, abejingumo, bergždžio pesimizmo nuostatas, Šventasis Tėvas mini pasiligojusio, garbaus amžiaus žmogaus, kiekvieno mūsų lūkesčių neatitinkančio kaimyno apleidimą (iki eutanazijos įteisinimo ir kone prievartinio jos siūlymo). Jis kalba apie daugelyje šalių stiprėjantį priešiškumą migrantams ir prieglobsčio svetur nuo gimtinėje iškilusių pavojų gyvybei ieškantiems pabėgėliams. Tokį meilės atšalimą tylomis liudija ir kūrinija: žemė vis labiau užnuodyta nerūpestingai ir abejingai išmestomis atliekomis, rašo popiežius Pranciškus. Jūroms, irgi užterštoms, deja, tenka priglausti gausybės laivo sudužimą patyrusių priverstinių migrantų palaikus. Laiške Gavėniai pastebima, kad šalta širdis skatina įsitraukti į nepaliaujamus brolžudiškus karus, kad dėl išaugusio konfliktų skaičiaus ir besaikio ginklavimosi, dangus, pagal Dievo planą skirtas giedoti Jo garbei, yra raižomas mirties įrankius barstančiuų mašinų. Neatsitiktinai, matydamas besitęsiančius karinius konfliktus, ypač Afrikoje ir Artimųjų Rytų regione, Šventasis Tėvas paskelbė, kad antrąjį Gavėnios penktadienį, vasario 23 dieną, Romoje ir visoje Katalikų Bažnyčioje ypatingu būdu bus meldžiamasi ir pasninkaujama už taiką. Jis pakvietė, kad prie šios iniciatyvos pagal savo apeigas ir papročius prisidėtų broliai ir seserys iš kitų krikščioniškų konfesijų bei kitų tikybų išpažinėjai. Popiežius Pranciškus pabrėžė, jog šiuo metu, kada konfliktų gausa yra panaši į dalimis vykstantį trečiąjį pasaulinį karą, kiekvienas savo sąžinėje prieš Dievą turi savęs klausti, ką jis gali padaryti dėl taikos. Žinoma, kiekvieno galimybės yra skirtingos, tačiau visi galime melstis tardami tvirtą ne nesantaikai ir pirmiausia karui, prašyti Viešpatį tvirtos taikos savo bendruomenei ir visam pasauliui. Dalytis Apvaizdos rūpesčiais Kviesdamas Gavėnios metu daugiau laiko skirti maldos susikaupimui, Šventasis Tėvas savo laiške tvirtina, kad širdies gilumoje galime nustatyti tuos slaptus melus, kuriais apgaudinėjame patys save, ir galop rasti mums siūlomą Dievo paguodą. Galbūt visai neatsitiktinai turėdamas galvoje tokią melo, savęs ir kitų apgaudinėjimo problemą, nemoralią ir nelegalią veiklą pasipelnyjimo tikslais, popiežius Pranciškus šiam vasario mėnesiui, kuriame prasidėjo Gavėnia savo maldos intencija pasirinko pasipriešinimą korupcijai. Melskimės, kad tie, kurių rankose pinigai, politinė ir dvasinė valdžia, nesileistų būti užvaldomi korupcijos, ragina Šventasis Tėvas, pripažindamas šio reiškinio keliamą pavojų ne tik valstybei, bet ir Bažnyčiai. Aiškindamas šios maldos intencijos aktualumą, jis pabrėžia, jog korupcija personalinis ir socialinis sugedimas, procesas, kuriuo maitinasi mirties kultūra ir apnuodija visą gyvenimą, kadangi galios ir turėjimo troškimas yra besaikis. Pripažindamas, kad tylėdami korupcijos neįveiksime, popiežius Pranciškus kartu su nuoširdžia malda ragina garsiai kalbėti ir pasmerkti šį blogį, stengtis geriau suprasti jo priežastis ir veikimą, ryžtingai stengtis jį nugalėti teisinėmis ir sielovadinėmis priemonėmis, kad vėl įsivyrautų prasmingas gailestingumas, teisingumas ir grožis visuomenės gyvenime be korupcijos. Šis Popiežiaus paraginimas svarbus ir Lietuvai, kuri kartu su Bulgarija, Kroatija, Rumunija ir Estija priklauso tų Europos Sąjungos valstybių penketukui, kuriose šešėlinė ekonomika turi didžiausią dalį gamybos ir paslaugų srityje. Todėl pastoracinė parama kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija neturi apsiriboti vien tik iškilmingu naujų policijos automobilių pašventinimu. Laiške aiškindamas Bažnyčios, mūsų Motinos ir Mokytojos, išvien su karčiu tiesos vaistu Gavėnios metu siūlomas dvasinio gydymo priemones, Šventasis Tėvas nurodo tradicinę išmaldą, kuri, teisingai suprasta, išlaisvina iš godumo ir padeda mums į savo kaimynus žvelgti kaip į brolius. Toks šeimyniškas požiūris Dievo vaikų bendruomenėje padeda suvokti, kad turima privati nuosavybė niekada nepriklauso tik vienam žmogui, kad būtina ja dalintis su vargstančiais ir tada išmaldos davimas plačiąja prasme tampa gyvenimo būdu. Kaip norėčiau, kad mes, krikščionys, sektume apaštalų pavyzdžiu ir galimybe dalintis su kitais savo gėrybėmis laikytumės bendrystės, kuria gyvename Bažnyčioje, iškalbingu liudijimu, teigia popiežius Pranciškus. Priminęs apaštalo šv. Pauliaus raginimą krikščionims organizuoti rinkliavą, pagalbą vargstančiai Jeruzalės tikinčiųjų bendruomenei ir mintį, kad tokios akcijos dvasiškai naudingos patiems aukų davėjams (plg 2 Kor 8, 10), Šventasis Tėvas, pabrėždamas tą nuostatą, su pritarimu kalba apie Gavėnios metu daugelio krikščioniškų organizacijų rengiamas rinkliavas paremti neturtingų regionų Bažnyčioms ir žmonėms. Galima priminti, kad per Didžiojo penktadienio apeigas Vatikane ir visoje Bažnyčioje organizuojamas specialus aukų rinkimas padėti daug sunkumų patiriantiems Šventosios Žemės krikščionims. Tačiau linkėčiau, kad ir mūsų kasdieninių santykių srityje kiekvieną mūsų pagalbos maldaujantį brolį suvoktume kaip Dievo prašymą, tvirtina popiežius Pranciškus. Duodami išmaldą mes tokiu būdu dalijamės Dieviškosios Apvaizdos rūpinimusi kiekvienu iš savo vaikų. Galiausiai, žinodami, kad per mus Dievas šiandien padeda kažkam kitam, galime labiau tikėtis, kad Jis padės ir mums, ištikus nelaimei, nes Viešpats yra nepralenkiamas dosnumu. Susivaldymas, atgaila ir teisingumas Šventasis Tėvas laiške primena ir senąją pasninkavimo tradiciją, kurios laikytis Bažnyčia kviečia savo narius, ypač Gavėnios metu. Pasninkas susivaldymas vartojant maistą, bet ši asketizmo forma reiškia ir svaigalų, triukšmingų pramogų, seksualinių santykių ir kitų potraukių atsisakymą ir susitelkimą į dvasinius dalykus. Pasak popiežiaus Pranciškaus, toks sąmoningas ir savanoriškas savo geismų suvaržymas, malonumų atsisakymas, sielos išlaisvinimas iš kūniškų troškimų ir asmeninio gyvenimo nuskaistinimas sumažina smurtavimo bei kitokių ekstremizmo apraiškų galimybes, skatina dvasinį augimą ir pozityvų charakterio ugdymą. Viena vertus, pasninkas įgalina mus patirti tai, ką išgyvena tie, kurie stokoja būtiniausių dalykų ir pažįsta kasdienį alkį, rašo popiežius Pranciškus. Kita vertus, juo išreiškiama mūsų sielos, alkstančios gėrio ir trokštančios gyvenimo su Dievu, būklė. Taigi, pasninkas plačiąja prasme turi žadinti atnaujinantį pobūdį, skatina dėmesingumą Dievui ir artimui, atgaivina mūsų troškimą paklusti Dievui, kuris vienintelis gali numalšinti alkį. Kviesdamas susivaldyti, dvasiškai apsivalyti ir viskuo, kuo gali, prisidėti prie pagalbos mūsų vargstantiems broliams ir seserims, Šventasis Tėvas kreipiasi ne tik į tikinčiuosius, bet visus geros valios žmones, nes ir jie turi išgirsti Dievo balsą. Juk visiems turi kelti nerimą pasaulyje plintantis neteisingumas, liūdinti regėjimas, kaip pražūtin ritasi buvimo vienos žmonių šeimos nariais prasmė. Sausio pradžioje vykusiame naujametiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais popiežius Pranciškus išreiškė nerimą, kad pastaruoju metu pavojingai pakito žmogaus teisių suvokimas, dirbtinai formuojamos naujos teisės, dažnai nesiderinančios su žmogiškąja prigimtimi, tautine ir dvasine kultūra. Paradoksaliu būdu tuomet iškyla rizika, kad vardan tų tariamų teisių gali įsitvirtinti naujos ideologinio kolonializmo formos (genderizmas, privilegijuotas homoseksualizmas, agresyvus feminizmas), kurios stengiasi iškreipti skirtingų lyčių papildomumą, visiškai sugriauti, šeimos ir santuokinį gyvenimą, kaip neva pasenusį ir patriarchalinį, kuris atitinka prigimtį ir yra žmonijos bendruomeniškumo pagrindas. 24 valandos Viešpačiui Gavėniai skirtame dokumente priminęs, kad daugelio šiandienos problemų ištakos yra meilės silpnėjimas žmonių širdyse, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad jos atsinaujinimui reikia priimti Dievo gailestingąją meilę, kuri niekada neblėsta. Šį Viešpaties atleidimą ir galimybę vėl tapti mylinčiais, teisingais ir blaiviai mąstančiais bei ryžtingai tarnystės ir solidarumo dvasia veikiančiais žmonėmis suteikia Susitaikymo sakramentas. Nurodęs, kad šiuo atžvilgiu Gavėnios liturginis laikotarpis gali būti tikras malonės metas, popiežius Pranciškus dar kartą patvirtina visoje Bažnyčioje galiojančią jo iniciatyvą 24 valandos Viešpačiui, kai visą parą atidarytuose maldos namuose tikinčiųjų bendruomenė gali atlikti asmeninę išpažintį Eucharistinės adoracijos kontekste. Šiemet tai vyks kovo 910 dienomis (iš penktadienio į šeštadienį) su Šventojo Tėvo parinkta apmąstymų tema Tu turi galybę atleisti (Psl 130, 4). Siūloma, kad visose pasaulio vyskupijose tomis dienomis bent viena bažnyčia būtų atvira šiam tikslui, kad budėtų nuodėmklausiai ir būtų garbinamas Švenčiausiasis sakramentas. Paprastai Šv. Petro bazilikoje pats popiežius Pranciškus dalyvauja tokiose apeigose, priimdamas Susitaikymo sakramentą ir klausydamas išpažinčių. Daug kartų kalbėjęs apie asmeninės atgailos svarbą, pastarąjį kartą jis tai priminė vasario 11 dieną susitikdamas su maldininkais Šv. Petro aikštėje ir komentuodamas to šventadienio Evangelijos skaitinį apie stebuklingą maldaujančio raupsuotojo pagydymą. Sunkaus paciento (senovėje į raupsų ligą buvo žiūrima kaip į nešvarumą, kaltę žmonių ir Dievo atžvilgiu) pasveikimą, Jėzui tariant: Noriu, būk švarus (Lk 5, 13), reikia suprasti, kaip apvalymą nuo dvasinių raupsų (nuodėmių), patvirtinant nepaprastą Viešpaties gailestingumą ir atjautą. Kiekvieną kartą, kai su nuoširdžia atgaila širdyje einame išpažinties, Jėzus mums taria: Noriu, būk švarus, aiškino Šventasis Tėvas. Ir koks džiaugsmas! Nuodėmės rapsai pranyksta, vėl imame džiugiai gyventi kaip Dievo vaikai, pilnatviškai sugrįžtame į bendruomenę. Baigdamas Gavėniai skirtą laišką, kurį pasirašė dar Visų Šventųjų iškilmės metu, lapkričio 1 dieną, taip patvirtindamas, kad šis laikotarpis yra svarbus kelio į šventumą etapas, popiežius Pranciškus teigia, kad, švęsdami Kristaus Prisikėlimą, vėl jaudinančiai išgyvensime Velykų žvalės uždegimą, kai į maldos namus susirinkusią bendruomenę nutvieks nauja šviesa. Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą, linki Šventasis Tėvas cituodamas Velyknakčio liturgijos žodžius. Tai gali būti panaši patirtis, kurią išgyveno neviltyje po Jėzaus mirties buvę Emauso mokiniai, kurie pajuto nepaprastą džiaugsmą vėl sutikę prisikėlusį Išganytoją. (Plg Lk 24, 3135) Girdint Viešpaties Žodį ir maitinantis Eucharistijos duona mūsų širdys teužsidega tikėjimu, viltimi ir meile.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |