Partijų populiarumas ir būdai byloti tautai

Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius

Šią žiemą visuomenės nuomonių tyrimai vėl tampa nepalankūs vadinamosioms tradicinėms partijoms. Dar visai neseniai besivaržę dėl pirmos vietos socialdemokratai su konservatoriais, anot kai kurių tyrimų, užleido ją Darbo partijai ("Vilmorus") arba "Tvarkai ir teisingumui" (TT; "Spinter").

Tiesa, "TNS Gallup" gruodį atlikta apklausa vis dar pranašauja pergalę konservatoriams. Lapkritį tokį patį Tėvynės sąjungai (TS) palankų rezultatą skelbė ir "Spinter", ir "Baltijos tyrimai", ir "Vilmorus". Tačiau šiuo metu šalia TS ir LSDP pirmose pozicijose įsitvirtino dvi politinės jėgos, turėjusios, anot pernykščių prognozių, patirti nuosmukį ir nebepretenduoti į lyderystę. Darbo partijai kai kas net žadėjo žlugimą per artėjančius Seimo rinkimus. Tad iš kur tokie pokyčiai partijų reitinguose?

Žinoma, didelę įtaką galėjo turėti pastarojo meto politikos aktualijos ir partijų dedamos pastangos auginti savo populiarumą. TT vadovas Rolandas Paksas tikrai nesėdėjo sudėjęs rankų ir praėjusiais metais nuveikė nemažai rinkimų kampanijos darbo. Darbiečių lyderiui Viktorui Uspaskichui užteko grįžti į Lietuvą ir, televizijos kamerų visur lydimam, pašmėžuoti kandidatu į Seimą. Šitai jis darė su daugelio širdžiai miela teisėtvarkos persekiojamo pajaco aureole. Televizijos atbukintai visuomenės daliai net bukiausia partija simpatinga, jei jos pirmininkas paverčiamas ekrano žvaigžde, kaip koks Psichas arba Raudona - arba kaip jiedu kartu sudėjus ir nufilmavus lovoje.

Savo ruožtu socialdemokratai susidūrė su aštrėjančiomis problemomis, kurių dalį, tiesa, paslaugiai, užsikrovė ant savęs apsvaigę nuo Gedimino Kirkilo konservatoriai. Oligarchinis LSDP stilius, atominės elektrinės projekto "stūmimas" šiuo stiliumi, infliacija, augančios paskolų palūkanų normos ir pasitikėjimo Kirkilu nuosmukis ("Baltijos tyrimų" ir Alfa.lt rudens duomenys) ištirpino pernykštį socdemų populiarumą.

TS tuo metu, nutraukusi susitarimą su socialdemokratais, netapo nuoseklia opozicija ir blaškėsi tarp prieštaringų sprendimų, nesugebėdama pasirinkti tiesesnio kelio. Tokia neryžtinga ir kartais dviveidė laikysena, ypač artėjant rinkimams, kai reikia išryškinti partijos politinį tapatumą, užuot tik pradėjus jo paieškas, sukūrė galimybę Pakso liberaldemokratams burti nepatenkintuosius esama padėtimi - LSDP valdymu - po savo vėliava ir populiarumu pasivyti TS.

Galima rasti įvairių rinkėjų simpatijų formavimosi ir kaitos priežasčių vertinant valstybės politinio gyvenimo įvykius, partijų vidaus problemas ar jų lyderių patrauklumą. Galima ginčytis dėl to, kurios jų yra lemiamos ir kurios - antraeilės. Šitai paprastai daroma itin menkai atsižvelgiant į vieną svarbų politinės įtakos veiksnį - retoriką. Ne į viešųjų ryšių specialistų kuriamus įvaizdžius, o būtent į retorikos meną, susijusį su dažniau girdimų viešojoje erdvėje politikų savybėmis ir gebėjimais.

Apie tai, kad mūsų partijos, politikai bei rinkėjai skiria per mažai dėmesio retorikos menui ir apie tai, kokia retorika šiandien vyrauja bei kokią ji daro įtaką mūsų rinkėjams, iš esmės žiniasklaidoje net nekalbama. Kęsto Kirtiklio komentaras Alfa.lt "Kodėl Lietuvoje neveikia lenkiški scenarijai (2007-10-25) yra bene vienintelis pastaraisiais metais skaitytas rašinys, kuriame ši problema svarstoma.

Kirtiklis lygina Lietuvos politiką su Lenkijos, kuri, pasak jo, iki praėjusių metų turėjo vieną itin svarbų bruožą - buvo aistringa. "Aistra - svarbus retorinis momentas, nieko bendra neturintis su loginiais argumentais, realiomis politinio ar ekonominio veikimo galimybėmis, galimais išpildyti pažadais", - sako autorius. Ir nors nederėtų sutikti, kad retorikos atveju su loginiais argumentais politiko kalboje aistra nieko bendra neturi, reikia pripažinti jo daromą išvadą: "Politiko politinė aistra teikia rinkėjui pokyčių viltį, ypač jei tas veikėjas yra jauno amžiaus. Lietuvoje nėra nieko panašaus."

Pagal Aristotelį, retorika yra įtikinėjimo menas trimis jo išskiriamais būdais: kai kreipimasis į klausytoją grindžiamas moralinėmis nuostatomis (ethos), aistra (pathos) ir logine argumentacija (logos). Retorinė argumentacija (enthymeme) skiriasi nuo mokslinės tuo, kad pastarajai nerūpi emocinis aiškinimosi, įrodinėjimo fonas. Enthymeme yra praktinio pobūdžio svarstymas, kurio tikslas - skatinti žmogų ne tik mąstyti, bet ir veikti. Veikimo paskatas savo ruožtu teikia ne tiek loginiai argumentai, kiek jausmų motyvacinė galia, kurią sužadina pathos.

Klausytojas viešojoje erdvėje yra vertintojas, o vertinimai, kaip sako Aristotelis, būna trijų rūšių, atitinkančių tris retorikos rūšis. Viena iš jų - svarstymai apie naudingumą (sumbouleutikon), kita - apie teisingumą (dikanikon) ir trečia - apie tai, kas kilnu ir žema (epideiktikon). Jei šį klasikinį mokymą laikysime tradiciniu ir taikysime jį mūsų politikai, matysime, kad tradicinėmis vadinamos partijos su tradiciniu retorikos menu turi labai nedaug bendra.

Retorikos pathos ir jos dikanikon rūšis tiek socialdemokratams (LDDP 1992-aisiais), tiek konservatoriams (1996-aisiais) buvo būdinga tik praėjusį dešimtmetį. Aistringai kalbėdami apie pažeistą teisingumą, ekskomunistai minėjo "sugriautus kolūkius" ir "šlapios dešros" stygių, o konservatoriai vėliau rodė pirštais į LDDP organizuotą "prichvatizavimą". Baigiantis praėjusiam dešimtmečiui abiejų partijų retorinė aistra ir teisingumo vizijos smarkiai išblėso. Į atsilaisvinusią patoso vietą aistringai įsiveržė naujoji politika ir kiek vėliau - ją modifikavęs prezidentinei kampanijai Paksas.

Šiuo metu ir socialdemokratams, ir konservatoriams būdingas sausas retorikos racionalumas; aistros, kaip pažymi ir Kirtiklis, jų kalbose nėra. Teisingumas "atiteko" liberaldemokratams - ir jų pavadinimui, ir retorikos akcentams. Būdamas prezidentas Paksas savo viešajam kalbėjimui, palyginti su "tradicinėmis" partijomis, tikrai negailėjo patoso, kad ir kaip vertintume jo raišką bei turinį.

Konservatoriai savojo dikanikon kalbėjimo vis ieško ir nesuranda, o aistrą žudo biurokratine retorika, kurioje vis šmėkščioja žodžiai "darbotvarkė" ir "efektyvumas". Ethos ir epideiktikon (kas kilnu arba žema) svarstymai daugiausia asocijuojasi su Vytauto Landsbergio kalbomis. Kadangi tai tiesiogiai susiję su žmonių asmens savybių aptarimu ir vertinimu, prieš šį politiką nirtulingai sukilo tai, kas pasijuto vertinama kaip nedorybinga ir žema.

Socialdemokratai apskritai viską apvertė aukštyn kojomis: partija, kuriai pagal apibrėžimą labiausiai turėtų rūpėti socialinis teisingumas, visomis išgalėmis gina su ja susijusio didžiojo verslo interesus. LSDP besikurianti Socialinio teisingumo frakcija šią padėtį, matyt, mėgins kažkaip ištaisyti. Tačiau kol kas nematyti esminių LSDP politinės retorikos pokyčių: nei uždegančios rinkėją aistros, nei noro kovoti už pamintą teisingumą ši partija, švelniai tariant, aplink save neskleidžia.

Net 38 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad svarbiausia skurdo priežastis - socialinio teisingumo stygius. 82 proc. lietuvių mano, kad skurdo mažinimu turėtų rūpintis visa visuomenė. Tik 7 proc. Lietuvos žmonių greičiau pritartų teiginiui, kad skurdo mažinimas yra pačių skurstančiųjų reikalas. Tai parodė Pilietinės visuomenės instituto užsakymu "Vilmorus" pernai atlikta apklausa. Ko gera, šie duomenys iš dalies paaiškina, kodėl savo pavadinimu ir retorika teisingumą pabrėžianti, patoso nevengianti politinė partija šiandien pasiveja ir net lenkia vien dalykinę naudingumo retoriką naudojančias TS ir LSDP.

Savo ruožtu Darbo partijos populiarėjimo reiškinys - atskira kalba. Tinkanti daugiau toms progoms, kai padoriam žmogui tenka įveikti pasišlykštėjimą ir pripažinti idiotizmo galią.

Alfa.lt

© 2008 „XXI amžius“