Tik nereikia jaudintis - jus tuoj išgelbės

Tomas Bitinas

Tomas Bitinas

Jaudinatės dėl Lietuvos energetinės priklausomybės? Jus vargina bendrojo vidaus produkto augimo sulėtėjimas? Baugina galima infliacinė spiralė? Balsuokite už tikrą populistinę partiją, ir ji kartu su jumis dėl tokių menkniekių nesuks galvos.

Galbūt tokia logika vadovavosi apklausose respondentai, teigdami, kad balsuotų už Darbo partiją, jei rinkimai vyktų kitą sekmadienį? Išties peržiūrėjus pastaruoju metu atliktų apklausų rezultatus, nejučia kyla mintis, kad kažkas su mūsų visuomene ir politika yra negerai - mažne kas dešimtas Lietuvos gyventojas tiki, kad jo interesams geriausiai atstovautų Rusijoje politinio prieglobsčio pasiprašęs veikėjas ir jo klika, prieš trejus metus saldžiai suokę apie 11, 111 ir 1111 dienų.

Per mėnesį Darbo partijos gerbėjų gretos pagausėjo beveik trečdaliu. Jei apklausa būtų surengta kiek vėliau, būtų galima šį populiarumo proveržį pabandyti "nurašyti" šventėms grįžusiems emigrantams, galbūt mažiau besidomintiems šalies politiniu gyvenimu ir apklausoje įvardijusiems tuos, kam atidavė balsą per ankstesnius rinkimus. Vis dėlto suversti kaltę dėl apklausų rezultatų Kalėdų švenčių įkarščiui ar pošventiniam galvos skausmui nepavyks. Lieka galvoti, ar rinkėjai tikrai tiki, kad buvęs suvirintojas gali pagerinti jų ekonominę bei visuomeninę padėtį, ar tiesiog neturi iš ko rinktis, nenorėdami balsuoti už tradicines valdžios partijas - socialdemokratus ir konservatorius?

Kas čia "tūpas"?

Išties būtų įdomu (nors ir baugu daryti tokius eksperimentus) pažiūrėti, kokie būtų buvę rinkimų Alytuje laisvai kėdei Seime užimti rezultatai, jei Viktoras Uspakichas būtų galėjęs vykdyti aktyvią rinkimų kampaniją ir tiesiogiai bendrauti su rinkėjais. Nors daugybė politologų ir krykštavome iš džiaugsmo, kalbėdami apie susipratusius tautiečius, panašu, kad džiaugtis proto ir savigarbos daigais per anksti. Uspaskichas be problemų pateko į antrą turą ir buvo ne šluote nušluotas gavęs vos kelis balsais, o sulaukė beveik pusės rinkėjų simpatijų.

Po tokių rezultatų ir augančio Darbo partijos populiarumo fone nejučia tenka pasikrapštyti pakaušį ir paklausti, tai kas gi čia tūpas - tie, kurie balsavo už jį, tie, kurie nebalsavo, ar tie, kurie mato problemas ten, kur jų neįžvelgė 43 procentai alytiškių?

Še tau boba ir devintinės - tarsi ir apsivogęs, tarsi ir bėgo iš Lietuvos ir Maskvoje būdamas dergė nesivaržydamas, o tiki juo žmonės...

Seimas ar Lukiškės

Kita vertus, nereikia išradinėti dviračio - visose šalyse yra nepatenkintų, neprisitaikiusių, nenorinčių ar tinginčių, ir jie savo balsą visada atiduos populistams. Tik jų procentas Lietuvoje gal kiek per didelis. Vis dėlto yra bent kelios priežastys, dėl kurių Darbo partijos populiarumas dar gali augti.

Esminis klausimas - ar sugebės mūsų teisinė sistema įrodyti ir nubausti Uspaskichą ir jo partiečius už tai, ką - niekas neabejoja - jis veikė su partijos (savo įmonių, ministerijos?) buhalterija. Ir kuo arčiau rinkimai, tuo šis klausimas gali būti opesnis - netinkamu laiku pasibaigę teismai gali padaryti Uspaskicho rypavimus dėl susidorojimo tik garsesnius ir labiau įtikimus.

Antra galimybė Darbo partijai tęsti kelią į viršūnę - auganti infliacija ir smunkanti gyventojų perkamoji galia. Neabejotina, kad blogėjant situacijai pirmiausia rinkėjai nusigręš nuo socialdemokratų ir konservatorių, savo balsus atiduodami Roladui Paksui, Kazimirai Prunskienei ir tiems patiems darbiečiams. O tie, kas netiki, kad Uspaskichas nesugebės sukurpti pasakos, kaip Darbo partijai būnant valdžioje buvo padėti pamatai ekono minei gerovei, o jai pasitraukus - viskas žlugo, be reikalo nuvertina Viktoro fantazijų galimybes. Skirtumas tarp partijų rėmėjų gal pasikeistų ir ne itin drastiškai, tačiau rinkėjų balsus konvertavus į Seimo mandatus, bendra parlamentarų vaizdas gali būti daug niūresnis nei po praėjusių rinkimų.

Trečias svarbus veiksnys - neapsisprendusių rinkėjų pasirinkimas. Apklausos duomenimis, už ką balsuoti dar nenusprendė beveik 25 procentai gyventojų. Žinoma, visų jų balsai neatiteks Darbo partijai, tačiau vienas kitas procentas naujų rėmėjų gali ir atsirasti.

Valdantieji užimti strategijomis

Vis dėlto 2008 m. Seimo rinkimai gali ir nesibaigti Darbo partijos triumfu. Lietuvoje dar neįprasta, tačiau iki rinkimus likus metams, tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai yra mažne rinkėjų apklausų viršūnėje. Galima teigti, kad šios partijos ten būtų įsitvirtinusios dar labiau, jeigu ne vaikiški "aš su tavim draugausiu/nedraugausiu" pasižaidimai, tapę vos ne TV muilo opera. Rinkėjų pasitikėjimo neprideda ir ilgai užsitęsusios, tačiau mažai konkrečios informacijos suteikusios varžybos, kas labiau myli valstybę: tie, kurie už liūtus su ilgomis "Vilniaus prekybomis" ausimis, ar tie, kuriems tos ausys kelia šiokių tokių estetinių nepatogumų.

Kartais net atrodo, kad šios dvi partijos ne tiek rūpinasi valstybės reikalais, kiek lenktyniauja, kuri sugebės atrasti tokią problemą, dėl kurios galima būtų diskutuoti bent keletą mėnesių, suburti komisiją, padaryti bent kelias svarstymo pertraukas. Iš pradžių tiek iečių buvo sulaužyta dėl Valstybės saugumo departamento, o galiausiai viskas baigėsi poros VSD galvų nuridenimu. Vėliau į visas puses tąsė priešlaikinių rinkimų paklodę, dabar stumdo po Seimo užkaborius "Leo.lt" projektą, kurio kūrimo peripetijos suprantamos jau nebent patiems politikams, suinteresuotiems verslininkams ir žurnalistams. O rinkėjui svarbiausia tai, kas paaiškėjo praeitą savaitę, - kad dėl visų šių procesų gyventojams brangs elektra.

Tokios valdančiosios partijos - tikras lobis populistinėms jėgoms. Jos niekada nekvaršins jums galvos tokiom nesąmonėm, kaip einamosios sąskaitos deficitas, prekybos balansas ir nepasakos apie elektros tilto į Švediją svarbą geoenergetinio saugumo kontekste, o kalbės, kiek kainuos pienas, kaip po 111 dienų pensija išaugs dvigubai ar pan.

Kol kas panašu, kad rinkėjai dar mėgaujasi kylančiais atlyginimais ir mažu nedarbu, tad gan atlaidžiai žiūri, kaip tradicinių partijų politikai žaidžia savo smėlio dėžėse, tačiau jeigu jie ir toliau kalbėsis vien sau ir dėl savęs, jei jų diskusijos tolydžio vis labiau primins "Spaudos klubą", kurio dalyviai, atrodo, nesikeičia metų metus, kaip ir jų argumentai, o auganti infliacija grauš rinkėjų mintis ir kišenes, tautos gelbėti nuo strateginių marazmų ateis populistai. O gal, tiesą sakant, jie jau ir atėjo?...

© 2008 „XXI amžius“