Sena naujoji dešinė
Tomas Čyvas
|
Tomas Čyvas
|
Konservatoriams ir jų sėkmingai virškinamoms partijoms
ir partijėlėms kuriant vadinamąją "dešinę alternatyvą", verta darsyk
įsižiūrėti - ką gi tokio naujo ir kitoniško pastaroji galės pasiūlyti
Lietuvos politikai.
Aišku, kad ne gausą naujų veidų, nes skirtumas
tik toks, jog sąrašuose į daugmaž praeinančias pozicijas per Seimo
rinkimus bus patalpinti minėtų partijėlių lyderiai, kuriems tai
akivaizdžiai ir yra pagrindinis motyvas bei stimulas šiai "santuokai
be meilės". Tautoje nutekėjimas iš išskaičiavimo kartais vadinamas
ir santuokos liudijimu pridengta prostitucija, bet tebūnie, sakykime,
kad niekas to nė nepastebėjo. Pagaliau, svarbu ne veidai ir pavardės,
o politinė elgsena.
Imkime ir patikėkime prielaida, jog tautininkų,
konservatorių ir gal dar kokių nors ten politinės paraštės senbuvių
vadai yra "idėjiniai", tiki tveriamo padaro galia, trokšta kitokios,
kokybiškesnės dešiniosios politikos. Tarkim, jie kuria naują darbotvarkę
Lietuvai. Naujas alternatyvus dešinysis ledlaužis programiškai galutinai
susitupėti ketina po visų formalių procedūrų, suvažiavimų ir programų
tvirtinimų. Tad apie tai, ką naujo, svarbaus ir efektyvaus jis Marijos
žemei ketina ir gali pasiūlyti, lieka spręsti iš dabartinės politinės
praktikos. Darinio ašimi buvo ir liks konservatoriai, o dar tiksliau
- dabartinė jų vadovybė, kartu su visomis savo strategijomis, taktikomis
ir įpročiais.
Apie "dešiniosios alternatyvos" projektą žinome
jau ne pirmą mėnesį, tad ir spręsti apie minėtos jo "ašies" veiksmus,
lemsiančius naujosios partijos ateitį, galima pagal pastaruosius
konservatorių veiksmus bei pasisakymus. Daug negudraudami, imkime
ir prisiminkime - ką gi jie nūnai pasakoja ir siūlo tautai vidaus
ir užsienio politikos klausimais.
Realūs žygdarbiai
Kokios buvo svarbiausios praėjusių metų politinio
gyvenimo aktualijos? Valstybę sukrėtęs ir užkulisius praskleidęs
Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalas ir Seimo bejėgiškumas
bei Prezidento, Vyriausybės vykdytas tylus, bet atkaklus buvusio
šios kontoros vadovo ir iki šiol ramiai tebetriūsiančių jo pavaduotojų
gynimas. Niekas neatšaukė Seimo išvadų, kurios aiškiai byloja, jog
šalies saugumui padaryta žala, bet niekas už tai neliko atsakingas,
o Prezidentas Valdas Adamkus iki šiol net nerado reikalo prisipažinti
bent jau suklydęs, kuomet gynė instituciją siaubusį, parlamentui
akis dūmusį bei draskiusį KGB rezervininką.
Kaip elgėsi naujojo dešiniųjų projekto lipdytojai?
Jų aktyvumas, reikalavimai ir principingumas nuslinko užmarštin,
vos tik direktoriumi tapo Povilas Malakauskas, kuris, kaip netrukus
paaiškėjo, sutars su "valstybininkais" ir visais kitais, kas leis
jo "žvalgybinei bendruomenei" veikti be kontrolės ir atsakomybės
- KGB stiliumi.
Veltui kas būtų tikėjęsis, jog P. Malakauskui
už jo pavaduotojų tolesnį laikymą ir leidimą vystyti veiklą, kurią
taip neigiamai įvertino parlamentas, būtų užduodami kokie klausimai
ar reiškiami ultimatumai. Be reikalo kas manytų, jog konservatoriai,
kurie pradžioje taip energingai skelbėsi tvarkysią šalies žvalgybą,
būtų siūlę bent dalį mokytojų algoms ar kitoms reikmėms reikalingų
biudžeto lėšų paieškoti biudžeto eilutėse, lemiančiose savo valstybę
ir piliečius su svetima ir priešiška šalimis susijusių vertelgų
labui šnipinėjančios "bendruomenės" kišenę. Pradinis artikuliuotas
ir reiklus tonas virto anemišku lemenimu bei atsikalbinėjimu: "darysime,
spręsime, sieksime"..., o jei neišeis - ką padarysi?
Ką atsinaujinantys ir alternatyvas buriantys konservatoriai
darė Lietuvos energetinės nepriklausomybės srityje? Ogi tiesiog
prisitaikė prie kažkur pirtyse ar kazino suderėtų "trigalvio" projekto
sąlygų. Vasarą jie ne kaip opozicionieriai, o kaip tikrų tikriausi
satelitai (butaforinės partijos šalia komunistų egzistavo ir VDR
bei Varšuvos pakto laikų Lenkijoje) kėlė rankas už šį projektą.
Klausantis jų dabar atrodo, kad jį kritikuoja ne dėl akivaizdžiai
korupcinės kilmės bei tikslų, o tik todėl, kad jis nepakankamai
dailiai sutvarkytas. Nepakankamai prikaišiotas nieko nereiškiančių
tariamų "saugiklių" ir šakėmis ant mėnulio užrašytų pažadų pastatyti
atominę elektrinę, elektros tiltus ar šiaip kokį šviesų bei sotų
rytojų.
Apie pagrindinę problemą - valstybės užvaldymą
ir priimamų sprendimų faktišką pagrobimą iš tautos rinktų atstovų
kompetencijos jau šnekama taip, kad niekas neduok Dieve nenugirstų
ir nesupyktų.
Akivaizdus įrodymas, jog konservatoriai sąmoningai
ar nesąmoningai susitaikė su valstybės užvaldymu, yra jų pozicija
dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus darbo pratęsimo. Išgirdęs,
jog yra iniciatyvų rengti referendumą šiuo klausimu, Tėvynės sąjungos
branduolinių ir tarptautinių reikalų žinovas Audronius Ažubalis
pareiškė: "Tai diversija prieš Lietuvą, kuri galutinai pavers mus
parijais Europos Sąjungoje. Maža to, tai galutinai sužlugdys bet
kokias galimybes derėtis su Europos Komisija dėl antrojo bloko darbo
pratęsimo" (Balsas.lt 2008-01-03).
Vaje, kaip baisu - bus "sužlugdyta galimybė",
kuria niekas nesinaudoja ir visada neigė egzistuojant (nuo A. Valionio
iki paties Prezidento V. Adamkaus). Ką pastaruoju metu nuveikė konservatoriai,
kad priverstų G. Kirkilą, kuriam Albinas Januška vargu ar pataria
tai daryti, pagaliau imtis šių derybų?
Nežinau, kaip ten su tom partijom, bet lietuvių
diplomatijos šefai, o dėl minėtų priežasčių - ir patys konservatoriai
kartais labiau primena tuos egzotiškų kraštų aborigenus, kuriuos
Vakarų kraštų keliautojai pamalonindavo "dovanodami" neinančius
laikrodžius arba beverčius skambaliukus. Mainais į perlus ir kitokius
iš tiesų vertingus dalykus.
Žinoma, Lenkijos prezidentui niekas nepasakys,
kad jis metų europietis, tačiau jo valstybės interesų teks paisyti,
nemažai nusileidžiant, net ir pro sukąstus dantis. O štai konservatoriai
bei juos be išlygų palaikantys apžvalgininkai, kaip Lina Pečeliūnienė
("Valstiečių laikraštis" 2007 12 04), gali ploti katučių ir keista,
kodėl dar nešoka rateliu aplink prezidentūrą, išgirdę apie tokią
reikšmingą kiekvienam Lietuvos žmogui regaliją. Nesvarbu, kad ją
davė net ne kokia Europos Komisija, o šiaip - visuomeninė institucija.
Visi, kas drįsta bent kiek "gadinti šventę", yra apšaukiami neišmanėliais
ir beveik azijatais. Čia dera priminti, kad garbingas ir solidus
žurnalas "Time" Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną irgi išrinko
metų žmogumi. Gal tai priežastis tris kartus nusilenkti į Kremliaus
pusę ir atsiprašyti, kad mums tik pasirodė, jog jis viso labo ekskagėbistas
ir diktatorius?
Tėvynės sąjungos strategija bei ir visa jos laikysena
remiasi "valstybininkų", seniai uzurpavusių Lietuvos užsienio politiką,
primesta melaginga ir darančia valstybei milžinišką žalą prielaida,
esą Lietuva ES teturi būti drausmingu ir uoliu "spaliuku", kuo greičiau,
net neskaičius, ratifikuojančiu įvairiausias konstitucijas", kurias
kiti paskui išmeta į šiukšlyną. Aišku, kodėl to reikia "valstybininkams".
Briuselis, kaip ir bet kuris kitas "centras", mėgsta drausmę ir
mainais už ją gali be kalbų atseikėti kažkiek daugiau pinigėlių
(nesvarbu, kad ne visi sėkmingai įsisavinami), blizgučių bei regalijų
tiems, kas jas mėgsta. Svarbiausia, kad iš drausmingųjų ir uoliųjų
niekas nieko daugiau ir nereikalaus, o gal net pasiūlys "nešti demokratiją"
į NVS. Tikrų šio eksporto rezultatų vis tiek nei kas tikisi, nei
labai reikalauja, nes puikiai suvokia, kokios yra tikrosios Lietuvos
galimybės. Bet... valdininkams juk mokama už darbo valandas, o ne
už jų rezultatus...
Kyla klausimas - ar dešiniosios alternatyvos kūrėjai
tikrai nesupranta, ar bijo, o gal nenori sakyti, kodėl "valstybininkų"
palaikoma ir patarinėjama vyriausybė niekada nesiderės su Briuseliu
dėl IAE darbo pratęsimo? Bet juk kuo ilgesnis bus mūsų gyvenimas
be IAE ir elektros tiltų, kuo labiau augs žmonių gaunamos sąskaitos,
tuo smagiau ir patogiau jausis "dujetokanos" ar jas pakeisiantys
"gazpromų ir "raojeesų" šeimininkai bei vykdytojai Lietuvoje.
Tiek konservatoriams, tiek jų kuriamai "naujai"
partijai ir dabar niekas nedraudžia pamėginti atsikratyti "valstybininkų"
primestų tezių bei taisyklių, pavyzdžiui, paremiant tą patį referendumą
dėl Ignalinos AE. Tačiau atrodo, kaip kažkada jau teko minėti, jog
Lietuvos politiniam elitui, neišskiriant nė konservatorių, baisu
net pagalvoti, kad tauta kada nors galėtų peržiūrėti jų susitarimus.
Tai, manyčiau, ir yra svarbiausias dalykas, kuris naujos dešinės
vėliavą gresia prikabinti prie senų surūdijusių vežėčių.
© 2008 XXI amžius
|