| Pažintis
Gėlės atlygis už nesavanaudiškumą Bronius VERTELKA
| | Alančių seniūnaitė ir Vadoklių
miestelio-Mikėnų
kaimo bendruomenės
tarybos narė Rasa Zupkienė
|
Neseniai Rasa Zupkienė minėjo savo 45 metų sukaktį. Tai pakankamai subrendusio
žmogaus amžius. Netrūko ją sveikinusiųjų: apie tai bylojo didžiulis kiekis rožių.
Pamerktos vos tilpo į kibirą. Gėlės už Rasos neįtikėtiną nuoširdumą, pasišventimą
kitų labui. Neapsiriko tėvai, rinkdami dukrai vardą. Rasa
bundantis, šviesos ir šilumos kupinas rytas. Tokia R. Zupkienė yra ir gyvenime.
Nepraeis neprakalbinusi ar nepalabinusi kaimyno. Būtinai sustabdys automobilį,
jei pamatys einantį, pavėžės jį iki seniūnijos ar bažnyčios. Tai reto gerumo,
kitiems nešanti gėrį moteris, taip apie Rasą yra sakiusi ilgametė Vadoklių
seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja Ramutė Svikienė.
Alančių kaimas asfaltuota gatvė su prie jos iš abiejų pusių prigludusiais kiemais.
Rasa kiekvieną jų apibūdintų užsimerkusi. Kaime nesuskaičiuotum 20 sodybų, kurios
dar gyvos. Vos ne vien pensininkai. Baigia ištuštėti kaimas. Čia nerasi medicinos
punkto, bibliotekos ar mokyklos. Dėl kepalėlio duonos priversti pasiekti Mikėnus
ar Vadoklius. Tikra kančia tam, kuriam kojas skauda ar sąnariai sudilę. Vargstančiųjų
dalią stengiasi palengvinti Rasa, todėl pas ją pramintas takas. Užlekia pritrūkę
druskos ar tikėdamiesi patarimą gauti. Kaimas neturi nors ir menkiausios salytės,
todėl čia ir bendrus reikalus aptaria. Žino žmonės, kad bus nuoširdžiai sutikti,
paguosti ar net kokiu gardžiu kepiniu pavaišinti. Rasa moka valgius gaminti. Turima
patirtimi su kitais dosniai dalijasi. Parvežtus iš bažnyčios pakviečia prie stalo
ir vaišina kava ar arbata. Apie tokius žmones sakoma: turi plačią širdį.
Moteris nesureikšmina savo seniūnaitės pareigų. Mielu noru jas perleistų kitam.
Netgi nėra išsamiai perskaičiusi instrukcijas, kokios yra seniūnaitės pareigos
ir kokios jos galios. Tą darbą ji atlieka seniai, kai apie seniūnaičius netgi
nebuvo užsimenama. Ryškus Rasos nuopelnas Šeštinių,
tapusių ir Alančių kaimo švente, rengimas. Ne dešimtys, bet šimtai į ją susirenka.
Suvažiuoja kuo nors susiję su Alančių žeme, ją mylėję ir nenorintys to pamiršti.
Alančiuose tradicine tapusi Šeštinių šventė tikriausiai tokia vienintelė Lietuvoje.
Rasa savo atmintyje išsaugojo vaizdus, kaip Alančiuose
dar sovietmečiu švęsdavo Šeštines. Grįžusieji iš bažnyčios ilgai nesiskirstydavo,
pastovėdavo prie kaimo kryžiaus. Paskui buvo nemaža pertrauka. Rasa subrandino
mintį, kad tą tradiciją reikia atkurti. Ieškojo paramos pas verslo žmones. Šeštinių
šventimo vieta tapo Alančių dvaras, per kurį teka Alantos upelis. Dvarvietė čia
susiformavo XIX amžiaus antroje pusėje. Išliko dvaro ansamblis iš šešių pastatų,
o rūmai ir oficina griuvėsiai. Yra 14,7 ha parkas. Jame auga 13 vietinių ir
7 introdukuotų rūšių medžiai (labiausiai paplitę paprastieji ąžuolai, juodosios
pušys, europiniai maumedžiai, didžialiepės liepos). Šventės dalyviai pradžioje
aplanko savo artimųjų kapus gražiai tvarkomose kaimo kapinėse. Paskui renkasi
į šventei paruoštą dvaro parką. Čia jau koncertavo žinomi meno kolektyvai, net
Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas prof. Donato Katkaus.
Dabar, pasak R. Zupkienės, nebėra didelio vargo rengiant
Šeštinių paminėjimą. Organizuoti padeda Vadoklių seniūnija. Šventės metu koncertuoja
Vadoklių kultūros centro saviveikliniai meno kolektyvai. Nebereikia Rasai rūpintis,
iš kur gauti stalų, kas nušienaus parką. Užtat čia vyrauja tikra šventinė nuotaika.
Nepamatysi išgėrusiųjų. Bendrauja susitikę ar seniai nesimatę. Šventėje dalyvauja
ir Vadoklių klebonas. Ypač miela stebėti, kai žmonės susėda po medžiais ir pradeda
tarpusavyje, niekieno nevaržomi, šnekučiuotis. Šventėje būtinai dalyvauja seniūnas
ir kas nors iš rajono vadovų. Vienais metais Šeštinių išvakarėse prie Juodžio
ežero buvo rajoninė šventė. Rasa netikėjo, kad į Alančius atvyks rajono vicemeras
Antanas Pocius (buvęs Vadoklių seniūnas), todėl jo atskirai nekvietė. Jis ir neprašytas
pasirodė, šventės organizatorei R. Zupkienei įteikė didžiulį šakotį. Taip vicemeras
pateikė malonią staigmeną. O žmonėms Šeštinių šventės jau reikia. Tai tapo vos
ne būtinybe. Už tai, kad neužgestų šis gražus sumanymas, yra ir Vadoklių seniūnas
Vytautas Kaupas. Šiuo metu tvarkoma dvaro aplinka. Tikimasi,
kad ateityje pats dvaras bus prikeltas naujam gyvenimui. Tai būtų puiki vieta
užsukti važiuojantiems PanevėžioVilniaus automagistrale.
Rasa su pavydu balse kalba apie Šilų ar Jotainių veiklias bendruomenes, stiprias
jų vadoves. Mano manymu, bendruomenės vadovas turi būti šiek tiek atitrūkęs nuo
savo kasdieninių darbo ir šeimos rūpesčių, užauginęs vaikus, netgi gaunantis pensiją,
turintis darbo su žmonėmis patirtį, ir šiaip atsidavęs bendruomenei, tikino
Vadoklių miestelio-Mikėnų kaimo bendruomenės tarybos narė R. Zupkienė. Pasak jos,
jis pirmiausia privalo būti autoritetas žmonėms, o ne galvoti, kad užimti bendruomenės
pirmininko pareigas garbinga. Rasa dažnai būna Vadokliuose,
todėl žino, kas dedasi tame miestelyje. Mato priešais seniūniją išraustą aikštę,
renovuojamą buvusį vaikų darželio pastatą. Čia investuojamos didelės lėšos. Kokią
naudą iš to pajus vadokliečiai? Maža dalis miestelio turi vandentiekį ir kanalizaciją.
Pastate, kurį dabar renovuoja, buvo šarvojimo salė. Ją nuomojant reikėjo susimokėti
tik už elektrą. Seniūnijos gyventojai tuo buvo patenkinti. Šarvoti mirusius dabar
liko viena vieta kultūros centras. Bet ar tai tinka, kai tose pačiose patalpose
repetuoja saviveiklininkai? Nekoks pats kultūros centro medinis pastatas. Ne
vasaros estradą statyti, kažkokį moterų krizių centrą steigti, o naują kultūros
centrą su atskirais bendruomenės namais ir šarvojimo sale verčiau miesteliui turėti.
Už tuos pinigus būtų geriau įsteigę konservų fabrikėlį, bent 10 žmonių jame būtų
įsidarbinę, savo mintis išsakė R. Zupkienė. Moteris
neįpratusi be darbo. Turėdama agronominį išsilavinimą, priimdavo pieną Maženiuose
ir Vadokliuose. Maženiuose sumažėjus pieno statytojų, liko tik Vadokliai. Ir savo
ūkelyje rūpesčių Rasa turi iki kaklo. Užsiaugina daržovių ir bulvių, lauko gėrybėmis
paremia sunkiau besiverčiančius kaimynus. Moteris laiko arklį ir karvę. Jos paramos
laukia pasiligoję tėvai. Rasa dėkoja Dievui, kad jie gyvi, nors tėvas iš lovos
nesikelia, mama po insulto. Pati Rasa nebuvo lepinama likimo. Neilgai pažinojo
laimę, sukūrusi šeimą. Bet sugebėjo išauginti dukrą, jau turi nemažą džiaugsmą
trimetę anūkėlę. Rasa priglaudė vyrą, kuris padėjo tvarkytis šeimos ūkyje. Negailestinga
liga šį pasiglemžė. Ji sunkiai sergantį globojo, mirusįjį deramai palaidojo, ant
jo kapo pastatė paminklą. Didžiulė laimė R. Zupkienei,
kai išeina į mišką. Jo trauką pajuto, kai dar gyveno vienkiemyje, o ten šalia
ošė medžiai. Rasa save laiko gamtos vaiku. Ji labai nepatenkinta, kad apie kaimo
kapines augantį mišką negailestingai kerta. Žalia siena jis saugojo mirusiųjų
ramybę. Dabar čia atrodo nyku. Kai Rasa pakviečia pabuvoti
miške, dažnokai kitas sutrinka ar negražią mintį sumezga. Bet kai pamato pro medžius
krintančius saulės spindulius, didingą gamtos grožį, ima suprasti, kas tai yra
iš tikrųjų. Taip Rasa ne vieną padarė gamtos bičiuliu.
Sodybos, kur gyvena Rasa su tėvais, nepravažiuosi nepastebėjęs. Iš toli pamatysi
gyvenamąjį namą su raudonai dažytu skardiniu stogu. O jeigu svarbesnė šventė,
prie jo būna iškelta gryno šilko Lietuvos vėliava. Alančių
kaimas, Vadoklių seniūnija, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka ©
2014 XXI amžius |
