Naujakuriai

Rankomis šildo akmenis

Bronius VERTELKA

Virgilijus Darinskas sugeba daug ką gero padaryti iš akmenų

Virgilijus Darinskas, ne kartą kalbintas vykti padirbėti į užsienį, tik šyptelėdavo: „Darbų ir Lietuvoje sočiai turiu“. Miesto gyvenimą iškeitęs į kaimą vyras sako, kad neprasimanyti ko nors sau naudingo nesugeba tik tinginiai, taurelės mėgėjai ir visiški nesusipratėliai. Su humoru jis pasakoja, kaip jo gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Kartą važiuodamas geru automobiliu į sodybos kiemą, pataikė į akmenį ir sudaužė variklio karterį. Pagautas pykčio, pats ėmė trupinti akmenis, išmoko mūryti. Anksčiau Virgilijus beveik nepažinojo fizinio darbo skonio. Kilęs iš Miežiškių ir ten pardavęs namą, nusipirko butą Panevėžyje. Tapęs verslininku, vežiojo plastiko dirbinius į Rusiją. Rimtai apie ateitį susimąstė pamatęs, kad tokiam verslui kelias vis siauresnis. Užtat dabar didžiuojasi, kad susidraugavo su akmenimis ir yra senovinio amato atstovas. Visiškai nesigaili miesto triukšmą pakeitęs į sodžiaus ramybę.

Ne kartą Virgilijui teko taisyti vadinamų statybos meistrų broką ir tai jam labai patiko. Šie padarydavo taip, kad iš židinio dūmai sliuogdavo ne pro kaminą, bet verždavosi į kambario vidų. Virgilijus išsiaugino didžiulį potraukį savo profesijai, turi tiek užsakymų šiems metams, kad abejoja, ar visus juos suspės įvykdyti. Vandens malūną prie Pabradės Virgilijus statė pustrečių metų su trimis padėjėjais. Sudervėje iš akmenų sumūrijo 1200 kvadratinių metrų tvorą. Dirbo Vilniaus centre. Be galo įdomu buvo Krekenavoje mūryti tvorą. Į Lentvarį važinėjo septynerius metus. Sodybos šeimininkė, susitaupiusi pinigų, išsikviesdavo meistrą. Ten padirbėjęs mėnesį ar pusantro, vėl grįždavo namo. Užtat kokia graži sodyba, vien akmenys – nerasi joje trinkelių. Bet Virgilijui įdomiausia būtų tai, ko dar nedarė. Už pusę kainos apsiimtų padaryti fontaną, bet tokio užsakymo nesulaukia. Pasak meistro, akmuo – pati pigiausia statybinė medžiaga. Iš jų pamatus namui gali pasidaryti netgi neturintis supratimo apie statybas. Šiuo atveju akmenys privalo būti švarūs, nes mūras ims trūkinėti per siūles. Virgilijus mūrija ir  židinius. Padarys tokį, kokio prašysi. Židinio kaina prasideda nuo pakuros dydžio. Kuo ji didesnė, tuo ir kaina didesnė. Ortakiais pulsuojant šilumai, su nedideliu kiekiu malkų įmanoma šiltai išgyventi visą žiemą, tačiau namą būtina tinkamai apšiltinti. Pakūrenus židinį, viduje šilta gali būti iki dviejų parų. Sykį Virgilijus svečiavosi pas medžiotojų būrelio vadovą. Jam mūrijo židinį. Šeimininkas jo darbu buvo patenkintas. Virgilijus tyčia apvažiavo keliolika dvarų, norėdamas įsitikinti, kaip meistrai dirbo senovėje. Išsiaiškino: visi dūmai eidavo ne per krosnį ar kaminą, bet siena. Tik visas sienas apėjęs šaltas dūmas sprukdavo laukan.

Virgilijus pats skaldo akmenis. Dirba tyliai, ramiai, kaip ir gyvena. Su padėjėjais sunkiau, šie dažniau apie poilsį, o ne apie darbą galvoja ir nori padoraus atlyginimo. Vienas jau aštuoneri metai kartu, nors turi aukštojo mokslo diplomą. Užsispyrė išmokti skaldyti taip, kaip sugeba Virgilijus. Kas dveji metai, pavasarį, V. Darinskas važiuoja patikrinti savo darbo. Radęs menkiausią broką, savo lėšomis jį pašalina. Kol kas nebuvo skambučio, kad blogai padarė. Už kokybę garantuoja, kol jis bus gyvas. Su užsakovu sudera kainą. Jeigu ji netenkina, išsiskiria. Virgilijus yra nustatęs iš akmenų mūrijamos tvoros kvadratinio metro kainą. Ši nesikeičia daugelį metų. Mūrydamas iš akmenų, antros eilės tą pačią dieną nesudėsi. Be to, akmenys turi būti sausi. Virgilijui geriausias užsakovas būna tas, pas kurį netoli nuvažiuoti. Gali grįžti namo, kol betonas kietėja.

Blogiausia, sako Virgilijus, jeigu jį dirbantį užkalbina. Paties buvo iš anksto numatyta, kur ir kada dės akmenį, ir štai sutrukdo. Tokiu atveju darbai labai nukečia. V. Darinsko pavardė nefigūruoja reklaminiuose leidiniuose – meistrą patys susiranda. Ir darbų namuose turi gausybę. Važiuojantieji iš Ramygalos į Vadoklius, būtinai pastebės nebaigtą akmenimis apmūryti sodybą. Virgilijus savo dukrai ją statė. Per dukros krikštynas tėvas įsipareigojo pastatyti jai didžiulį namą. Reta liga sugraužė ją nė aštuonerių metų nesulaukusią. Ji būdama vienerių metų ėmė sirguliuoti. Virgilijus dirbo po 16 valandų per parą, kad galėtų pas gydytojus oriai nuvažiuoti. Ir štai pusantrų metų jis dukros jau nebeturi. Darbai sodyboje sustojo, nors visos medžiagos paruoštos. Darbas prarado prasmę. Po dukros netekties V. Darinskas nebuvo ir medžioklėje, nors jam pasisėdėjimas su vyrais – tikras poilsis. Apie trejus metus nežvejojo. Jo didžiausias laimikis – 7,5 kilogramo lydeka, sugauta Lėno ežere.

Kai darbas netoli, Virgilijus parlekia pasišerti dvi karves. Iš jų pieno slegia gardžius su įvairiais prieskoniais sūrius, juos ir parūko. Šio amato išmokė ir savo žmoną, kuri dirba virėja Ramygaloje.

Gyvenimą kaime pasirinkęs V. Darinskas sako, jog savo amato paslapčių neturįs kam perduoti. Nėra ko mokyti, o gudresni į užsienį išlėkė.

Nendrytės viensėdis,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“