| Žvilgsnis
Žemei reikia meilės Bronius VERTELKA
 | | Jotainiai
žiūrint nuo vandens
telkinio, kuris atsirado
užtvenkus Juodos upelį
Autoriaus nuotrauka
| Ne iš
vieno teko išgirsti atsidūsėjimą: Lamingi jotainiečiai. Kodėl mes negalėtume
taip gyventi? Keičiantis santvarkoms, kai viskas kaime,
kas po ranka pateko, buvo grobstoma, daužoma, laužoma (gal iš pykčio kolūkinei
baudžiavai?), Jotainiai gyveno ramų gyvenimą. Jeigu kaimynų buvo sugriautos fermos
ar su žeme sulygintos jų sienos, tai čia liko pastatai su sveikais stogais.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad šio nedidelio šalies lopinėlio žmonės mylėjo
žemės darbus, augino arklius ir mėgo jais jodinėti. Aplinkinių kaimų gyventojai
juos ėmė vadinti jotais. Kadangi čia įsikurdavo ir jų ainiai, atsirado tokios
vietovės pavadinimas Jotainiai. Pirmą kartą jie paminėti 1564-aisiais. Taigi
šiemet Jotainiams 450 metų. Siaučiant permainų vėjams,
su žeme suaugę jotainiškiai liko jai ištikimi. Susirinkę nutarė dirbti kartu.
Žemės ūkio bendrovė turi 2400 ha žemės, bet nuosavos tik 500 ha (daugiau turėti
neleidžia įstatymai). Likusią nuomoja iš valstybės ar privačių savininkų. Žemės
plotai įvairiose vietose. Yra plotelių, neturinčių nė hektaro. Tačiau čia žemė
įdirbama taip, kad atrodo kaip pūkas. Artojų niekas nekontroliuoja ir nestebi
iš šono, nes jie dirba kaip sau. Užtai akiai malonu stebėti tokius laukus. Nematysi
plūgo neliestų kampų juo ir apie elektros stulpus apeina. Slėnios vietos ar
netgi balos paverčiamos derlinga žeme. Laukuose nerasi kumščio dydžio akmens
juos vis nurenka ir suveža į krūvas. Bendrovė augina grūdines
kultūras, sėja cukrinius runkelius, vysto pieno ūkį. Turimos 400 karvių suteikia
žmonėms papildomas darbo vietas, skatina nušienauti ar nuganyti žemdirbystei netinkamus
plotus. Vidutiniškai iš vienos karvės primelžiama 5 tūkstančiai kilogramų pieno.
Raguočiai yra pačių užsiauginti. Maždaug šimtui jotainiečių
nereikia galvoti apie įsidarbinimą ar kaip už prekes susimokėti parduotuvėje.
Vidutinis bendrovėje dirbančiųjų atlyginimas apie 1500 litų. Tai nėra daug,
žinant, kokios maisto produktų kainos, tačiau tikriausiai nerasi tokio kiemo,
kuris neturėtų savų daržovių, bulvių. Jeigu nieko neaugina, tai jis nežino tikro
darbo skonio, toks ir bendrovėje ypatingai nesistengs, sakė bendrovės vadovas
Antanas Balčiūnas. Jis yra tik už tai, kad sodybų tvartuose kriuksėtų kiaulės,
iš jų neštų šviežią pieną, sodiečiai valgytų pačių užsiaugintą paukštieną.
Per du vadovavimo du bendrovei dešimtmečius A. Balčiūnas nesusikrovė turtų, bet
rodė pavyzdį kitiems, kaip dirbti. Netgi jo sodyba viena iš gražiausiai tvarkomų
Jotainiuose. Retai bendrovės vadovą užtiksi kontoroje. Jis vis prie automašinos
vairo. Užtat žino, kas ir kur pasėta ar padėta. Savarbiausia išlaikyti mūsų
žmones, o ne iš jų išspausti kuo didesnį pelną, sakė A. Balčiūnas. Esu įsitikinęs,
kad jo dėka yra stipri bendrovė. Jos paramą pajuto ir bendruomenė. Tokių lengvatų,
kokias įgijo bendrovės pajininkai ar joje dirbantys, turbūt nėra nė vienoje žemės
ūkio bendrovėje Lietuvoje. Daugelis kaimo žmonių apie tai nebent gali susapnuoti.
Jotainių bendrovė, kurios metinė apyvarta skaičiuojama milijonais, paremia įvairius
gyvenvietėje vykstančius renginius. Tai daroma ne dėl pasipuikavimo, o dėl naudos
kaimo žmogui. Žemę kaip savo moterį reikia mylėti. Jeigu jos nemylėsi, ją pamils
kaimynas, gyvenimišką tiesą pabrėžė A. Balčiūnas. Bendrovės vadovas yra prieš
žemės pardavimą užsieniečiams. Nupirks pigiai, bet paskui parduos brangiai,
sakė jis. Sandėlininke dirbanti Milda Tamokaitienė sakė
esanti patenkinta bendrovėje įvesta tvarka. Dirbtuvių meistras, kuris Jotainiuose
darbuojasi kelis dešimtmečius, jai pritarė. Du pašnekinti vairuotojai kalbėjo:
Kur geriau šiandien rasi? Nesiskųsi alga, jei dirbsi netinginiaudamas. Be to,
esi namuose su šeima, nereikia važinėti į miestą, nors ir ten išskėstomis rankomis
tavęs nelaukia. Bendrovėje suburta vyrų komanda, kuri
atsako už jos turto apsaugą. Kažin ar rasi Jotainiuose tokį, kuris griežtų dantį
ant A. Balčiūno, nors jis itin nemėgsta tinginių ir girtuoklių. Pasitaiko, kad
stipriai prasikaltusį atleidžia, o, žiūrėk, šis vos ne su ašaromis prie vartų
prašosi, kad atgal priimtų. Kaime yra bedarbių, bet tarp jų pasitaiko ir nenorinčių
dirbti. Ši problema visoje Lietuvoje. Pašalpos, kitos valstybės teikiamos lengvatos
žmones atpratino dirbti. Jotainiai, Vadoklių seniūnija,
Panevėžio rajonas © 2014 XXI
amžius |
