Istorija ir dabartis

Ką byloja Musteikos kaimo kryžius

Rūta Averkienė

Minėjimo dalyviai prie Musteikos kaimo kryžiaus

Šv. Mišias aukojo kun. t. Jonas Savickas CSJ Autorės nuotraukos

Jaunuta Julija Kavaliauskienė prie Musteikos kaimo kryžiaus

Pačiame Lietuvos pakraštyje, visai šalia sienos su Baltarusija, pušynais apsisiautusiame Musteikos kaime stovi Atgimimo pradžioje pastatytas kryžius su liūdinčiu Rūpintojėliu ir lentelėje įrašytais žodžiais: „Broliai, Jėzaus Kristaus vardu maldauju Jus, kad visi vienaip sutartumėte, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“. Šis kryžius pastatytas Musteikos kaimo vyrams, nužudytiems 1944 m. birželio 24 d. Jis liudija prieš 70 metų Joninių dieną Musteikos kaime įvykusią tragediją, kuomet sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų.

Šiemet, minėdami tragišką sukaktį, Musteikos kaimo žmonės kaip ir kasmet tylūs ir susikaupę susirinko pasimelsti už nekaltai nužudytus savo artimuosius, gimines, kaimynus.

Netoli kryžiaus esančiuose jau į amžinybę iškeliavusių Antano ir Julijos Averkų namuose susirinko visi, kam brangi Musteikos kaimo praeitis. Musteikos kaimo dukra, dabar Varėnoje gyvenanti mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė, kurios tėvelis Mikas Ilkevičius buvo vienas iš nužudytų Musteikos kaimo vyrų, visiems susirinkusiems jautriai priminė 70 metų senumo kaimo įvykius. Tarsi pasuko laiko ratą atgal ir nupūtė užmaršties dulkes nuo negyjančios žaizdos. Buvo paminėti visi, šventą Joninių dieną tragiškai ir amžinai palikę gimtąją Musteikos kaimo žemę, savo namus ir artimus, brangius žmones.

Senieji musteikiškiai prisimena, kad tądien išaušo gražus Joninių rytas. Kiekvienas jį pasitiko savaip: kas ruošėsi į mišką samanų, kas dalgį plakė Gudo šalin pasipjauti šieno. Po buities darbų musteikiškiai rengėsi į bažnyčią. Prieš pat vidurdienį kaimą užpuolė arklių kinkiniais atvažiavę ginkluoti vyrai. Dauguma kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta. Kotovskio būrio raudonieji partizanai kaimo žmones iš trobų suvarė į jo vidurį prie Trijų kryžių ir suguldė. Tada iš minios rinko vyrus ir varė į Prano Tamulevičiaus namus. Devynis vyrus, išpjaustę kelnių sagas, surišę rankas, tyčiodamiesi varė per kaimą į jo pakraštį, kaip kaimo žmonės vadina, „ant Bogno“ ir sušaudė 69 metų Averką Martyną, 19 metų Vytautą Gaidį, 21 metų kurčnebylį Joną Grigą, 26 metų mokytoją Karolį Ilkaitį, 43 metų Petrą Svirską, 65 metų Joną Tamulevičių ir du jo sūnus (26 metų Domą ir 14 metų Petrą), 75 metų Šimą Tamulevičių. Sužeistas 40 metų Vladas Tiškevičius sudegė savo pirkioje. Egzekucija tęsėsi visą dieną. Už kaimo stovintys sargybiniai sulaikė į kaimą grįžtančius vyrus, uždarė Petro Volungevičiaus vienkiemyje, išlaikė visą dieną, o vakare suklupdė ir sušaudė tris vyrus: 57 metų Miką Gaidį, 35 metų Miką Ilkevičių, 26 metų Petrą Gaidį. Kaimo žmonės po keleto tragedijos dienų miške rado nukankintą Martyno Averkos sūnų – 41 metų Averką Kostą. Tuščias kaimo sodybas baudėjai apiplėšė: rinko drabužius, drobes, veltinius, maistą, viską krovėsi į vežimus, išsivarė gyvulius. Pabaigę plėšti, padegė Petro Svirsko, Miko Ilkevičiaus, Edvardo Sakavičiaus, Juozo Grikevičius, Jono Gaidžio sodybas. Nuo jų užsidegė ir kitos. Senieji musteikiškiai ir šiandien su jauduliu balse pasakoja, koks siaubas ir nežinomybė tragedijos dieną ir po jos tvyrojo kaime. Žuvusiųjų nebuvo net kur pašarvoti, nes namai buvo pelenais pavirtę, tad šarvojo išlikusiose pirkiose po keletą. Jie gerai atsimena ilgą ir graudžią keturiolikos vežimų su karstais procesiją, kuri iš Musteikos kaimo lėtai, pro rugių laukus, su garsiausiomis kitus kaimus pasiekusiomis našlių ir našlaičių raudomis važiavo į Kabelių bažnyčią ir kapines. Mokytoja J. Kavaliauskienė su amžina gėla balse pasakoja, kad ji iki šiol atsimena ir jaučia karsto, kuriame gulėjo jos nužudytas tėvelis, briauną, kai ji, penkerių metų vaikas, sėdėjo vežimo gale ir lydėjo jį į amžiną kelionę. „Nežinau, iš kur mano mama turėjo tiek stiprybės, kad pasisėmusi kibirą vandens, dar bėgo į namus ir iš pelenų ištraukė drobės rietimą, juodą skarą. Jie iki šiol mano namuose – praeities liudininkai...“

Šv. Mišias už nužudytus Musteikos kaimo vyrus bei visus Musteikos žmones aukojo Šv. Jono vienuolyno kunigas t. Jonas Savickas CSJ.

Paskui senieji musteikiškiai, jų vaikai, anūkai susirinko prie kaimo tragediją amžiams priminsiančio kryžiaus, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakutes. Čia jie meldėsi, bendravo, dalijosi prisiminimais.

Nei prieš 70 metų, nei dabar Musteikos kaimo žmonės nesupranta ir nežino, kodėl buvo nužudyti nekalti nuošalaus kaimo vyrai, sudegintos sodybos. Į šį klausimą atsakymo nėra. Musteikiškiai apgailestauja, kad sovietiniais laikais ši tragedija buvo nutylima. Net patys aukų artimieji bijojo apie tai pasakoti, kad nesulauktų keršto. Per tą laiką, deja, į Amžinybę iškeliavo dauguma tų dienų įvykių liudininkų. Kaimo žmonės sako, kad tie nužudyti vyrai – jų seneliai, tėvai, broliai, kaimynai – visada gyvi atmintyje, jie nematomi sugrįžta drauge pabūti į tą vietą, kur buvo nekaltai nužudyti...

Mokytoja J. Kavaliauskienė pasidžiaugė, kad per tuos 70 metų musteikiškių atmintis ir pagarba žuvusiems neišblėso, kad ir jaunoji kaimo karta bei nauji, kaime besikuriantys gyventojai pagarbiai laikosi kaimo tradicijų. Tad minėjimo dieną visi susirinko į gražiai sutvarkytą teritoriją aplink kryžių, galėjo prisėsti ant laikinai sukaltų suoliukų, ragauti kaimo moterų iškeptos naminės duonos, paruoštos giros, dalintis gerumu ir kalbėti apie kaimo praeitį, kuri visiems yra vienodai skaudi.

Varėnos rajonas

© 2014 „XXI amžius“