Pažintis

Nesivaikantis garbės

Bronius VERTELKA

Rozalimo vidurinės mokyklos mokytojas Egidijus Impolis

Egidijaus Impolio skulptūros J. Biliūno kūrybos motyvais

Technologijų mokytojas metodininkas, medžio drožėjas, muzikos instrumentų meistras, muzikantas, dainininkas, muzikos kūrinių autorius – taip apibūdinamas rozalimietis Egidijus Impolis. Tačiau jis savęs nelaiko provincijos įžymybe ar žvaigžde, yra labai paprastas ir nuoširdus.

Drožinėti pradėjo mokykloje. Konstruodavo, droždavo medinius žaislus. Už tai nereikėjo mokėti. Išdrožtos skulptūrėlės, žaisliukai, maži suvenyrai tapo postūmiu renkantis specialybę. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo fiziką ir darbų technologiją.

Pasak E. Impolio, dabar žinomo medžio meistro, svarbu turėti gerus darbo įrankius ir niekada negailėti tam lėšų. Žiemai atideda mažus darbelius, vasarą atiduoda skulptūroms, koplytstulpiams, dalyvauja pleneruose. Yra padaręs per pusšimtį nemažų medžio dirbinių. Didžiausias jų – Joniškio rajone, Kriukų miestelyje, daugiau nei 6 metrų aukščio koplytstulpis su angelo skulptūra.

Miestelyje kada nori nepjausi benzopjūklu, nekaukšėsi plaktuku ar netašysi kamieno, todėl įsigijo sodybą. Tai – nuošali vieta. E. Impolis mano, jog Zigmantiškės tikriausiai kūrėsi anksčiau nei Rozalimas. Čia – akmuo su jame įspausta Švč. Mergelės Marijos pėda laikomas šventuoju. Pro jį abejingai nepraeina. Šalia akmens su mokiniais pastatė kryžių, suoliukus. Apie pačią sodybą yra pakankamai erdvės, todėl ją apsodino pušaitėmis. Juk tai – savas kampelis. Po pamokų mokykloje turi kur pailsėti, užsiimti drožimu.

Šalia šiemet atidaryto pažintinio miško parko tako – trys E. Impolio skulptūrėlės J. Biliūno kūrybos motyvais: Joniukas, kačiukas ir šunelis. Miela buvo dirbti Klovainiuose. Vietos bendruomenė daro viską, kad ne tik saviems, bet ir svečiui atrodytų gražu.

Susidraugavo su drožėjais Eugenijumi Rimdžiumi iš Pakruojo ir Pranu Miežiu iš Dvariškių. Vyrų pažintis sutvirtėjo plenere Linkavičių pensionate. Dirbo pasitardami ir vieningai. Dabar restauruoja Pakruojo skulptūrų parko medžio dirbinius. Kūrybingiems vyrams kilo mintis įkurti rajono medžio drožėjų draugiją ir pavadinti ją „Kruojos bebrai“.

Studijų metu E. Impolis instituto ansamblyje „Šviesa“ grojo skrabalais ketverius metus. Teko po užsienį pavažinėti. Tai buvo rimtesnis susidūrimas su muzika. Truputį grojo estradiniame ansamblyje, išbandė gitarą. Skrabalais negrojęs 13 metų, sumanė juos pats pasidaryti. Taip į vieną vietą suėjo muzika ir medis. Pavyko pirmieji, padarė antrus, trečius, ketvirtus... Kartu su Regimantu Šilinsku, Nedu Armoška skrabalais šiemet grojo Amatų, muzikos ir alaus festivalyje Pakruojo dvare. Ketvirtus metus iš eilės rengia skrabalų šventę – ji vyksta pirmąjį vasario šeštadienį. Taip populiarina šį muzikos instrumentą. Teko groti prieš 2 tūkstančių žmonių auditoriją Vilniuje. Egidijus neatsisako groti renginiuose, vestuvėse, švenčiant jubiliejus. Ten ne tik išgirsta, bet ir pamato, iš kur sklinda muzika. Užgaunant lazdele, išgauna garsą. Į tai dažnas žiūri kaip į kokį spektaklį. Ir būtinai ima ploti. O tai „užveda“.

E. Impolis dar groja gitara, sintezatoriumi, dainuoja. Yra kelių muzikos kūrinėlių autorius. Jam mielas technologijų mokytojo darbas. Atėjęs į pamoką turi kažko išmokyti. Baigiantis mokslo metams, Pakruojo kultūros centre Rozalimo moksleiviai rodo savo darbus, dalyvauja tautodailininkų mugėse, buvo pakviesti į respublikinę olimpiadą.

Rozalimiečiui mokytojui skaudu, kad jauni, stiprūs lietuviai palieka savo šalį, o galėtų ją kurti. Pats jis turi tris vaikus. Vyriausioji dukra jau savarankiška, dirba Kaune, kita kitąmet eis į pirmą klasę. Sūnus – moksleivis.

E. Impolis turi savo nuomonę apie emigruojančius. „Vienintelė išvažiavimo priežastis – nežino, ką galėtų dirbti. Išgirsti: bet ką, kad tik pinigus mokėtų. Paklausus, ką mėgsta daryti, tik tada ima mąstyti, kuo norėtų dirbti. Prieini prie išvados, kad norus, svajones, kurių norėjo siekti, seniai yra „pakasę“. O kad taip save iš naujo atrastų! Galėtų net imtis savo verslo, atgaivinti savo pomėgius. Ir būtų laimingi. Neitų į darbą kaip į lažą už mažesnį ar didesnį atlyginimą“, – sakė rozalimietis mokytojas.

Anot jo, mokykla irgi šiek tiek prie to jauno žmogaus galėtų prisiliesti. Galbūt nepadarei taip, kaip turėtų būti, gal neatiduodi viso savęs tai mokyklai. Tai jau yra prasminga. Galbūt tuos savo norus jaunas žmogus kažkiek atgamintų, atkapstytų, neleistų jiems numirti. Kai atrandi save, tuomet visai yra kitaip. Tuomet atsiras ir darbo, ir apie tave sužinos kažkur ir kažkada, bet ir reikės dirbti galbūt ir ne vienerius metus. Visi nori greitų pinigų. Būna, kad užsienyje žmonės pajunta pažeminimą, turi atsisakyti savo ambicijų.

Rozalimas, Pakruojo rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“