Istorija ir dabartis

Pagerbimas Kalnijų miške

Albertas Ruginis

Steponas Janušas (1939? metais) Renavo žemės ūkio parodoje

Rugsėjo 27 dieną Sedos seniūnijos Kalnijų kaimo miške, palaikų užkasimo vietoje, pašventintas Atminimo ženklas keturiems žuvusiems Alkos rinktinės partizanams. Sedos Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioje klebonas kun. Modestas Ramanauskas aukojo šv. Mišias už žuvusiuosius. Pamoksle klebonas priminė, kad žuvusiųjų dėka mes gyvename laisvoje šalyje ir neturime bijoti būti patriotais, kad prasminga ateitis neįmanoma pamiršus reikšmingus istorijos įvykius.

Sedos apylinkėse kovojusių ir žuvusių partizanų likimais domimės seniai. Su muziejininku Algimantu Muturu ir garbės šauliu Alfonsu Degučiu išvažinėtos partizanų kautynių ir jų žūties vietos. Stepono Janušo tikslios žūties vietos nustatyti nepavyko, o Stanislovo Rimkūno, Augusto Petrausko ir Boleslovo Vizgaudžio žuvimo vietoje plyti plyni numelioruoti laukai.

Atminimo ženklas pastatytas partizanų užkasimo vietoje, žemės savininkui Stasiui Keleriui maloniai sutikus. Paminklo tekstą derino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRT) darbuotoja Vilma Dubonienė, o aplinką sutvarkė Sedos seniūnija (seniūnas – Algirdas Grinkevičius).

Po šv. Mišių renginio dalyvių kolona pasiekė Kalnijų mišką. Paminklo šventinimo ceremonijoje papasakota apie tragišką partizanų gyvenimą ir žūties aplinkybes.

Steponas Janušas-Klajūnas (gimė 1913 metais Skerių k., šalia Renavo). Šeimoje augo 4 broliai ir sesuo. Dauguma šeimos narių buvo dainininkai, giedotojai. Balsingajam Steponui teko dainuoti net per Lietuvos radiofoną Kaune!.. Steponas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje puskarininkiu. Vokietmečiu dirbo Vilniuje, „Maisto“ bendrovėje. Prasidėjus sovietų reokupacijai, jaunuolis grįžo į gimtinę ir įsijungė į partizaninę kovą, tapo Alkos rinktinės štabo adjutantu-instruktoriumi. 1946 m. kovo 19–20 d. naktį saugumo karinės operacijos metu Užbradumės kaime suimtas ir atvestas į P. Rimkaus sodybą, labai žiauriai tardytas. Tą pačią naktį suimto Broniaus Visocko liudijimu sodybos tvenkinio vanduo buvo raudonas nuo Janušo kraujo... Po kelių dienų tardymo Janušas esą sutikęs parodyti partizanų bunkerius. Atvežė jį prie Beržėnų kaime buvusios Paparčių miško sodybos. Pasakojama, kad sušukęs „Gelbėkitės, broliai!“ ir metėsi į šoną bėgti, betgi kurgi toli nubėgsi, dargi surištomis rankomis. Rusų kareivio paleista automato serija nutraukė jaunuolio gyvenimą. S. Janušo kūnas su Aušros Vartų Marijos atvaizdu rankose numestas ant Sedos miestelio grindinio.

Remiantis saugumo agentės Jadzės pranešimu, 1947 m. rugpjūčio 14 d. 32-ojo šaulių pulko kareiviai, apsupę Juozo Gusčio sodybą, susikovė su daržinėje buvusiais trimis partizanais. Į daržinę įėjęs kareivis Galicinas buvo pasipylusių šūvių sužeistas į kairę koją. Iš daržinės išbėgo trys vyrai. Kautynių metu vienas po kito žuvo Žemaičių apygardos Alkos rinktinės Sedos kuopos partizanai: kuopos vadas Stasys Rimkūnas-Bratkus (g. 1927 m.) iš Paežerių kaimo žuvo iš karto; Plinkšių būrio vadas Augustinas Petrauskas-Ulonas (g.1925 m. Užežerių k.) sužeistas į juosmenį, pats nusišovė; Sedos kuopos partizanas Boleslovas Vizgaudis-Raitelis (g. 1928 m. Domėnų k.) bėgo atsišaudydamas, kol visai netoli miško jį pavijo sprogstamoji kulka. Partizanams žuvus, Sedos ir Žemaičių Kalvarijos bažnyčiose skambėjo varpai. Čekistams teiraujantis, buvo atsakyta, esą kažkas užsakęs už mirusius žmones.

Žuvusius partizanus Sedos stribai užkasė į buvusius senus apkasus Kalnijų kaimo Vaškienės eglynėlyje. Kaimynui Povilui Kontvainiui prisisapnavo partizanas B. Vizgaudis, kuris prašėsi palaidojamas. Ubagėlė Jonušienė iš netoliese buvusios senelių prieglaudos atvedė ir parodė Vaškienės eglynėlyje iš po žemių styrančią žmogaus koją. Jonušienė ją apkasdavo, o stribai vėl atkasdavo, laukdami, kada pasirodys giminės kūnų pasiimti. 1947 m. lapkričio 1 d. naktį partizano motina Vizgaudienė su kaimynais Kontvainiu ir Staponkumi jų arkliais ir vežimais, įsidėję du karstus, padarytus giminaičio Jasmonto iš Renavo, išsikasė sūnaus ir dar kitų dviejų partizanų kūnus ir tą pačią naktį, padedami kapinių sargo, palaidojo Grūstės kapinėse, bendrame kape. Supiltą kapą užmaskavo senais vainikais. Kai žuvusiuosius kasė, kaip tik per mišką ėjo stribas. Išgirdęs traškesį, pamanė, kad ateina partizanai. Parbėgo į Sedą išsigandęs ir tik paryčiui, atgavęs žadą, pranešė MGB. Saugumiečiai, atpuolę pas Vizgaudienę, tikrino, lygino jos arklio kanopas ir ratų vėžę su pėdsakais miške. Neatitiko... Apvažinėjo visas apylinkių kapines, ieškodami, kur galėtų būti palaidoti partizanai, bet nesurado. Vėliau žuvusiųjų partizanų šeimas vis tiek ištrėmė į Sibirą.

Stasio Rimkūno ir jo brolio Vytauto, žuvusių 1946 metais Platelių miške, atminimui buvusioje tėvų sodyboje Paežerės kaime 2000 metais pastatytas kryžius.

Seimo narys Rytas Kupčinskas, reikšdamas pagarbą žuvusiųjų artimiesiems ir dėkodamas istorinės atminties puoselėtojams, kalbėjo, kad ir dabartinė karta, kylant grėsmei iš Rytų kaimyno, prireikus eis ginti Tėvynės. Partizanų Žemaičių apygardos vadas dim. kapitonas Steponas Grybauskas sakė, kad jei ne partizanų auka, vargu, ar būtų išaušęs Kovo 11-osios rytas.

Mažeikių šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis kalbėjo, kad jaunimas privalo perimti vyresniosios kartos patriotinį nusiteikimą. Jo vadovaujami šauliai šautuvų salvėmis pagerbė žuvusiųjų partizanų atminimą, o jaunųjų šauliukų būrys prie paminklo davė priesaiką Dievui ir Tėvynei.

Žuvusio partizano S. Janušo duktė Izolina Irena Nemaškina ir partizano B. Vizgaudžio giminaičiai širdingai dėkojo renginio organizatoriams, o S. Janušo septynios sesers dukterys padainavo dėdės partizano dainų. Dainavo iškilmėse ir Mažeikių tremtinių choras (vadovė – Zita Gužauskienė). Renginį vedė Sedos kultūros centro darbuotojas Gediminas Jokubauskas. Buvo atvykę žmonių ir iš tolimesnių rajonų – Telšių, Šilalės, Klaipėdos.

Renginį užbaigė tradicinės šaulių ir tremtinių vaišės.

Tai – jau septintas atminimo ženklas Mažeikių rajone žuvusiems partizanams. Be atminimo ženklų, rajone yra vietos šaulių atkurtas partizanų bunkeris ir trys paminkliniai akmenys. Visa tai primins ateinančioms kartoms nemarius partizanų žygius.

Mažeikių rajonas
Alberto Ruginio asmeninio archyvo nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“