| Žvilgsnis
Nepamirštami Tėvynės gynėjai Kelionė Žemaičių apygardos
Šatrijos rinktinės partizanų takais
 | |
Kelionės dalyviai prie Monikos
Alūzaitės-Kuličauskienės
kapo
| 
| | Prie Martyno pušies Plikšilio miške
Antano
Rašinsko nuotraukos
| Norint prisiminti
ir pagerbti žuvusiuosius už Tėvynės laisvę, lankomos jų žuvimo vietos, paminklai.
Atkurtos Lietuvos laisvės armijos organizacijos metinėje ataskaitinėje konferencijoje,
sudarant veiklos planą, nutarta aplankyti visą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės
teritoriją, prisiminta, kaip jauni vyrai ramų gimtųjų namų gyvenimą iškeisdavo
į pavojų ir riziką savo gyvybei. Kiekvienas paminklas, kiekviena kautynių vietovė
turi savo istoriją. Lietuvos partizanų Žemaičių apygardą
sudarė trys rinktinės: Kardo, Alkos ir Šatrijos. Teritoriniu atžvilgiu Šatrijos
rinktinė buvo didžiausia, atitinkanti abiejų kitų rinktinių teritorijos dydį.
Šatrijos rinktinės teritorijoje dažniausiai veikė visą ginkluotą partizaninį karą
išpartizanavęs ir apygardai pusšeštų metų vadovavęs Vladas Montvydas-Žemaitis.
Šatrijos rinktinės teritorijoje buvo įkurtos pogrindžio spaudos spaustuvės. Spaudą
redagavo partizanai: buvę mokytojai Ignas Čėsna ir Irena Pelkutė, buvusi Užvenčio
gimnazijos mokinė Monika Alūzaitė. 2012 m. rugpjūčio 25
d. jau buvo apkeliauta Šatrijos rinktinės šiaurinė dalis. Laukstėnų kaime (Telšių
r.) pasisekė aptikti ir išsiaiškinti buvusio Šatrijos rinktinės vado Igno Čėsnos-Žento
ir jo bendražygių žūties vietą ir aplinkybes. Apgailestavome, kad tas žemės lopinėlis
įmirkęs kovotojų krauju, dar nepažymėtas jokiu atminimo ženklu.
Į rugsėjo 13 dieną vykusią kelionę partizanų takais Lietuvos Laisvės armijos sąjungos
(LLAS) nariai pakvietė Mažeikių savivaldybės tarybos narį Rimantą Norkų ir Užlieknių
pagrindinės mokyklos istorijos mokytoją Birutę Ovčinikovą. Išvykoje dalyvavo ir
keturi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo vaikai.
Žygeiviai iš įvairių Žemaitijos kampelių rinkosi Varniuose, buvusioje NKVD būstinės
teritorijoje. Ši pokario laisvės kovų vietovė, pažymėta paminklais. Iš vieno paminklo
žvelgia apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis. Šiam LLA Vanagų būrio organizatoriui,
paskui tapusiam apygardos vadu, paminklas pastatytas 2013 metų rugpjūtį, atkurtos
LLAS narių iniciatyva. Atidengiant paminklą paminėtos 60-osios apygardos vado
žūties ir ginkluoto pasipriešinimo sunaikinimo metinės. Iš devynių apygardų, dalyvavusių
partizaniniame kare, Žemaičių apygarda sunaikinta paskutinė. Kartu buvo paminėta
ir partizaninio ginkluoto pasipriešinimo karo pabaiga. Likę pavieniai partizanai
veiklos vystyti nebegalėjo. Greta jau buvusio telšiškio Gintaro Šidlausko iniciatyva
1989 metais pastatytas ir kitas paminklas Lietuvoje dar vyraujant komunistinėms
pažiūroms. Toje pačioje teritorijoje, greta kūdros, stovi nerūdijančio metalo
kryžius, pastatytas vyriausios V. Montvydo dukros Irenos Giedraitienės iniciatyva.
Ten stovėjo ūkiniai pastatai, į kuriuos atpažinti būdavo vežami nukautieji partizanai.
Čia buvo atvežti ir paskutiniojo Žemaičių apygardos štabo kovotojai. Paskui už
tvarto uždurpėjusioje kūdroje partizanų palaikai būdavo užkasami. Apie palaikų
užkasimą liudija ir viena archyvinė pažyma, surašyta enkavedistų rusų kalba: 1953
m. rugpjūčio 29 d. 11 val. vakaro užkasta (banditka) partizanė Irena Pelkutė...
Prie paminklų uždegėme žvakutes, padėjome gėlių ir žuvusius krikščioniškai pagerbėme
malda. Toliau automobilių kolona pasuko Užvenčio miestelio (Kelmės r.) link.
Užvenčio kapinėse aplankytas partizanės, pogrindžio spaudos redaktorės Monikos
Alūzaitės-Kuličauskienės kapas. 1952 m. gruodžio 23 d. Syderių kaime (Telšių r.),
Žemaičių apygardos štabo bunkeryje, ji redagavo pogrindžio spaudą. Išduota, apsupta,
sudegino dokumentus ir bandė nusišauti. Kulka išėjo per viršugalvį. Telšių ligoninės
operacinėje chirurgas išvalė žaizdas, prileido penicilino ir laukė stebuklo. Stebuklas
įvyko. Atlaikiusi visus saugumiečių kankinimus, ji grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą,
užaugino keturis vaikus, su džiaugsmo ašaromis jau laisvoje Lietuvoje dalijosi
prisiminimais, Žemaitijoje rinko archyvinę medžiagą ir paskelbė savo knygoje Erškėčių
keliu. 1997 metų rudenį serija insultų nutraukė M. Alūzaitės-Kuličauskienės žemiškąjį
gyvenimą. Monikos bendražygiai laidotuvių metu prisiekė tęsti jos pradėtus darbus.
Prie kapo buvusi Žemaičių apygardos pogrindžio spaudos dalyvė, Lietuvos politinių
kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė
lyg ataskaitą išsakė, kad tęsiami pradėti jos darbai: renkami palaikai, statomi
paminklai, užrašomi prisiminimai. Greitai skaitytojai sulauks penktosios knygos
Erškėčių keliu dalies. Toliau keliauta prie legendinės
Martyno pušies. Užvenčio girininkijos Plikšilio miške stovi daugiau kaip 27 metrų
aukščio pušis saugomas valstybės paveldo objektas. Gyventojai laiko tą pušį
šventa. Prisimindami senovę, žmonės prie Martyno pušies renkasi giedoti giesmių.
Čia vykdavo Gegužinės pamaldos ir kitos šventinės sueigos. Jaunimas čia lankydavosi
prieš vestuves, prašydavo medžio palaiminimo. Pokario metais partizanai prie tos
stebuklingos pušies priimdavo partizaninę priesaiką. Legenda pasakoja, kad pušis
tapo stebuklinga tada, kai elgeta Martynas patyrė stebuklą: būdamas neregys, patrynęs
akis pušies žieve, praregėjo. Čia susiruošėme bendriems pietums. Daug diskutavome,
maloniai bendravome. Miško tylą perskrodė Mažeikių šaulių kuopos garbės šaulio
Alfonso Degučio patrankos salvės: už žuvusius partizanus, už laisvą Lietuvą, už
Lietuvos laisvės armiją. Gėrėdamiesi šiltu rudeniniu oru
ir gražia Žemaitijos gamta, pasukome Kuršėnų link. Vedliai buvo iš tų apylinkių
kilę, čia paauglystės ir jaunystės dienas praleidę LLAS nariai Vladislovas Šlažikas,
Kazimiera Rimeikytė-Stončienė, Genovaitė Vasiliauskienė-Šniukštienė. Netoli Kuršėnų,
Pavėkių kaime, neveikiančiose žolėmis apaugusiose kaimo kapinaitėse yra paminklėlis
partizanams. Palaidota dešimt laisvės kovotojų, o paminklėlis visai mažas, nelankomas
tai liudija iki juosmens užžėlusi žolė. Žuvusiųjų pavardės surašytos. 1949 m.
rugpjūčio 27 d. Kuršėnų r. Pavėkių k. apylinkėse kautynėse jie žuvo kovodami su
MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgomis. Būriui vadovavo Vytautas
Chaleckas-Rimgaudas, štabo viršininkas Henrikas Chaleckas-Tadas.
Abu broliai buvo Lietuvos laisvės armijos kariai, baigę vokiečių žvalgybos mokyklą,
iš lėktuvo nuleisti Tauragės miškuose. Nepasiliko Vakaruose, nesusigundė geresniu
gyvenimu. Grįžę į Lietuvą, atvykę į Kuršėnų kraštą, įsijungė į partizaninę veiklą.
Išaiškinta, jog šio partizanų būrio sunaikinimui pasitarnavo agentas Ignas, kuris
buvo įgavęs ir ryšininkų, ir partizanų pasitikėjimą. 1949 m. rugpjūčio 26 d. naktį
pas agentą Igną užėjo broliai Chaleckai. Partizanai paprašė nuvažiuoti į Kuršėnus
ir jiems nupirkti maisto produktų, cigarečių. Tą pačią dieną iš agento Igno Kuršėnų
MGB gavo žinią, kad Jurkuvėnuose netoli ryšininkių Barzelyčių sodybos miške slapstosi
kovotojai ir ruošiasi ten būti keletą dienų. Per porą dienų agentas Ignas padėjo
Kuršėnų emgėbistams nustatyti tikslią partizanų buvimo vietą. Rugpjūčio 27 dienos
rytą 32-ojo MVD pulko kareiviai apsupo netoli ryšininkių sodybos esantį miškelį.
Partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties. Už septynių kilometrų, Pavėkių kaimo
pamiškėje, jie pateko į pasalą. Tada žuvo Žemaičių apygardos štabo narys Henrikas
Chaleckas-Pulkininkas, Stasys Matijošaitis, Kajetonas Matijošaitis, Pranas Rimas,
Zigmas Jonaitis, Aleksas Kuisinas, Ignas Paliulis, Juozas Bidva, Stasys Jagminas.
Būrio vadas Vytautas Chaleckas žuvo vėliau. Agento Igno pagalba saugumiečiams
pavyko sunaikinti Vytenio rinktinę. Siekiant užšifruoti agentą, jis buvo areštuotas,
o paskui paleistas ir apdovanotas 200 rublių. Po kautynių MVD kareiviai laimikį
atsigabeno į Kuršėnus. Čia pėdsakai ir dingo. Partizanų užkasimo vietos iki šiol
nežinomos. Išvykos dalyviai su kai kuriais partizanais yra bendravę. Vladas Šlavikas
prisiminė, kad būdamas paauglys nešė šiems partizanams mamos išvirtą sriubą.
Kam priklauso rūpintis šių mūsų tautos kovotojų įamžinimu ir priežiūra? Išaiškėjo,
kad šie paminklai yra Šiaulių rajono savivaldybės žinioje. Pavėkių kaimas priklauso
Bubių seniūnijai. Kažkodėl šie vyrai liko užmiršti. Atidavę gyvybes už Tėvynę,
jie privalo būti pagerbti. Lietuviai visais laikais gerbė savo kovotojus, kad
ir nepasisekdavo laimėti pergalių. Uždegę žvakutes, krikščioniškai
pagerbę malda, baigėme šią išvyką. Dėkojau išvykos dalyviams, kad atsiliepė į
kvietimą dalyvauti šiame žygyje, ir pažadėjau pavasarį, kol mokiniai dar neatostogaus,
kartu surengti žygį pietinėje Šatrijos rinktinės teritorijos dalyje, Šilalės rajono
pakraštyje. Sudarytame maršrute net septyni paminklai žymi kautynių vietas. Penki
paminklai Žemaičių apygardos laisvės kovotojams atminti pastatyti LPKTS Šilalės
filialo pirmininkės T. Ūksienės iniciatyva. Irena Montvydaitė-Giedraitienė,
Lietuvos laisvės armijos sąjungos pirmininkė ©
2014 XXI amžius |
