Kronika

Kaime, kur prasidėjo maestro kūrybos aukštumos

Petras IVANOVAS

Lionginą Abarių sveikina buvusio vargonininko Juozo Dugno dukra Vanda

Lionginas Abarius, Dusetų meno mokyklos direktorė Dalia Deinienė ir Antazavės, Avilių bei Imbrado klebonas kun. Stasys Tamulionis

Lionginas Abarius savo knygą įteikia aviliškiams Janinai ir Donatui Ragėnams

Už rūpestį kultūra, kaimo bendruomene jubiliatas dėkoja seniūnui Vygirdui Žalkauskui

Koncertuoja Dusetų meno mokyklos vaikų choras

Retas Lietuvos gyventojas nežino apie Lietuvos muzikinės kultūros veikėją, kompozitorių, dirigentą, profesorių ir pedagogą Lionginą Abarių. Daugeliui sava ir brangi yra jo kūryba. Vos ne septynis dešimtmečius L. Abariaus gyvenimas glaudžiai susijęs su muzika. Zarasiečiai didžiuojasi tuo, kad žinomas maestro yra jų kraštietis. 2006 metais L. Abariui suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas. Kur bekoncertuotų, ką bedirbtų profesorius, jis visada mena savo gimtąjį kraštą, gimtuosius namus ir savo kraštiečius.

Daug brangių vietų ežerų krašte yra šiam muzikos korifėjui. Maniūliškės kaime jis prieš 85 metus gimė, Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje jį krikštijo. Labai brangūs ir įsimintini yra jam ir Aviliai. Čia L. Abarius pradėjo dirbti ir tapo vargonininku. Su pagarba prisimena šiandien ir žmones, kurie padėjo jam muzikos karjeros kelyje. Ypač dėkingas buvusiam Antazavės bažnyčios vargonininkui Juozui Dugnui. Labai norėjo Lionginas išmokti groti vargonais. Tėvas ir paprašė vargonininko pamokyti sūnų. Šis sutiko. Per gilias pusnis, didelius šalčius skubėdavo iš Maniuliškių kaimo į Antazavę mokytis vargonavimo. Vargonininkas J. Dugnas mokė profesionaliai. Tik ne visada dar ir šešiolikos metų neturintis jaunuolis galėdavo ištrūkti iš namų. Siautė pokario baisumai, reikėjo dirbti ūkyje. Anksti neteko mamytės. Tačiau mokslai sekėsi puikiai ir po visų mokslų vargonininkas J. Dugnas pasakė, kad L. Abarius gali dirbti vargonininku, ir rekomendavo Avilių bažnyčios klebonui kun. Juozui Ražanskui į vargonininko vietą.

1946 m. sausio 2 d. apsiavęs kuntapliais, apsivilkęs skolintą rusišką kareivišką sermėgą, pasikabinęs lininį maišelį, kuriame buvo giesmynas, Lionginas išėjo į Avilius. Kelias netrumpas – keturiolika kilometrų. Tik vakarėjant pasibeldė į Avilių klebonijos duris. Gaspadinė nužvelgė ir paklausė, ko gi šis jaunuolis nori. Kai išgirdo, kad tai – būsimasis vargonininkas, dar labiau nustebo. Šiandien L. Abarius prisimena, kad jis tada buvo labiau panašus į nepilnametį elgetą, o ne į vargonininką. Taip Aviliuose pasirodė naujas vargonininkas, kuris džiugino ir stebino savo muzikalumu aviliškius.

Klebonas kun. Izidorius Puriuškis buvo labai muzikalus. Išmokė Lionginą groti akordeonu ir vis sakė: „Tau, Lionginai, reikia mokytis“. Šio patarimo jaunuolis paklausė ir šiandien tuo džiaugiasi. 1947 metų pabaigoje jis išvyko į Vilnių. Buvo pažadėta, kad priims į Filharmonijos chorą. Liepė atvažiuoti po kelių mėnesių. Nuvažiavo, tačiau nieko neaiškino ir nepriėmė. Klebonas Izidorius toliau globojo jaunuolį, kartą parodė laikraštį, jame buvo parašyta, kad Dainų ir šokių liaudies ansambliui reikalingi du baritonai ir skelbiamas konkursas. Šį sykį nuvažiavo ir laimėjo. Avilių bažnyčioje įvyko atsisveikinimo šv. Mišios. Lionginas prisimena, kaip giedorėliai ašarodami giedojo šv. Mišiose. Iškilmingai jų pabaigoje nuskambėjo Česlovo Sasnausko sukurta giesmė: „Marija, Marija skaisčiausia lelija. Tu švieti aukštai ant dangaus. Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją, išgelbėk nuo priešo baisaus“.

L. Abarius pradėjo nuo vargonavimo Aviliuose ir gyvenime pasiekė neregėtų ir nesvajotų aukštumų. Visur jis įtemptai dirbo ir tik darbu ir savo talentu viską pasiekdavo. Iš pradžių buvo eilinis dirigentas, po to tapo Dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu. Svarūs jo pasiekimai ir pedagogikoje – nuo eilinio dėstytojo iki žinomo profesoriaus. Gražūs pasiekimai ir kūryboje – nuo liaudies dainų harmonizavimo iki sudėtingų ir žinomų muzikos kūrinių.

Neatsitiktinai Aviliuose ir įvyko jubiliato koncertas. Juk čia buvo muzikanto kelionės pradžia. Čia jis brandino sparnus dideliam skrydžiui. Susirinko daugybė žmonių į kultūros namų salę, joje vyko žinomo kraštiečio pagerbimas. Į salę L. Abarių atlydėjo ir pristatė Avilių kultūros namų direktorė Janina Ragėnienė ir Dusetų meno mokyklos direktorė Dalia Deinienė. Su jaunatvišku veržlumu garbusis maestro pristatė savo kūrybą ir gyvenimą. Priminė savo motulę, kurios neteko būdams keturiolikos metų ir iš kurios paveldėjo nuostabų balsą. Priminė, kad ir Aviliai, ir jų žmonės jam labai brangūs. Sakė, kad negalėjo atsispirti pagundai surengti koncertą čia, ypač po to, kai sužinojo, kad čia atvėrė duris renovuoti kultūros namai.

Vakaro metu L. Abariaus dainas atliko Dusetų meno mokyklos vaikų choras. Daug plojimų sulaukė Utenos kraštiečių mišrus choras „Indraja“, kuriam dirigavo maestro dukra Daina Abariūtė-Lazauskienė. Kartu su Antazavės kaimo kapela scenoje dainavo ir profesorius. Kultūros namų scenoje dainavo ir grojo aviliškių folkloro ansamblis „Karkluoja“.

Prof. L. Abarius visiems priminė ir savo draugystę su poetu Pauliumi Širviu. Yra sukūręs ir pagal poeto žodžius dainų. Dainą „Mes draugavom ilgai“ maestro atliko katu su „Indrajos“ choriste Janina. L. Abarius padovanojo natas dainai „Avilyje“, kurią parašė kartu su poete Regina Katinaite-Lumpickiene. Daina skirta ežerui Aviliui, kurio vakariniame krante ir įsikūrę Aviliai.

Vakaro metu pasiekti dar didesnių kūrybinių aukštumų linkėjo Zarasų rajono savivaldybės meras Arvydas Steponavičius, Imbrado seniūnas Vygirdas Žalkauskas, Avilių kaimo bendruomenės pirmininkas Donatas Ragėnas ir kiti L. Abariaus gerbėjai. Vakaro kaltininkas nuoširdžiai sutiko savo mokytojo Juozo Dugno dukros Vandos sveikinimus.

Darniai šventės dalyviai sugiedojo jubiliatui „Ilgiausių metų“. Prof. L. Abarius grupei aviliškių įteikė savo autobiografinę knygą „Ėjau aš keleliu“.

Aviliai, Zarasų rajonas

Autoriaus nuotraukos

Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusio koncerto metu Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteiktas Lietuvos dainų šventės dirigentui, LRT valstybinio choro įkūrėjui, chorinės muzikos propaguotojui, pedagogui, kompozitoriui, profesoriui Lionginui Abariui. Aukščiausias ministerijos apdovanojimas L. Abariui skirtas už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Šįmet profesorius švenčia kūrybinės veiklos 65-metį ir 85-ąjį gimtadienį. Maestro L. Abarius 1995 metais už nuopelnus Lietuvos valstybei, kultūrai, mokslui ir menui apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio medaliu, 2010 metais – aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, 2013 metais už nuopelnus tautinei kultūrai apdovanotas „Aukso paukšte“ ir paskelbtas vienu iš konkurso „Nacionalinė vertybė“ nugalėtojų.

© 2014 „XXI amžius“