Istorija ir dabartis

Pagerbė didvyrių atminimą

Gintaras Lučinskas

Šv. Mišios Šventežerio bažnyčioje (dešinėje – klebonas kun. Egidijus Juravičius) Autoriaus nuotrauka

Šventežerio kapinėse prie Antano Gritėno ir Juozo Slaviko kapų Alfonso Vitkausko nuotrauka

ŠVENTEŽERIS. Lapkričio 23 dieną 96-ųjų Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinių proga paminėtos Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Gritėno 120-osios gimimo ir 80-osios žūties metines. Renginys prasidėjo Šventežerio miestelio kapinių dalyje, kur palaidoti Lietuvos šaulių sąjungos narys Juozas Slavikas (1922 m. birželio 17 d. prie Varviškės kaimo nužudytas lenkų partizanų) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Antanas Gritėnas (1934 m. gruodžio 15 d. nužudytas šalies vidaus priešo – kriminalinio nusikaltėlio). Tylos minute pagerbus šių didvyrių ir visų žuvusių už Lietuvos laisvę karių, šaulių ir partizanų atminimą, buvo uždegtos atminimo žvakelės, paminklai pasipuošė gėlėmis.

Vėliau minėjimas vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Parapijos klebonas kun. Egidijus Juravičius šv. Mišių pamokslo metu, kalbėdamas apie aukos prasmę, teigė, jog kariai aukojo gyvybes su mintimi: „Ką aš galiu Lietuvai duoti?“ Tėvynę gynė krašto savanoriai su mintimi: „Kas tai padarys, jei ne mes“. Jų kova nebuvo beprasmė. Mes – jų palikuonys – galime džiaugtis tos pergalės vaisiais ir didžiuotis.

Po šv. Mišių aukos vyko popietė Šventežerio parapijos namų salėje. Gausiai susirinkę renginio dalyviai – Alytaus, Lazdijų šauliai ir jų šeimų nariai, atsargos kariškiai, svečiai iš Seinų (Lenkija) ir vietos bendruomenės nariai, moksleiviai – iškilmingai sugiedojo valstybės himną. Tada išklausė kraštotyrininko Gintaro Lučinsko pranešimą, kuris buvo iliustruotas nuotraukomis (vyko skaidrių demonstravimas multimedijos pagalba).

Antanas Gritėnas gimė 1894 m. gruodžio 11 d. Panevėžio apskrityje, Krekenavos valsčiuje, Petriškių kaime, ūkininkų Adomo ir Elžbietos (Antanaitytės) Gritėnų šeimoje. Baigė pradinę mokyklą. Mokėjo rusų ir lenkų kalbas. 1919 m. kovo 9 d. pradėjo tarnybą Kėdainių apskrities milicijoje. Tarnavo raštininku, vyresniuoju policininku, nuovados viršininku. 1920 m. lapkričio 24 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1921 m. balandžio 2 d. Tarnybos vieta – Kėdainių miesto ir apskrities komendantūra. Nuo 1921 iki 1926 metų tarnavo Kėdainių, Kauno, Telšių apskrityse policijos nuovadų viršininkų padėjėju. Nuo 1927 m. sausio 15 d. tarnavo Seinų apskrities policijoje vyresniuoju policininku. 1928 metais tarnavo Veisiejų policijos nuovadoje vyresniuoju policininku, o paskui – Kapčiamiesčio policijos nuovadoje vyresniuoju policininku. 1932 metais tarnavo Rudaminos nuovadoje viršininko padėjėju.1933 metais tarnavo Seinų apskrities Punsko II eilės nuovadoje viršininku. Nuo 1934 m. vasario 15 d. tarnavo Seinų apskrities Šventežerio II eilės nuovadoje viršininku. A. Gritėnas 1923 m. kovo 15 d. baigė Milicijos mokyklą, 1931 metais baigė Kauno aukštesniąją policijos mokyklą, vėliau – nuovadų viršininkų kursus. 1928 m. birželio 9 d. pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (liudijimo Nr. 297). 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. A. Gritėnas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: priklausė Lietuvos šaulių sąjungos Seinų IX rinktinės Šventežerio šaulių būriui, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Seinų skyriui, Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) Šventežerio skyriui, Lietuvos policijos sporto klubo (LPSK) šaudymo sekcijai, Lietuvos Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos Seinų skyriui. 1934 m. gruodžio 15 d. rytą, apie 6 val. 30 min., A. Gritėnas išvažiavo iš namų medžioti. Apie 100 metrų nuo namų iš pasalų buvo nušautas. Arklys vežimą su nušautuoju nuvežė 5 km nuo Šventežerio Lazdijų link. Čia jį pastebėjo autobuso keleiviai ir apie žmogžudystę pranešė vietos policijai. Apskrities gydytojas, tardytojui dalyvaujant, konstatavo, kad A. Gritėnas buvo nušautas iš nugaros į galvą. Palaidotas Šventežerio parapijos kapinėse. Paliko žmoną Sofiją (g. 1892), dukras Eugeniją (g. 1922) ir Kunigundą Vidą (g. 1932). 1935 metų gegužės pabaigoje Seinų apskrities Tautininkų sąjungos skyriaus nariai nutarė pastatyti paminklinį ąžuolinį kryžių Šventežerio policijos viršininko A. Gritėno žuvimo vietoje. 1938 metais Kauno policija savo salėje įrengė altorėlį žuvusiems pareigūnams pagerbti ir įmūrijo marmuro lentą, kurioje įrašytos 88 žuvusių policininkų pavardės (iš jų 62 žuvo per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį). Lentoje buvo įrašyta ir A. Gritėno pavardė.

Juozas Slavikas gimė 1903 metais Marijampolės apskrityje, Liubavo valsčiuje, Budiškių kaime, ūkininkų šeimoje. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi pradžioje tapo partizanu, kovojo prieš agresorius lenkus. Vėliau įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, priklausė pirmajai partizanų grupei, kuri veikė Neutralioje zonoje. Žuvo 1922 m. birželio 17 d. ekspedicijos prieš lenkų partizanus metu į Varviškės kaimą. Birželio 24 d. palaidotas Šventežerio parapijos kapinėse.

1931 m. birželio 24 d., minint Šaulių sąjungos dieną, paskelbtas nutarimas „Apdovanoti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. Šaulių žvaigždės ordinu apdovanotas ir Dainavos krašte žuvęs šaulys-partizanas J. Slavikas. 1938 metais jo pavardė įrašyta Karo muziejaus kovose už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusiųjų kriptoje, marmuro lentoje. Partizanui, šauliui J. Slavikui buvo pastatytas (apie 1928 metus) lauko akmenų paminklas su metaliniu kryžiumi, tačiau prie paminklo buvusi lentelė neišlikusi, taip sunaikintas ir šaulio ženklas. Paminklas pasviręs ant šono, sutrūkinėjęs, jo būklė avarinė. J. Slaviko kapas sunaikintas, nes užlaidotas kitas asmuo.

Savanoriui, šauliui, policininkui A. Gritėnui buvo pastatytas (apie 1936 metus) betoninis paminklas su skulptūra „Kristus, suklupęs po kryžiumi“. Paminklo būklė avarinė. Paminklas sutrūkęs, kryžius nulūžęs. Tokia liūdna padėtis buvo iki 2014 metų vasaros. Tačiau, artėjant A. Gritėno gimimo ir žūties metinėms, Miroslavo miestelio gyventojui Jonui Juravičiui kilo sumanymas apleistą paminklą atnaujinti. Jis savo lėšomis ir darbu paminklą tiesiog prikėlė naujam gyvenimui, tik betoninis sulūžęs kryžius buvo pakeistas ąžuoliniu (autorius – liaudies menininkas Tomas Židžiūnas). Alytaus šaulių iniciatyva ant paminklo J. Slavikui pritvirtinta skydo formos granito lenta su šaulių ženklu.

LŠS Karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės vadas ats. kpt. Skirmantas Valatkevičius, sveikindamas karius, šaulius, savanorius ir jų šeimų narius su svarbia mūsų valstybei švente, linkėjo ištvermės, teigdamas, kad „kariuomenė stipri tiek, kiek esame stiprūs mes patys, savo valstybės gynėjai“.

Šventinį koncertą pradėjo svečiai iš Seinų. Eugenija Pakutkienė pristatė Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos veiklą, deklamavo eiles apie Tėvynę. Šv. Kazimiero draugijos vyrų kvartetas (vadovas – G. Nevulis) atliko keturias karines patriotines dainas.

Renginį vainikavo choras „Putinas“ (vadovas – J. Pavilonis), atliko kūrinių karine istorine tematika. Lietuvos partizanų daina-romansas „Miegos Tėvynės sodai numylėti“ buvo atlikta pirmą kartą.

Bendraujant prie vaišių stalo, aptariant jau nuveiktus darbus ir dar planuojamus atlikti, vyravo mintis, kad Šventežerio kapinėse Nepriklausomybės kovų dalyvių kapavietės turi įgyti teisinę apsaugą, t. y. bus įtrauktos į valstybės kultūros vertybių registrą. Šių eilučių autorius įsipareigojo parašyti istorines apybraižas apie Suvalkijos krašto sūnų J. Slaviką ir Aukštaitijos krašto sūnų A. Gritėną, žuvusius Dzūkijoje.

LŠS narys, atsargos pulkininkas, dr. Vincas Gudukas pastebėjo, kad šventė buvo puiki, nes buvo susidaręs labai galingas dvasinis, tautinis, istorinis ir meninis junginys, atstovaujamas parapijos klebono kun. E. Juravičiaus, istoriko G. Lučinsko, Punsko „ambasadoriaus“ Lietuvoje J. Juravičiaus, svečių iš Seinų (Lenkija), Alytaus ir Lazdijų šaulių, ir jų šeimų narių, atsargos kariškių, vietos bendruomenės narių, moksleivių ir Alytaus „Putino“ choro...

Už puikiai surengtą šventę nuoširdžiai dėkojame Šventežerio parapijos klebonui kun. E. Juravičiui, Šventežerio vidurinės mokyklos direktoriui Artūrui Čiurlioniui ir renginio vedėjai Lazdijų rajono Kultūros centro renginių organizatorei Onutei Jonuškienei.

Lietuvoje gerbiami visų valstybių ir tautų karių kapai, nepriklausomai nuo to, kas ir kada juose buvo palaidota. Mirtis – niekam išlygų nedarantis teisėjas. Ypatingo visuomenės dėmesio ir nevienadienio rūpesčio turi sulaukti Lietuvos karių, šaulių, partizanų kapai. Tai – valstybės piliečiai, kurie žuvo savo žemėje, gindami savo Tėvynę. Žuvusio už savo šalies laisvę kapas turi tapti šventa vieta visiems laikams. Galbūt jau nėra artimųjų, gal jie toli ir nėra kam gėlę pasodinti, Vėlinių žvakelę uždegti, maldą sukalbėti. Bet gyva Tėvynė, už kurią jie paaukojo savo gyvybes. Mes esame įpareigoti žuvusiųjų aukos saugoti atmintį apie juos, prižiūrėti mažus kapų kauburėlius su kukliais kryželiais.

Lazdijų rajonas

© 2014 „XXI amžius“