Žvilgsnis

Atradimai Labanore: aukščiausia pušis, žieminiai grybai, netikras raganosis

Jūratė Markeliūnaitė

Jonas Barzdėnas seniai įtarė, kad pušis Kiauneliškio rezervate gali būti pati aukščiausia Lietuvoje

Storiausia sengirės pušis yra ir aukščiausia

Paslaptingieji rudenį sudygę paprastieji taukiai augs per žiemą po sniegu Naturfoto.cz nuotrauka

Raganosio galvos atlieja buvo pagaminta jį sumedžiojus migdomaisiais vaistais

A. Truskausko medžioklės trofėjų muziejuje žvėrių galvos iškamšos, pagamintos pagal amerikietišką madą. Europoje įprasta ant sienų dvaruose kabinti tik kaukolę ir ragus

Atrodo, kad apie keliautojų ir grybautojų išmaišytą, kurtinių tuokvietėmis garsėjančią Labanoro girią lyg ir viską žinome, tačiau gamta randa kuo nustebinti net vietinius girininkus. Neseniai čia atrasta aukščiausia šalyje pušis.

Pralenkė Punios aukštuolę

Iki šiol visoje literatūroje buvo įprasta aukščiausia Lietuvos pušimi vadinti augančią Punios šile, tačiau Antaliedės (Švenčionių r.) girininkui Jonui Barzdėnui vaikštinėjant po Labanoro girioje esantį Kiauneliškio gamtinį rezervatą akis vis užkliūdavo už vienos išlakios ir gražiai nuaugusios. Girininkui atrodė, kad ji iš visų aukščiausia. Šis 283 ha rezervatas ir buvo išskirtas siekiant išsaugoti sengirę su kurtinių tuokvietėmis. Čia augančioms pušims apie 170 metų. Natūralu, kad senos pušys yra ir labai aukštos. Tačiau kaip jas išmatuoti? „Ilgai nesisekė tai padaryti, nes pušis šiek tiek pasvirusi ir auga banguotoje vietovėje. Tačiau pasikvietėme miško genetinių išteklių specialistą iš Kauno ir jis išmatavo: įlipo į medį, o kai jau aukščiau lipti buvo neįmanoma, iki viršūnės iškėlė lazdą, nuo kurios žemyn buvo nuleista virvelė. Pagal jos ilgį nustatėme, kad pušis 44 metrų aukščio. Punios pušis dviem metrais žemesnė“, – pasakojo girininkas. Jis prisipažįsta, kad ilgai teko įrodinėti, jog ši pušis yra aukščiausia Lietuvoje. Spėjama, kad ši Kiauneliškio girios aukštaūgė gali būti 200 metų.

Vietiniai medžiai

„Pati gamta nevertina nei aukščiausių, nei mažiausių egzempliorių. Ši statistika rūpi tik žmogui. Gamtoje vertingiausiais laikomi tie, kurie išlaiko tai rūšiai būdingiausius bruožus, mat gali palikti sveikiausius, prie gamtinių sąlygų labiausiai prisitaikiusius palikuonis“, – sakė gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Tačiau lietuviams, nuo seno jautusiems pagarbą galingiems medžiams, įprasta ieškoti aukščiausių, storiausių medžių. Pačiu aukščiausiu Lietuvoje augančiu medžiu laikomas 46 metrų aukščio maumedis, augantis netoli Balbieriškio, Degsnės maumedyne. „Bet tai ne vietinis, ne mūsų kraštų medis. Vietiniais laikomi tie, kurie čia auga nuo labai seniai, kurie formavosi prieš 10 tūkstančių metų, po paskutinio ledynmečio. Apie juos mokslininkai žino pagal durpynuose nusėdusių žiedadulkių analizę, – pasakojo S. Paltanavičius. – Tikrai vietiniais, seniausiai Lietuvoje augančiais medžiais laikomos pušys, alksniai, beržai, eglės, ąžuolai, liepos, guobos. Maumedžiai į Lietuvą buvo atvežti dėl greitai augančios medienos. Jie čia stiebiasi dar sparčiau nei Sibire, nes klimato sąlygos palankesnės“.

Tad jei 46 metrų aukščio maumedis – ne vietinis, tai vietiniu aukščiausiu lietuvišku medžiu laikoma 44,5 metrų aukščio eglė, auganti Alytaus miškų urėdijoje. Kiauneliškio rezervato pušis tik pusmetriu žemesnė.

Žiemą augantys grybai

Sengirė įdomi ne tik galingais medžiais. Čia auga tokie grybai, kokių jaunesniuose miškuose neišvysi. „Tai – paprastieji taukiai, – pasakojo J. Barzdėnas. – Jie reti visoje Europoje. Jei surandi kur vieną, tai prilygsta sensacijai. O išnyko jie dėl to, kad Europoje beveik neliko sengirių“. Gamtininkai nebijo, kad surasto, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto paprastojo taukiaus augimvietėms kas nors grėstų, grybai nevalgomi, svarbu saugoti seną girią.

Kaip pasakojo Antaliedės girininkas, šie grybai įdomūs savo paslaptingu gyvenimu: šiuo metu jie dygsta, auga žiemą po sniegu, o atėjus pavasariui būna subrengę, išbarsto poras. „Kadangi tai Europoje labai retas grybas, galima sakyti, beveik išnykęs, nėra galimybių jį tyrinėti, todėl apie jį yra labai mažai informacijos. Mums jų augimviečių stebėjimas Kiauneliškio rezervate leidžia papildyti mokslą naujomis žiniomis. Iki šiol literatūroje buvo rašoma, kad tai – tik senųjų girių grybai, tačiau dabar mes jų esame aptikę ir jaunuolynuose“, – teigė J. Barzdėnas.

Žalioji medžioklė

Kitas netikėtas atradimas Labanoro girioje – naujas, moderniai įrengtas Antano Truskausko medžioklės trofėjų muziejus Mindūnų kaime, bendruomenės centro patalpose. Keturiuose žemynuose medžiojantis A. Truskauskas yra tarptautinio safari klubo narys. Muziejuje jis demonstruoja sumedžiotų žvėrelių galvų iškamšas. Pasak gamtos specialistų, ši medžioklės trofėjų kolekcija laikoma viena vertingiausių šalyje. „Eksponatai pagaminti pagal amerikietišką madą, – sakė S. Paltanavičius. – Pasižvalgę po senuosius Europos dvarus, visur matysite kitokius medžioklės trofėjus: Europoje buvo įprasta ant sienos kabinti žvėries kaukolę su ragais. Amerikoje į medžioklės trofėjus kitoks požiūris – daromos galvos iškamšos. Lietuvoje tai – irgi naujovė“.

Įdomu, kad tarp Australijoje sumedžiotų žvėrių nėra nė vieno tikrai vietinio, o tik tie, kurie buvo vėliau įvežti. Australai savus vietinius gyvūnus, o ypač kengūras, saugo, nemedžioja.

Pasaulyje populiarėja humaniškos, žaliosiomis vadinamos medžioklės, kai į valstybės biudžetą sumokėjęs gana daug pinigų, dažniausiai daugiau nei už įprastą medžioklę, gali žvėrį „sumedžioti“ migdomuoju užtaisu. Prie tokio medžiotojas nusifotografuoja, padaroma jo galvos atlieja, pagal kurią vėliau pagaminama dirbtinė galvos iškamša. Tada žvėreliui suleidžiama kitų vaistų, jis nubunda ir nuskuodžia į mišką. O sumokėti pinigai panaudojami gamtos apsaugai. Jei kas gali sau leisti tokią pramogą, jei patenkina savo aistrą, tai visai gerai. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Vienas tokios žaliosios medžioklės eksponatų A. Truskausko medžioklės trofėjų muziejuje – Afrikos raganosis.

Švenčionių rajonas
Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“