Popiežiaus giminės šaknų beieškant

Knygos „Šaknys“ autorė, Kaimo rašytojų sąjungos narė Sofija Šviesaitė

Stanislava Kačerauskienė iš Montvydų kaimo

Leckavos bendruomenės pirmininkė Ona Savickienė (kairėje) ir Stanislavos Kačerauskienės dukra ūkininkė Regina Steponavičienė, kurios tėvas Alfonsas buvo Popiežiaus pusbrolis

Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje – paminklas Popiežiui šv. Jonui Pauliui II atminti

Paminklas prie kapo, kur, kaip manoma, yra palaidota Popiežiaus senelė

Žvilgsnis į Leckavą įvažiuojant nuo Mažeikių

Leckavos Šv. Lauryno bažnyčia

Balandžio 2-ąją sukako 10 metų, kai mirė popiežius Jonas Paulius II, 2014 metais kanonizuotas šventuoju. Per visus beveik 27 jo pontifikato metus vis girdėdavome apie jo lietuviškas šaknis, o jis pats dažnai bent užuominomis pabrėždavo jų turįs, tačiau ne tik jis, bet ir niekas kitas tiksliai bei oficialiai nėra to patvirtinęs. Štai kai JAV dienraščiuose buvo paskelbta, kad Popiežiaus motina yra lietuvė, kartą į Šventąjį Tėvą kreipęsis vyskupas Antanas Deksnys išgirdo diplomatišką atsakymą, jog jis šito niekada neneigė. Sakoma, kad pats Popiežius nenorėjęs šia tema išsamiau kalbėti ir pageidavęs, kad nebūtų ieškoma jo lietuviškų šaknų. Juk jei būtų oficialiai pareikšta, kad jo motina tikrai buvusi lietuvė, tada galbūt kai kurie lenkai, manę, kad taip nėra, galėjo pasijusti nuvilti ar įžeisti ir tada mūsų tautos galbūt susipriešintų, o tai būtų žalinga, todėl geriau ta tema išvis nekalbėti. Juk Joną Paulių II viso pasaulio katalikai turi laikyti savo Popiežiumi, nesvarbu, kokios jis tautybės ar kilmės bebūtų. Per šv. Jono Pauliaus II pontifikato metus daug kartų Lietuvos spaudoje įvairiomis progomis apie jį rašant teigta, jog jo motina Emilija Kačerovska buvo kilusi iš Žemaitijos, Leckavos parapijos, esančios Mažeikių dekanate, prie Latvijos sienos. Popiežiaus motina mirė sulaukusi vos 45-erių, kai jis tebuvo aštuonerių. Taigi pats su mama apie jos kilmę turbūt niekada ir nepasikalbėjo. Vis dėlto norėdamas plačiau sužinoti apie tai, kur spėjama Jono Pauliaus II motinos gimimo vieta, antrąjį pavasario sekmadienį nuvykau į šį Lietuvos pakraštį.

Bronius VERTELKA

Dešimt giminystės ieškojimo metų

Naftininkų miestu vadinami Mažeikiai atrodė kaip išmirę, nors buvo vos ne vidurdienis. Nebuvo ko paklausti, kur čia yra S. Daukanto gatvė. Pagaliau vienas vyriškis nupasakojo, kaip privažiuoti prie ieškomo daugiaaukščio namo. Ketvirto aukšto bute, vos nuspaudus skambutį, trakštelėjo užraktas ir moteris atvėrė duris, tarsi ji būtų stovėjusi už durų ir laukusi svečių.

Buto šeimininkė Sofija Šviesaitė su šypsena veide kviečia peržengti slenkstį. Tai ji apie 10 savo gyvenimo metų skyrė tam, kad atskleistų žinią, jog Popiežiaus Jono Pauliaus II motina buvo kilusi nuo Mažeikių, iš Leckavos parapijos Montvydų kaimo. Apie tai Kaimo rašytojų sąjungos narė S. Šviesaitė pasakojo 2009 metais pasirodžiusioje savo knygoje „Šaknys“. „Šventasis Tėvas keletą kartų yra pasakęs: „Pusė mano širdies – Lietuvoje!“ – dėl savo Motinos Emilijos Kačerauskaitės-Voitylovos lietuviškos kilmės. Norisi glaustai apžvelgti Jono Pauliaus II – Karolio Voitylos – gyvenimą, apimant pačią pradžią“, – pradeda knygą „Šaknys“ jos autorė S. Šviesaitė. Šioje knygoje moteris sudėjo įvairių Lietuvos spaudoje spausdintų tekstų apie Joną Paulių II kopijas. Yra ir tekstų, kurie neigia lietuvišką Popiežiaus kilmę. Išvadas leidžiama patiems pasidaryti. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo S. Šviesaitė gavo įvairių kartų Kačerauskų giminės liudijimus apie santuokas ir krikštus. Kai kurių vieną ar kitą faktą patvirtinančių duomenų negauta, bet pažymėta, kad tų metų duomenų archyve išvis nėra. Bet archyvas patvirtino Popiežiaus senelių (mamos Emilijos tėvų) Onos Liaubaitės (g. 1854 metais Kirkų kaime) ir Juozapo Kačerauskų (g. 1959 metais Kurmaičių kaime) krikštą Leckavos bažnyčioje. Tačiau Lietuvos valstybės istorijos archyve nerasta duomenų apie jų dukrą (Popiežiaus mamą) Emiliją, kuri dar turėjo seseris Mariją, Mortą, Oną ir brolį Juozapą, – visi jie augo Montvydų kaime. Nerasta ir duomenų apie Popiežiaus tėvų Emilijos Kačerauskaitės ir Karolio Voitylos santuoką Vilniaus Katedroje, nes tų metų metrikų archyvas neturi. Emilijos tėvas Juozapas, Popiežiaus senelis, turėjo brolį Feliksą, kuris turbūt bėgdamas nuo tarnybos caro armijoje atsidūrė Lenkijoje, Silezijoje, kur atvyko daug lietuvių ir dirbo anglies kasyklose. Feliksas vedė Oną Mariją, bet jie buvo bevaikiai. Užtat kai Juozapo dukra Marija, matyt, aplankiusi dėdę Feliksą, ten susipažino ir ištekėjo už lenko Viadrovskio, po kurio laiko ir Emilija (1884 03 26–1929 04 13), turbūt lankydama seserį ir dėdės Felikso šeimą, susipažino ir vėliau ištekėjo už Austrijos ir Lenkijos kariuomenės leitenanto Karolio Voitylos (1879 07 18–1941 02 18). Jiems gimė sūnus Edmundas (buvo gydytojas, bet staiga susirgo ir mirė 1932 metais), būsimasis Popiežius Karolis bei dukra Olga (mirusi kūdikystėje). Būsimasis Popiežius anksti neteko mamos ir brolio, o kai mirė ir tėvas, būdamas 21 metų tapo visišku našlaičiu. Tik krikšto mama, mamos sesuo Marija Viadrovska (1884–1959), buvo gyva ir vienintelė dalyvavo jo Primicijose 1946 metais jį įšventinus kunigu. Teigiama, kad ir Popiežiaus tėvo pavardė Voityla turi pirminę lietuvišką kilmę Vaidila ir yra greičiausiai kilusi iš senųjų jotvingių, o vėliau sulenkinta. Rašoma, kad to neneigė ir pats Popiežius, kai jo apie tai, kai dar nebuvo išrinktas, kartą kažkas iš lietuvių Romoje paklausė. Knygoje „Šaknys“ užsimenama, kad Popiežiaus kilmės klausimu jį išrinkus, o kai kurie ir anksčiau, domėjosi išeivijos kunigai Vytautas Bagdonavičius, Ladas Tulaba, Vaclovas Šarka, Alfredas Rukšta, evangelikų reformatų kunigas Eugenijus Gerulis ir galbūt kiti. Visi jie matė, kaip buvo šlovinamas Jono Pauliaus II tėvas lenkas, o mamos šaknys vis „mėtytos“ iš vienos vietos į kitą.

Į 88-uosius gyvenimo metus įžengusi S. Šviesaitė apie save kalbėjo nuoširdžiai. Senolė sakė esanti nebestiprios sveikatos, jau nebeišeinanti į gatvę, turinti susilpnėjusią atmintį ir vis blogėjantį regėjimą. Idealią švarą jos bute palaiko ateinanti globėja giminaitė Snieguolė Šviesienė, jos šeimai testamentu užrašė užgyventą turtą. S. Šviesaitė džiaugėsi moters sąžiningumu ir nuoširdumu: ši nuperka maisto, išvalo kambarius, išplauna skalbinius ir juos išlygina, šiaip daug kuo padeda.

Paklausta, kas vertė ieškoti Popiežiaus šaknų Lietuvoje, garbaus amžiaus moteris pasakojo, jog tam įtakos turėjo jos apsilankymas senosiose Leckavos kapinėse. Čia aptiko savo dėdės Kazimiero Juočerio, nors jo nepažinojo, kapą. O juk jo žmona buvo Morta Kačerauskaitė, Popiežiaus mamos Emilijos sesuo.

Moters mama vis sakydavo, kad dėdė palaidotas Leckavos kapinėse. Kad jo žmona buvo Kačerauskaitė, ji žinojo, o kad jos sesuo Emilija – būsimo Popiežiaus motina, tik paskui išsiaiškino. Taigi Popiežiaus šaknų paieška prasidėjo nuo Leckavos kapinių aplankymo.

Nedideliu, tik 100 egzempliorių tiražu pasirodžiusi knyga „Šaknys“ tapo bibliografine retenybe. Jos nepavyko gauti netgi Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Knygą S. Šviesaitė išleido savo lėšomis, be rėmėjų. Ją dovanų gavo rajono savivaldybės vadovai, tačiau iš jų už tai teišgirdo tik žodį „ačiū“. S. Šviesaitė liko skolinga leidyklai. Tačiau knyga pasiekė net Vatikaną. Iš Romos autorei atėjo Popiežiaus Benedikto XVI apaštalinis palaiminimas. Mažeikietei S. Šviesaitei tai buvo didžiulė staigmena. Savo bute ji turi įrengusi šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui skirtą kampelį.

S. Šviesaitė teigė Šventąjį Tėvą du kartus buvo sutikusi sapne. „Iš kur jis apie mane sužinojo, juk mes nebuvome nei pažįstami ar susitikę, bet mane, tokią mažą dulkelę, sapne aplankė. Tiktai pagal dokumentus išsiaiškinau, jog esame giminaičiai“, – džiaugėsi S. Šviesaitė. Sapne ji kažko Popiežiaus klausė. Jis atsakė: „Pasimelski į mane, aš pasakysiu“. Netrukus Jonas Paulius II buvo paskelbtas šventuoju. Sapne jis aplankė ir antrą kartą, tačiau tokį bendravimą kažkas nutraukė.

S. Šviesaitė – tikra šviesuolė žemaitė, kelių poezijos knygų autorė, literatūrinių konkursų laureatė. Pirmąjį savo eilėraštį ji parašė 1943 metais. Šiandien dar turi mašinėle atspausdintus aštuonis savo eilių tomus, tačiau jiems išleisti stokoja lėšų. Neretai prie rašomojo stalo sulaukia to meto, kai kaimynų languose suspindi ryto šviesos. Priesaiką parengti ir išleisti knygą apie Popiežiaus šaknis Žemaitijoje ji įvykdė. Todėl sako esanti laiminga.

S. Šviesaitė 34 metus dirbo sekretore prie septynių Mažeikių ligoninės vyr. gydytojų. Pokaryje tris mėnesius turėjo kęsti cementinių Šiaulių kalėjimo grindų šaltį. Buvo Sąjūdžio aktyvistė, rinko parašus, kad Mažeikiai turėtų naują bažnyčią. Moteris gyveno garbingai.

Nesiskundžia buvimu vienkiemyje

Toliau vykstu į Montvydų kaimą. Čia vienkiemyje dienas leidžianti Stanislava Kačerauskienė gyvenimu nesiskundžia. Iš pensijos sugeba išsiversti ir visai nejaučia nostalgijos sovietiniams metams. Tada dirbo įvairius darbus laukininkystėje, rinko akmenis nuo laukų. Metų uždarbį – dirsių pusmaišį – ant pečių parsinešdavo. Ištekėjusi net dviračio neturėjo. Nusipirko vyrišką, pardavusi pačių su vyru užsiaugintą bekoną. Abu važinėjo. Ištekėjo būdama devyniolikos metų už netoliese gyvenusio, bet dvigubai vyresnio vyro Alfonso. Artimesnė pažintis su juo užsimezgė, kai šis atėjo daryti langų. Stanislavos padėtis tada buvo nepavydėtina. Namuose vietos mažai, dar mama ir senelė, ištekėjusi sesuo su šeima. Parsivedė ją vyras į savo namus, apsigyveno pastato gale. Vėliau Alfonsas paplatino ir suremontavo savo kiaurą būstą ir šis tapo visai geru gyvenamuoju namu. Santuokoje išgyveno 44 metus. Apie šį gyvenimo tarpsnį moteris nelinkusi daug šnekėti ir sakė, jog nebūna namų be dūmų. Naujiena, kad jos vyras Alfonsas galėjo būti Popiežiaus Jono Pauliaus II pusbrolis, nepakeitė sodietės gyvenimo. Jo giminės genealoginį medį ji gavo iš svetimų rankų. Ten buvo ir jos vyro Alfonso Kačerausko (1916–2000), ir uošvio, Popiežiaus mamos Emilijos brolio Juozapo Kačerausko (1885–1970) pavardė. Apie tai, kad vyras turi giminystės ryšių su Popiežiumi, žmonai niekada nebuvo prasitaręs. Tiesa, kartą iš uošvio lūpų Stanislava išgirdo: „Kažin, kur ta mūsų Emilija yra išėjusi?“ Marčiai tuomet net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad kalbama apie uošvio seserį Popiežiaus motiną Emiliją Kačerauskaitę.

Didelio džiaugsmo dėl tokios galimos vyro giminystės S. Kačerauskienė nerodė, bet mielai pasakojo, kad sugebėjo užauginti dvi dukras, jau dvimetę proanūkę turi. Itin šiltai atsiliepė apie žentą Povilą, kasdieniškai Pauliumi vadinamą. Prisireikus jis ir pas gydytojus, ir į bažnyčią nuveža ir daug kur sugeba suspėti, nors dirba tolimųjų reisų vairuotoju. S. Kačerauskienė neslėpė, kad paskui ją ligos tiesiog sekioja. Yra sirgusi depresija. Tokia liga pristojo pagimdžius pirmąją dukrą. Jei būna koks rūpestis, jau ir blogai. Tuomet norėdavosi vien gulėti. Paskutinį kartą ligoninėje pralaikė aštuonis mėnesius. S. Kačerauskienė nepeikė gydytojų ir nevadino jų kyšininkais. Grįžti į normalų gyvenimą jai ypač padėjo psichoterapeutas. Sodietė sunkiai vaikšto: vienos kojos kelis jau su dirbtiniu sąnariu, laukia kito kelio sąnario keitimo operacijos. Gyvendama viena dar sugeba laikyti vištų. Maisto produktų namiškiai pristato. Sekmadieniais, jeigu būna ne bažnyčioje, išklauso per radiją transliuojamas pamaldas. Džiaugėsi, kad kol kas kaime ramu. Tad nėra kuo skųstis.

Šiomis dienomis šalia vieškelio Leckava–Montvydai–Kušlėnai, prie keliuko, vedančio į šią sodybą, įrengta nuoroda.

Tvarko kaip savo namus

Leckava – netoli nuo Montvydų kaimo. Tvarkingo miestelio gale – Šv. Lauryno bažnyčia, o jos prižiūrėtoja – Elena Gelžinienė. Tokį darbą perėmė iš mamos, jai mirus. E. Gelžinienė sakė, kad pamaldumą atsinešusi kaip prigimtį, taip buvo auklėta. Moteris parodo svarbias vietas. Bažnyčios šventoriuje stovi paminklas Popiežiui Jonui Pauliui II atminti. Jo fundatoriai – Irena ir Algimantas Strakšiai. Paskui E. Gelžinienė veda į senąsias Leckavos kapines, kur, kaip manoma, palaidota Popiežiaus senelė. Kapą žymi aukštas paminklas su jame sunkiai įskaitomais žodžiais. Bet aiškiai matyti metai –1881-ieji.

Iš Mažeikių atvykęs kun. Vytautas Dvaržeckis skubėjo aukoti šv. Mišių Šv. Lauryno bažnyčioje, tad rimčiau pasikalbėti apie šią maždaug 200 tikinčiųjų turinčią parapiją su juo beveik neteko.

Apie tai, kokia šiandien yra Leckava, jau pasakojo vietos bendruomenės pirmininkė Ona Savickienė, kilusi iš Varėnos rajono, nuo Valkininkų. „Pirkdamas namą, kaimynų nepasirinksi. Aš irgi taip padariau, bet turiu reto gerumo kaimynus“, – šypsojosi moteris. Be bendruomenės, pasak O. Savickienės, miestelis atrodytų kaip negyvas. Moteris pastebėjo, kad leckaviečiai yra labai nuoširdūs ir labai draugiški, gyvena rytojaus diena. Jiems rūpi, kad būtų užimtas jaunimas, kad nepatogiai nesijaustų tėvai, nebūtų atstumti seneliai. Tai, kad šiandien Leckava turi asfaltuotą centrinę gatvę, kad nebrenda purvo, kaip buvo prieš porą metų, kad bažnyčia gali puikuotis renovuotu stogu, kad įprato didžiuotis su meniniu skoniu įrengta poilsio zona, – didelis bendruomenės nuopelnas. Uždarius mokyklą, pastatas nevirto vaiduokliu išdaužytais langais, bet jame įsikūrė kultūros namai, biblioteka, jo kampas teko ir bendruomenei. Ji nepraranda vilties, jog dviaukštis pastatas bus renovuotas. Tuomet atsirastų didesnė galimybė užimti jaunimą, o bendruomenė turėtų geresnes sąlygas veiklai.

Leckava didžiuojasi rengiamomis Jokūbinių, Rudens, Užgavėnių šventėmis, Šv. Lauryno atlaidais. Bendruomenės svajonė – turėti  turizmo centrą. Jai išsipildžius, svečiams galėtų parodyti, kokiomis gražiomis vietovėmis turtinga Leckavos apylinkė, papasakoti jos istoriją, pavaišinti gardžiu sūriu, žemaičių tradiciniu kastiniu, rūkyta žuvimi ir medumi.

* * *

Kiekvienas žmogus turi kilmę. Jei ji kam nors įdomi, ir žmogus nori sužinoti savo šaknis, niekas jam už tai negali priekaištauti. O jei šv. Jonas Paulius II gyvas būdamas sakė, kad jo pusė širdies yra Lietuvoje, matyt, tam iš tiesų būta pagrindo. Kol dar įmanoma kažką konkretesnio sužinoti, gerai, kad yra tuo besidominčių žmonių. Jei jie nesuspės, gal viską išsiaiškins ir taškelius sudėlios vien ateities istorikai?

Mažeikiai–Montvydų kaimas–Leckava, Mažeikių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“