Poezijos popietėje mokytojos eilėraščiai
|
Vida Palionienė
|
Balandžio 23 dieną Noriūnų bibliotekoje vyko poezijos popietė Puodelis arbatos su medumi sušildys kūną, poezija sielą su kupiškiete poete Vida Palioniene. Moteris yra kilusi iš Biržų rajono Jakubiškių kaimo. Kupiškio krašte apsigyveno 1970 metais baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ir gavusi paskyrimą dirbti pradinių klasių mokytoja Antašavoje. Jai teko padirbėti ir tuometinėje Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija), ir ,,Obelėlės vaikų darželyje. Daugiausiai, net 19 metų, atidavė Žaidelių kaimo mokyklos mokiniams. Gyveno netoliese Laičių vienkiemyje, pas vyro tėvus. Užaugino sūnus Donatą ir Remigijų, dukrą Dalią. Prieš penkerius metus mirus vyrui, persikraustė gyventi į Kupiškį.
Eiliuoti Vida pradėjo besimokydama pradinėse klasėse. Būdama paauglė savo eilėraščių buvo išsiuntusi į tuometinį laikraštį Lietuvos pionierius, bet redakcijos buvo įvertintas kaip per daug asmeniškas. Tada buvo kitokie reikalavimai... Rimčiau pradėjo kurti studijuodama Šiaulių pedagoginiame institute. Kūrė ne tiktai eilėraščius, bet ir scenos vaizdelius, eiliuotus sveikinimus, apsakymus, dainas. Yra parašiusi apie 700 eilėraščių, 12 scenos vaizdelių, 15 dainų vaikams ir suaugusiems. Gyvendama Kupiškyje tapo rašančiųjų klubo Lėvens balsai nare, dalyvauja Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje Prie Kupos, pina juostas, groja akordeonu.
Vidos sukurtus eilėraščius ir straipsnelius spausdina Kupiškio parapijos laikraštis Tau, parapijieti, rajono laikraštis Kupiškėnų mintys. Jos poezija skaitoma per LRT radiją. Nuo 2014 metų Palėvenės parapija pradėjo spausdinti laikraštį Šv. Dominyko varpo skambesys. Vidos sukurti eilėraščiai jame spausdinami. Pati autorė prisipažino:
O jeigu nebūtų man skirta rašyti,
Tikriausiai gyvent nemokėčiau.
Todėl dabar noriu visiems pasakyti,
Dėl Jūsų esu, kad mylėčiau.
Aldona Ramanauskienė
Noriūnai, Kupiškio rajonas
Motinoms
Per stiklą nurieda lietaus karoliukai...
Lyg Motinos skausmą išrauda.
Vien tam, kad mažutės akutės perliukai
Šypsotųs, mylėtų ir lauktų.
Mums Motinos akys padangę atspindi.
Jos tyros, tikrai nemeluoja.
Vien šilumą, meilę, paguodą ir viltį
Dalina. Save paaukoja.
O rankos? Kiek sykių parpuolusį kėlė
Ir spaudė karštai prie krūtinės?
...Liūdėjo kartu, kada skaudžiai nuvylė
Ta meilė laukta, pirmutinė.
Dar žodžiai... Be jų nesušildė gal niekas.
Kaip švelniai Ji tardavo:
Vaike, tik tu neskubėk, ateis viskam juk laikas.
Išlaukti, išlaukt tiktai reikia.
Skubėjom gyventi. Jaunystė nemiega.
Per greitai jinai nuplasnojo.
Atsuktum dabar tą nuskriejusį laiką...
Ir tyliai sukluptum prie kojų.
Ak, Motinos, Mamos ir mielos Motulės,
Dabar mes tą kelią jau einam.
Dėkojame Jums, kad mums kelrodžiu buvot
Brangia, negrąžinama kaina.
Vida Palionienė
© 2015 XXI amžius
|