Ten, kur Šatrija žvelgia

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių
Jei pro Luokę kada bekeliausi,
Nepamiršk sustabdyti arklių
Ir ten į kalną užlipsi aukščiausį.

Maironis

Kun. Virginijus Palionis pakeliui į Biržuvėnų dvarą

Jauki ir tvarkinga Luokės Visų Šventųjų bažnyčia

Kun. Virginijus Palionis domisi katalikiška spauda, ją aktyviai propaguoja

Žvilgsnis į Biržuvėnų dvarą

Važiuodamas į Luokę ne ant Šatrijos kalno panūdau užkopti (ant jo jau esu buvęs) ir ne liaudyje vadinamo „razbaininkėlio“ Tado Blindos pėdsakų Byvainės girioje paieškoti susiruošiau, o norėjosi pakalbinti dabartinį Luokės Visų Šventųjų parapijos administratorių kun. Virginijų Palionį, dar aptarnaujantį Upynos Šv. Jono Labdario (Telšių r.) ir Viekšnalių Švč. Mergelės Marijos Globos (Telšių r.) parapijas.

Luokė didžiuojasi Šatrijos kalnu, o ir pats miestelis, turint mintyse garsųjį Tadą Blindą, daugeliui turistų ir maldininkų turbūt yra patrauklus objektas. Gal dažniau apsilankoma ir Luokės bažnyčioje, taigi ir pinigėlių daugiau nubyra?..

Maldininkų daugiau buvo jubiliejiniais Žemaičių Krikšto metais. Atvažiuoja ir eiliniais metais grupės bei pavieniai turistai. Bet gal tik vienas, kitas palieka smulkių pinigėlių aukų dėžutėje. Svarbiausia, kad žmogus domisi bažnyčios istorija, kam įdomu, klausinėja. O Luokės bažnyčios istorija turininga, pavyzdžiui, čia 1924 metais tuokėsi vieno iš buvusių Lenkijos prezidentų senelis, santuoką laimino Rygos vyskupas. O pinigėlių kiek yra, tiek ir pakanka.

Kokias religines tradicijas ar šventes propaguojate aptarnaujamose parapijose?

Tradicijos panašios kaip ir visur: pagrindas yra atlaidai. Tada susirenka daugiau žmonių: per Sekmines – Viekšnaliuose, per Onines – Upynoje. Vakarais giedamos Gegužinės pamaldos, būna ir birželinės, spalį kalbamas rožinis. Parapijiečiai džiaugiasi, kad aplanko vyskupai, o šiemet Gegužinėse pamaldose lankėsi vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ, kuris kartu ir meldėsi, ir bendravo su tikinčiaisiais, suteikė Palaiminimą.

Gerbiamas kunige, baigęs Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, kunigu esate nuo 1998 m. liepos 19 d. Prieš atvykdamas į Luokę buvote Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras. Tada kartu Jums buvo patikėta ir Rusnės Šv. Juozapo parapija. Kokį įspūdį paliko šis unikalus Pamario kampelis?

Iš tiesų Šilutė, o ypač Rusnė – unikalus Dievo kūrinys. Kai rudenimis, o ypač pavasariais prasidėdavo potvyniai, apie kilometrą kelio užliedavo patvinęs Nemunas. Vanduo kelią paskandindavo apie metrą ir daugiau... Tad Rusnę iš Šilutės pasiekdavau keltais-amfibijomis. Dėl užtvindyto kelio susidarydavo ilgos automašinų eilės. Laimė, kad turėjau specialų leidimą, kad mane su automobiliu perkeltų per užtvinusį kelią be eilės. Rusniškiai, kas sekmadienį gausiai susirinkę į koplyčią, apsidžiaugdavo mane išvydę. Tai buvo savotiška romantika ir atvykimo pas rusniškius rizika...

Sakoma, jog Rusnė kvepia kepta ir rūkyta žuvimi. Ar teko jos paragauti?

Rusniškiai – vaišingi žmonės. Tad žuvies teko paragauti visokiausios ir iki soties...

Atsisveikinęs su Rusne ir šilutiškiais gavote paskyrimą į Luokę. Čia irgi romantiškas kampelis – su legendomis apipinta, poetų apdainuota Šatrija... Kur geriau: čia ar Rusnėje? Kalbu apie sielovadą, tikinčiuosius?

Kunigams ne vietos romantiškumas svarbu, o žmonių tikėjimas, bažnyčios lankymas, katalikiškų organizacijų kūrimas, o ypač jaunimo įtraukimas į Bažnyčios veiklą.

Kokį palikimą radote Luokėje?

Jeigu atvirai, luokiškių kalba šnekant, beveik palaidą balą radau!.. Nesakau, kad čia niekas nebuvo dirbama. Tikrai buvo, bet Bažnyčia darė savo, mokykla savo, Kultūros namai – savo, seniūnija, bendruomenė ir biblioteka – irgi savo. Visi viską darė savame „kiaute“, savo pliusui gauti. Nebuvo visų bendros veiklos, tos jungties, kuri išjudintų Luokės ir aplinkinių kaimų visuomenę, žvelgiant ne vien pro meninę, kultūrinę ar sportinę prizmę, bet pamąstant ir apie žmogaus tikėjimo prasmę, kad jauno ar pagyvenusio žvilgsnis, mąstymas būtų labiau nukreiptas į tikėjimą, dvasinio pasaulio egzistavimą.

Vadinasi, atvykęs į Luokę tapote lyg ir anų laikų „svieto lygintoju“?

Nevadinkite manęs Tadu Blinda, nes aš nejodinėju ant žirgo ir nesišvaistau rimbu. Mano, kaip kunigo, tikslas: artinti žmones prie Bažnyčios, juos vienyti, kad per meną, sportą, biblioteką, mokyklą, įvairius luokiškių susibūrimus visi vieningai artėtume prie Dievo mums pažadėtų dvasinių vertybių, kurios džiugina ir Dievą, ir žmogų. Jeigu Luokėje organizuojamas koks nors renginys, pirmiausia apsilankoma bažnyčioje, atiduodant reikiamą pagarbą Dievui, o jau po to tik vyksta kokia nors pasaulietiška pramoga. Joje kaip kunigas esu pakviečiamas dalyvauti. Čia irgi tenka išsakyti savo nuomonę. Tai labai padeda pažinti parapijiečius, susigyventi su jais. Tuomet savaime daromės vieni kitiems atviresni, nuoširdesni, patikimesni. Pradedi pasitikėti bei branginti parapijiečius, o jie – tave. Atsiranda atvirumas, o per jį ir dvasinis bendradarbiavimas. Ypač svarbu provincijos kunigui susigyventi su ūkininkais. Jie – pagrindiniai rėmėjai tvarkant, remontuojant, gražinant bažnyčias. Ypač aktyvūs bažnyčių rėmėjai ūkininkų Ramūno ir Daivos Gužauskų šeima. Jų dėka perstatyta Viekšnalių parapijos varpinė, jie visada esant reikalui suteiks reikiamą pagalbą. Dukra Dovilė tvarko ir puošia Viekšnalių bažnyčią. Vytautas Kondrotas – nuolatinis bažnyčios rėmėjas. Arūnas ir Violeta Usiai perstatė Upynos parapijos varpinę, yra ir daug kitų parapijiečių – visi mielai paremia Bažnyčią. Ir dabar renkamos aukos Viekšnalių bažnyčios langams pakeisti, nes senieji jau nebetinkami naudoti, o tikintieji nori matyti gražius maldos namus.

Džiaugiamės Luokės seniūnu Česlovu Ubartu, kuris jau beveik trejus metus vadovauja seniūnijai, neabejingas ir Bažnyčios reikalams. Aktyvi, energinga, pilna visokiausių sumanymų bei naujovių yra Luokės bendruomenės pirmininkė Marytė Beleckienė. Gražiai ir dvasingai bendraujame su Luokės gimnazija.

Turite rūpintis trimis parapijomis. O kokia būna Jūsų sekmadienio dienotvarkė, kur kada šv. Mišias aukojate?

Pirmiausia ryte vykstu į už 6 km esančius Viekšnalius. Ten 10 valandą prasideda šv. Mišios. Po jų važiuoju į už 10 km esančią Upyną – čia šv. Mišios prasideda 11.30 val. Paskutinės šv. Mišios būna 13 val. Luokėje. Jei kartais kurioje vietoje pasitaiko koks renginys, tada šv. Mišių laiką pakeičiame.

Ar nesunku per tris parapijas?

Kai kunigų trūksta, puikiai suprantu, kad kiekviena nedidelė parapija negali turėti joje gyvenančio vien savo klebono, todėl mažesnes tenka aptarnauti. Kunigas į kitas parapijas važinėja ne dėl savo malonumo, o dėl ten gyvenančių žmonių, kurie sekmadienio be šv. Mišių neįsivaizduoja.

* * *

Kun. V. Palionį domina ir šio krašto praeitis. Klebono dėka buvau nuvežtas į puikiai restauruotą Biržuvėnų dvaro sodybą-muziejų – vertingą XVIII–XIX amžiaus didelę medinę dvaro sodybą. Joje vyksta renginiai, minėjimai, poezijos skaitymai, parodos. Jų rengėjai nepamiršta pakviesti ir klebono kun. V. Palionio. Beje, jo dėka buvau pakviestas į šiuose dvaro rūmuose esančią kavinę „Oficina“. Joje išsrėbėme (taip to krašto žmonės šneka) po lėkštę žemaitiškos cibulynės, sukirtome po gardžiai iškeptą upėtakį... Po to dar pabuvojome prie net šalčiausią žiemą bėgančio ir niekada neužšąlančio šaltinio, Laumės pėda vadinamo, kurio vanduo, pasak biržuvėniškių, gydo ir atjaunina žmogų. Pasak kun. V. Palionio, šis unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kampelis atgaivina sielą.

Kai atsisveikindamas su kun. V. Palioniu paklausiau jo, ar jam čia gera darbuotis, šis atsakė: „Kunigui visur gera, svarbu pačiam būti geram ir kartu su žmonėmis. O čia gyvena geri žmonės ir nuostabi visa Luokė su Šatrijos kalnu, apipintu gražiausiomis legendomis“.

Luokė, Telšių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“