Bendruomenėse

Po Šv. Jono atlaidų pašventintas kryžius karavykas

Vida URBONIENĖ

Prie naujojo kryžiaus karavyko susirinko gausus kraštiečių būrys

Patys šilčiausi prisiminimai sugrįžta užėjus į Tėvo Stanislovo namelį Irenai, Pranutei ir Aleksandrui

Juodeikių bendruomenės pirmininkė Eglė Ginkuvienė dėkinga kunigams Andriui Trakšeliui, Mariui Dygliui, visiems parapijiečiams, svečiams, prisidedantiems prie parapijos gražinimo darbų aukomis, darbu, sumanymais

Eugenijai Šimaitytei-Butkevičienei smagu grįžti į tėviškę

Antanui Klovai Juodeikiai vienodai brangūs kaip ir tėviškė

Atlaidų procecija aplink bažnyčią.

Šv. Jono Krikštytojo atlaidai birželio 24-ąją kviečia sugrįžti kraštiečius į gimtąsias parapijas. Pasirenkame atokų rajono kampelį Juodeikius. Dulkėtu vieškeliu, vingiuojančiu per sodria žaluma vilnijančius javų laukus, pro kur ne kur išlikusius vienkiemius, artėjame į ramybės oazę. Miškų ir pelkių apsuptyje, kryžkelėje, – paminklas Vytautui Didžiajam ir Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė. Jos šventoriuje – menkas medinukas, kuriame gyveno tėvas Stanislovas OFM Cap. – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, – kai po tremties ir kalinimo buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas be elementariausių buities sąlygų. Jame šiandien – asmeniniai tėvo Stanislovo daiktai, knygos apie jį ir Jis pats, žvelgiantis iš nuotraukų. Dar iki vidudienio yra laiko, atvairavę automobilius, su žvakelėmis, gėlėmis žmonės pirmiausia skuba į kapinaites aplankyti saviškių. Pasigirsta bažnyčios varpo skambesys, suprask, netrukus prasidės šv. Mišios.

Pročkelė Dominyka Stravinskienė merkia į vazas bijūnų žiedus, ranka paliečia klevo lapų vainikus, jaudinasi ir džiaugiasi pamačiusi pirmuosius parapijiečius. Užkalbiname. Moteris sakosi esanti zanavykė, nuo Šakių. Buvusi miškininkė į Juodeikius atvažiavusi 1996 metais padėti dukrai auginti vaikus. Šiems paūgėjus buvo grįžusi į gimtąsias vietas. Prieš ketverius metus vėl grįžo čia, į Juodeikius. Pasak Dominykos, smagu buvo klausyti pročkelės Juzefos Tomkienės pasakojimų apie Juodeikių kaimo šventovę, apie čia tarnavusius kunigus ir kartu stebėti, kaip mikliai ir visa pakylėta ji puošdavo bažnytėlę. Tris dešimtmečius, sakėsi ji, čia sutinkanti ir išlydinti kunigus, parapijiečius. Jau per devyniasdešimtmetį buvo perkopusi senolė, kai palydėjo į paskutinę žemiškąją kelionę. Bažnytėlė liko be pročkelės. Ketveri metai jau prabėgo nuo tos dienos, kai klebonui kun. Jordanui Urbonui pakalbinus, sutikusi prižiūrėti bažnytėlę. „Įkurdino bendruomenės namuose, tai ir esu kaip raktas, sargas ir gyvastis toje sankryžoje, kurioje draugiškai vienas į kitą žvelgia paminklas Vytautui Didžiajam, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir bendruomenės namai“, – ramiai, tarsi išpažintį atliktų, Dominyka sako jaunystėje toli buvusi nuo kunigų, bet procesijose gėles barstyti, klūpoti neatsisakydavusi su draugėmis. „Ar dažnai tenka atverti bažnytėlės duris, skambinti varpu?“ – klausiame pročkelės. O ji net nedvejodama greitai randa atsakymą: „Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį, dar būna ir užsakytų šv. Mišių, laidotuvių, ir atlaidų dienomis. Čia kasmet birželį vyksta Šv. Jono Krištytojo atlaidai, rugsėjo pirmąją savaitę minimas Vytautas, o spalį – šv. Pranciškus Asyžietis. Ateinu ir taip, be šv. Mišių pasimelsti. Bažnytėlę puošiu tuo, ką tuo metu duoda gamta. Ypač iškilmingos gėlės – kardeliai. O klevo lapų vainikai – jau tarsi relikvija, perduota Juzefos“, – atveria širdį mūsų pašnekovė.

Šventoriuje užkalbiname atžingsniuojantį besišypsantį vyrą. Tai – Antanas Klova. Sakosi atvažiavęs iš Gaižaičių. Juodeikiai – jam tarsi antri namai. Čia du dešimtmečius prižiūrėjo kapines. Kiekvienas kaimo kampelis, iki širdies gelmių pažįstamas, mena kiekvieną kapinių kauburėlį ir jame palaidotus parapijiečius. Bažnyčia, atlaidai jam nesvetimi. Mat jis jau ketvirtą dešimtmetį zakristijonauja Žukančių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje. „Ar sunku?“ – imame ir paklausiame jo. Šypsena nuvilnija vyro veidu. „Žinoma, kad ne. Augau religingoje šeimoje, jau vaikystėje, paauglystėje tekdavo patarnauti šv. Mišiose, prireikus Žukančiuose zakristijono, sutikau. Matyt, tokia Dievo valia, jis kiekvieną ima už rankos ir veda tik jam žinomu keliu“, – atsisveikindamas sakė Antanas. Laikrodžio rodyklei artėjant prie dvylikos, plūste ėmė plūsti parapijiečiai, išsivaikščioję ir vėl grįžę aplinkinių kaimų vaikai. Pabuvojęs Tėvo Stanislovo namelyje, link bažnytėlės, pasilabinęs su vienais ir kitais sugrįžusiais, žingsniuoja ir Aleksandras Žalys. Džiaugiasi širdis, neapleidžia žmonės vaikystės kaimo, vadinasi, tradicijos dar gyvos.

Kokie atlaidai be svečio kunigo. Parapijos klebonas kun. Andrius Trakšelis į Šv. Jono Krikštytojo atlaidus pakvietė kaimyninių Žagarės Žukančių parapijų kleboną kun. Marių Dyglį. Svečias klebonas pamoksle kvietė aukštai iškeltomis galvomis išeiti iš dvasinės krizės, kuri kaip ir ekonominė klesti Lietuvoje. Pasak jo, Juodeikiai yra garsūs. Jie turi Vytautą Didįjį, turi Tėvo Stanislovo namelį, jaukią bažnytėlę, o svarbiausia, nuoširdžius savo kraštą mylinčius žmones.

Saulės spindulys nušvietė gražų būrelį tikinčiųjų, pajudėjus atlaidų procesijai aplink bažnyčią. Po šv. Mišių neskubėdami, tarpusavyje šnekučiuojantys juodeikiečiai ėjo link naujutėlaičio kryžiaus karavyko. Šv. Jono Krikštytojo atlaidų išvakarėse šis kryžius stojo senojo pavargusio vietoje. Pasak Juodeikių bendruomenės pirmininkės Eglės Ginkuvienės, senasis kryžius karavykas buvo pastatytas 1882 metais. Daugiau kaip šimtą metų atlaikęs šaltį, karštį, istorijos prisilietimą pavargo. Išlikusios jo detalės ilsėsis bažnytėlėje, o paaukojus dviems parapijiečių šeimoms pinigų jo vietoje atstatytas analogiškas kryžius karavykas. Jį dirbdino Juodeikių apylinkių tautodailininkas skulptorius Saulius Alėjūnas. Istorijos šaltiniai byloja, kad kryžius karavykus statydavo apsaugai nuo maro ir kitų epidemijų. Jie stovėdavo aukštesnėje vietoje, netoli kryžkelių, aukšti, kad būtų matomi iš toli. Mykolas Pateriabas sakė turįs viltį, kad Juodeikiai išliks ir gyvuos tol, kol bus žmonių visa širdimi atsidavusių šiam rojaus kampeliui.

Eugenija Šimaitytė-Butkevičienė prisiminė, kaip prieš penkias dešimtis metų Tėvas Stanislovas mylėjo Juodeikius, kaip jam talkino juodeikiečiai. „Ir dabar Dievas nepamiršo mūsų Juodeikių. Jis atsiuntė Eglę Ginkuvienę, kuri visa širdimi myli šį gamtos ir istorijos ištekliais turtingą kampelį. O kur dar Bronius Melys, gražinantis aplinką, kraštiečiai Julius ir Česlovas Vaupšos, Aleksandras Žalys – savo krašto patriotai“, – sakė Juodeikių krašto dukra.

Kunigams pašventinus naujutėlaitį kryžių karavyką nuo šiol saugosiantį kaip ir jo pirmtakas juodeikiečius nuo epidemijų, parapijiečiai, į tėviškę grįžę vaikai trumpam apsistojo bendruomenės namuose. Kas dainą prisiminęs užtraukė, kas kokį nutikimą porino, o pirmiausia visi sutartinai dėkojo Eglei Ginkuvienei už vienodai dalinamą širdies šilumą ir vietos gyventojams, ir trumpam sugržtantiems.

Atsisveikindama parapijos klebonui kun. A. Trakšeliui, kuriam šie Šv. Jono Krikštytojo atlaidai Juodeikiuose pirmieji, ji dovanojo knygą „Namų dvasia širdy gyva“. Joje sudėta Juodeikių krašto istorija, parapijiečių prisiminimai. Vieškelio dulkes plovė lietus, vasarojus pakaitom su ošiančiais medžiais mojo išvykstantiems ir tarsi maldą kartojo, kad lauks vėl grįžtančių.

Juodeikiai, Joniškio rajonas
Autorės nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“