Pagerbti poetai

Benjaminas ŽULYS

Poetas Vladas Vaitkevičius su artimais žmonėmis ir klebonu kun. Kaziu Gražuliu

Jono Aisčio premiją poetui Vladui Vaitkevičiui Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įteikia Kaišiadorių savivaldybės administracijos Kultūros ir paveldosaugos skyriaus vedėja Loreta Medzevičienė Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotrauka

Minint lietuvių poeto klasiko ir publicisto Jono Aisčio (1904–1973) gimimo metines jo gimtinėje, Kaišiadorių rajono Rumšiškių seniūnijoje, kasmet vyksta jo pagerbimas. Kampiškių kaimo jau nebėra, į jį pažvelgti galime tik nuo jį užliejusio Kauno marių kranto. Anais laikais, suprantama, šių vandenų dar nebuvo... Čia, dabartinių marių dugnu, bėgiojo mažasis Jonukas, klausėsi paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo.

Birželio 21 dieną, sekmadienį, poeto gimtadienio proga Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje parapijos klebonas kun. Kazys Gražulis aukojo šv. Mišias už poeto ir jo artimųjų sielas, prisiminė jo nuveiktus darbus, poeziją, nelengvą gyvenimą užsienio šalyse. Ir visur jis buvęs literatas, poetas, bet pirmiausia – lietuvis. Visur jis ilgėjosi tėviškės  laukų ir medžių. Savo priešmirtiniame rašte pageidavo, kad būtų palaidotas gimtinėje, Rumšiškėse. Tas jo prašymas buvo įvykdytas – jo palaikai 2000 m. birželio 29 d. perlaidoti Rumšiškių kapinėse. Poetą pažinojusieji sakė, kad jis mirė tikriausiai ne nuo ligos, o nuo tėvynės ilgesio...

Minint poetą  J. Aistį, bažnyčioje buvo pagerbtas dar vienas poetas – ne vienos šiuolaikinės poezijos knygos autorius kaunietis Vladas Vaitkevičius. Jam paskirta Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūros premija ir garbės ženklas už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje ir poezijos knygą „Saulėlydžio ornamento spindesys“. Iš penkių kandidatų šiai premijai gauti autoritetinga vertinimo komisija atrinko V. Vaitkevičių. Įžvalgesnis skaitytojas gali pastebėti, kad pirmosios šios knygos pavadinimo raidės yra SOS – nelaimės, skausmo šaukinys. Jį poetas pasirinko, kreipdamas dėmesį į mus lydinčias negeroves, doros, sąžiningumo stygių. Dramaturgas Gediminas Jankus kalbėjo apie V. Vaitkevičiaus ir Jono Aisčio, Justino Marcinkevičiaus kūrybos sąsajas, ištikimybę savo mintims, požiūrį į gyvenimą ir sakė, kad poetas nepasidavė šiuolaikinėms poezijos madoms, yra lietuviško romantizmo kūrėjas. Šioji knyga yra septintoji Vlado kūryboje. Tiesa, kai kurie poetai yra dar produktyvesni. Tačiau Vladas neskuba, kai kada jis posme pristinga vieno žodžio ir tą eilėraštį padeda į stalčių, palaukia, kada jis ateis, pasibels į širdį. Be to, V. Vaitkevičius yra ne vienos knygos redaktorius, recenzentas.

Apdovanojimą, pasirašytą rajono mero Vytenio Tomkaus, poetui įteikė Kaišiadorių savivaldybės Kultūros ir paveldosaugos skyriaus vedėja Loreta Medzevičienė. Jaudinantį žodį Vladui tarė Rumšiškių kultūros centro direktorė, Jono Aisčio muziejaus ekspozicijos muziejininkė Gražina Meilutienė. Renginyje dalyvavo Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė, J. Aisčio brolio Juozo sūnus Jonas Aleksandravičius ir kiti giminės,  gausus būrys poezijos mylėtojų.

Knygos „Saulėlydžio ornamento spindesys“ preambulėje poetas Liudas Gustainis parašė: „...pasakyti paprasčiau, negu tai pavyksta V. Vaitkevičiui, tikriausiai nebeįmanoma... Poetas išsakė tai, kas yra, ir visiems palengvėjo“. Knygos „Saulėlydžio ornamento spindesys“ autorius susitikime kalbėjo, kad gyvenimas susideda iš nuolatinių konfliktų tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kas paims viršų. Jis minėjo poetus ar kolegas Antaną Miškinį, Joną Šiožinį, Paulių Širvį, Joną Strielkūną, 2006 metų J. Aisčio literatūros premijos laureatus Robertą Keturakį ir Aldoną Eleną Puišytę, Vidmantą Kiaušą-Elmiškį, Alfą Pakėną, „dangaus poetę“ Eglę Perednytę, 2011 metais mirusią bendrakursę poetę Nijolę Blaževičiūtę (Vladas buvo jos pernai išleisto poezijos rinkinio „Vienatvės valandą“ redaktorius). Meninio bendradarbiavimo ryšiai poetą sieja su menininke Gražina Pašakarniene, jaunesniąja Nijolės seserimi, minėtos knygos sudarytoja ir iliustruotoja.

Ne vieną poetinį žodį Vladas tarė savo žmonai Birutei. Ji – fotografė, surengusi ne vieną personalinę parodą, nuotraukomis iliustravusi ir keletą Vlado poezijos knygų. Poetas visada jaučiąs žmonos dėmesį ir jautrumą, girdįs atlaidų žodį. Jis rašo: „Pakloju prie tavo kojų / kaip kilimą saulės taką. / Ir maga, kas dieną maga / juo eiti kartu, mieloji“.

Poezijos šventė iš bažnyčios persikėlė į garlaivį, kuriuo renginio dalyviai keliavo po Kauno marias, pro tas vietas, kur gyveno poetas Jonas Aistis. Tai – Gastilonys, Aštragas, Kampiškės. Ir čia visus lydėjo gera nuotaika. Apie tas poeto dienas, Kauno marių užtvindytus kaimus pasakojo rašytojas, 2005 metų, J. Aisčio premijos laureatas Stanislovas Abromavičius, savo įžvalgomis pasidalijo 1998 metų šios premijos laureatas Jonas Endrijaitis, gerą nuotaiką palaikė rumšiškietė, VDU studentė Miglė Marcinkevičiūtė. O kur dar skambios dainos, beje, ir pagal J. Aisčio bei V. Vaitkevičiaus žodžius, kurias atliko mišrus vokalinis ansamblis „Žigla“ ir bardas Aleksandras Ravve, o kur dar virš marių platybių pakilę ir dangaus žydrynėje ištirpę skaitomų eilėraščių posmai...

Iš laivo šventės dalyviai pakilo į kalnelį, į vietos kapines, kur ilsisi iš Amerikos pargabenti Jono Aisčio palaikai. Pasimelsta už poetą, padėta gėlių.

Rumšiškės, Kaišiadorių rajonas
Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“