Du mažo miestelio veidai

Aurelijus Veryga

Taip jau atsitiko, kad šią vasarą per labai trumpą laiką teko aplankyti kelias skirtingas Lietuvos vietas, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su pasilinksminimu. Paskutinioji aplankyta buvo mano gimtojo miestelio Užvenčio viena iš didžiausių metinių švenčių, tradiciškai siejamų su miestelyje švenčiamais „Škapliernos“ – Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) – atlaidais. Pamenu, kaip vaikystėje laukdavome šitos šventės dėl jos metu tradiciškai vakare vykstančių koncertų, naktinių pasišokimų ir kitų linksmybių. Šiemet pasisekė ir po kelių metų pertraukos vėl apsilankiau šventėje.

Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad Užventis tikrai labai gražėja ir keičiasi. Tvarkomi šaligatviai, gatvių apšvietimas, Ventos upės prieigos ir daugelis kitų erdvių. Ilgą laiką vykusi Kultūros centro prieigose šventė dabar jau vyksta labai gražiai sutvarkytame Ventos slėnyje.

Prisipažinsiu, kad nuėjus į vakarinę šventės dalį, kurioje jau tik muzika ir pasilinksminimai, apėmė dvejopas jausmas. Pirmiausia, žinoma, geras, nes tai – gimtinė ir bet koks pasibuvimas ten jau yra savotiškas geras užtaisas. Viskas Užventyje sava: senos apgriuvusios parduotuvės, miestelio centras ir buvusi ligoninė, Ventos prieigos ir kultūros centras, kur daug jaunatviškų vakarų praleista, mokykla, dabar jau Šatrijos Raganos gimnazijos vardu vadinama, ir daugelis kitų, širdžiai ir tik man vienam su atsiminimais susijusių vietų.

Tačiau po pasibuvimo Naisių vasaros festivalyje Užventyje tiesiog badė akis bestrapaliojantys girti šventės dalyviai, močiutės su alaus buteliais kostiumėlių kišenėse, vaikai, bebėgiojantys apie išgėrusius tėvus, labai pavargę nuo darbo, o gal nuo gėrimo kai kurių dalyvių veidai ir vaizdai, kuriuos dabar galima dažniau pamatyti nebent internete žiūrint žurnalistų platinamus vaizdus iš pasilinksminimų geriančiuose Rusijos kaimuose. Gal ne be reikalo blaivesni šventės dalyviai tiesiog kukliai būriavosi aplinkui, netrukdydami jau spėjusių apšilti užventiškių linksmybėms. Keistai atrodė ir pasipuikuoti prabangiais automobiliais atvažiavusių „išeivių“ pasisėdėjimai koncertų vietų prieigose atsidarius automobilių dureles ir maksimaliai pasileidus muziką kaip savotišką alternatyvą koncertui...

Tada prisiminiau vieno savo kolegos žodžius, kad visada reikia žiūrėti į žmonių veidus, ten viskas parašyta. O veidai, kaip jau ir sakiau, pavargę, kam nuo darbo, kam nuo gėrimo. Ten viskas parašyta... Tiesa, tegul neįsižeidžia dalyviai, kurie kukliai būriavosi aplink ir bandė įsijausti į šventę stovėdami nuošaliau. Tada pagalvojau, kad liūdna, nes gražėjančiame miestelyje greitai neliks nei kam gyventi, nei kam linksmintis. Gal kitais metais miestelio seniūnui reikėtų pagalvoti apie galimybę miestelio šventę padaryti saugesnę, mielesnę šeimoms ir galimiems lankytojams, kurie pamalonintų ir tuos pačius šventę nuoširdžiai remiančius verslininkus, tik atkakliai siūlomi produktai galėtų būti jau kiti.

Sekmadienį nukeliavau į Užvenčio bažnyčią, kur žmonės rinkosi į kasmetinius atlaidus. Šventoriuje visus pasitiko gerai nusiteikęs jaunas klebonas, maloniai kvietė visus užeiti į bažnyčią ir nesikuklinti stumdantis tarpduryje ar šventoriuje. Viskas prasidėjo nuo nuoširdaus bendravimo su parapijiečiais ir žaismingo besisvečiuojančio kunigo pristatymo. Apsidairiau bažnyčioje, ir vaizdas buvo gerokai kitoks negu vakar. Beveik nebuvo pavargusių veidų. Buvo daug jaunimo ir suaugusiųjų. Visų veidai šviesūs ir ramūs. Matyt, jų neišvargino vakarykštės „linksmybės“. Dalyvavo puikūs giedotojai iš Kelmės su šiuolaikiniam jaunimui labiau patinkančiu gitaros akompanimentu. Net viešintis kunigas prieš pamokslą paėmė gitarą ir pagiedojo giesmę apie bendruomenės statymą. Kad ir sunkiai, bet šv. Mišių dalyviai sujudėjo, veiduose po truputį pradėjo plėštis šypsenos. Vyko rami ir betarpiška šv. Mišių liturgija. Žmonės tarsi visiškai kiti nei matyti vakar... Sakysite, anoks čia vakarėlio palyginimas su šv. Mišiomis bažnyčioje. O gal tai kaip tik turi prasmę, nes Lietuvoje tragiškai auga atotrūkis tarp inteligentiškų, gyvenimą mylinčių, prasmę jame matančių bei baigiančių prasigerti ir nuo visko pavargusių žmonių, kurie gyvenimą palieka vis anksčiau ir anksčiau. Ne išimtis ir Užventis, kur pagrindinė naujiena dažniausiai būna dar vieno ar dviejų bendruomenės narių laidotuvės. Tik vis mažiau krikštynų...

Pabuvau bažnyčioje, pasižiūrėjau į tą bendruomenėje aptarinėjamą kleboną, kuris kelia daug aistrų, nuolat skundžiamas vyskupui. Taip ir nesupratau, kuo jaunatviškas, entuziastingas ir betarpiškas kunigas kliūva kai kuriems bendruomenės nariams. Taip, jis kitoks nei dauguma buvusiųjų iki jo. Jis jaunas, o ši „yda“ praeina savaime. Dar jis nori bendrauti su parapijiečiais. Tai – kiek neįprasta prie santūrių ir kiek atsiribojusių kunigų pripratusiems parapijiečiams. Bet bažnyčioje daug jaunimo ir tai – gyvas liudijimas, kad viskas priklauso nuo žmogaus noro ir idėjų. Ilgą laiką tuštėjusi bažnyčia įgauna naują gyvastį. Gal ir sudėtinga vyresnės kartos žmonėms giedoti pritariant gitarai, bet manau, kad vietos turėtų atsirasti visiems, o be jaunimo Bažnyčia būtų pasmerkta. Todėl džiaugiausi ramia, nuoširdžia ir kartu šventiška atmosfera.

Vėliau eidamas namo galvojau, kaip tarpusavyje dera tie du skirtingi mano patyrimai. Dar vakar į galvą brovėsi mintis, kad kultūros Užventyje mažai, ir ji labiau pritaikyta tiems, kas mažai ką begirdi. Tačiau prisiminiau Knyzelių šeimos puoselėjamą senojo Užvenčio dvaro malūno aplinką, senąjį Šatrijos Raganos dvaro parką, kasmetinius plenerus, nuolat augantį nuostabių skulptūrų parką, dvasingus koncertus malūno prieigose ir pagalvojau, kad Užventis turi daug galimybių. Dabar turėdamas naują ir entuziastingą kleboną, jauną ir idėjų pilną seniūną, kūrybingus ir atsidavusius verslininkus, miestelis gali tapti ne mažesniu (o gal didesniu?) traukos centru, nei yra Naisiai. Trūksta labai nedaug. Viskas yra padaroma, nes yra iš ko pasimokyti, ir žmonės nuostabūs. Kad tik nepavargtų... Norėčiau kada nors ten sugrįžti visam laikui. Ką gali žinoti, gal kada nors...

© 2015 „XXI amžius“