Jūrės praeitis, dabartis ir... viltis

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Šv. Mišios Jūrės koplyčioje: zakristijonas Algirdas A. Juronis, padėjėjas Mikas Baranauskas, klebonas kun. teol. lic. Renaldas Janušauskas, Jūrės koplyčią aptarnaujantis kun. Kęstutis Vosylius, kun. Ignas Plioraitis Ričardo V. Ulozo nuotrauka

Jūrės miestelio herbas Juozo Banionio nuotrauka

Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčia Ričardo V. Ulozo nuotrauka

Karių kapinėse prie Kryžiaus. Iš kairės: straipsnio autorė Irena Ramaneckienė, LEU prof. Juozas Banionis, istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė

Jūrės geležinkelio stotis Juozo Banionio nuotrauka

Jubiliejinė Jūrės 100-mečio kompozicija (autorė – Vitalija Raulynaitienė) Ričardo V. Ulozo nuotrauka

Jaunieji jūriečiai 2011 metais protestuoja prieš mokyklos uždarymą Juozo Banionio nuotrauka

Jūrės miestelio nuoroda švenčiant jo 100 metų jubiliejų Ričardo V. Ulozo nuotrauka

Kurioje Lietuvos vietoje ta Jūrė yra? Kuo ji nepaprasta? Prieš kokį mėnesį į tuos klausimus ne kažin ką būčiau galėjusi atsakyti. Dabar žinau: Jūrės miestelis – 7 km iki Kazlų Rūdos prie Pilvės upelio, miestelį supa trijų gretimų kaimų miškai, kurių medžiai paskirai ir pulkeliais ilgam „įsitaisę“ aštuoniose miestelio gatvėse, sodybų kiemuose. Pirmąkart išlipęs iš traukinio Jūrės geležinkelio stotyje, suabejoji: gal čia nauja Anykščių šilelio „versija“, nes „kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!“ Ir klausi savęs: „Kur aš stoviu – Jūrės centre ar suvalkiečių miškų masyve?“ Miestelio vizitinė kortelė – herbas, kuriame „įrašyti“ patys svarbiausi Jūrės praeities momentai. Jų kontekste galima įžvelgti žmonių, kūrusių ir saugojusių savo gyvenamąją vietą, apibendrintą portretą, būdingiausius charakterio bruožus.

Prasminė herbo simbolika

„Bendruomenės paslaptis“, – taip internetinėje erdvėje dar liepą buvo pavadinta žinia, kad rugpjūčio 22 dieną organizuojamas Jūrės miestelio 100-mečio paminėjimo renginys. 2002 metais Jūrės geležinkelio stočiai suteikus miestelio statusą, 2008 11 19 prezidentas Valdas Adamkus dekretu patvirtino miestelio herbą – sidabriniame (socialinės santarvės ir taikos, šviesos, džiaugsmo ir sėkmės spalva) lauke išdidžiai stovintis juodas (ši spalva neša viltį, kad viskas bus gerai) ožys, tarp kurio ilgų ragų prakištas kuplus raudonas jurgino žiedas su ilgu žaliu kotu ir keliais lapais. Kažin, ar Jūrė – ne vienintelė vietovė Lietuvoje, išdrįsusi priimti tokį originalų miestelio ženklą...

Iniciatyvos turėti herbą pirmiausia ėmėsi vietos bendruomenė. Stebėdama šimtmečio šventę Jūrėje, supratau, kad pagrindinis herbo idėjos žadintojas – jūrietis, LEU prof. istorikas Juozas Banionis, išmanantis vietovės istoriją, jos geografijos ir gamtos ypatumus, todėl ir gebėjęs mintyse projektuoti herbo viziją. Pasiteiravus J. Banionio apie miestelio ženklo kilmę, pirmiausia mintys nukrypo į herbo autorių Arvydą Každailį – Lietuvos dailininką, atkūrusį didįjį Lietuvos valstybės herbą, rekonstravusį XV amžiaus Lietuvos karo vėliavą, parengusį nemažai personalinių parodų iš Lietuvos heraldikos istorijos; Lietuvos heraldikos komisijos narį, pagrįstai laikomą vienu iš XX–XXI amžių Lietuvos dailės klasikų.

Iš pokalbio su J. Banioniu ir A. Každailiu paaiškėjo to savimi pasitikinčio, išdidaus ožio atsiradimas Jūrės herbe. Mat, šios vietovės gyvenimas ir prieš šimtą metų, ir dabar tebereguliuojamas smėlio. Tokioje žemėje neužauginsi nei grūdinių, nei kitų kultūrų gausos. Išeitis – verstis gyvulininkyste. Čia, kur dabar įsikūręs miestelis, buvusi mėgiamiausia piemenų iš aplinkinių kaimų susibūrimo vieta, o jų ritualai, pasak baltų mitologijos, siejami su ožiu.

Ką byloja jurgino žiedas? Pasitelkus prieš šimtą metų visoje Europoje išmanytą „gėlių kalbą“, galima įvairiai samprotauti. Tiesa, savo asociacijų nebeprašiau nei dailininko, nei istoriko komentuoti. Manau, kad aukštai tarp ragų iškeltas jurginas nešamas iškilmingai it vėliava ir gali simbolizuoti tos vietovės žmonių vidinę ištvermę ir kantrybę, gebėjimą jausti po kojomis žemę, gali pabrėžti jų orumą ir kilniaširdiškumą. Purpurinė spalva sietina su valdžios, drąsos, ryžto, tarpusavio šilumos ir meilės, o truputis žalios – su gamtos, ramybės, saugumo, optimizmo potekstėmis.

Taigi, reikšmių gyva galybė, ir, manau, kad herbo ženkle jos visos susilieja į vieną darnią visumą, tik svarbu – mokėti jas „perskaityti“.

Bažnyčia – daugiau kaip 70 metų svajonė

Jūrės Dievo Gailestingumo bažnyčios statyba pradėta rūpintis dar 1937 metais. Okupantams nutraukus pradėtus darbus, jūriečiai nepalaidojo vilties turėti Dievo namus. Stebina čionykščių žmonių išradingumas, siekiant tuos 35 žemės arus, skirtus bažnyčios statybai, apsaugoti nuo sovietinių statybų. Plotelis buvo apsodintas pušelėmis ir paverstas miestelio parku! „Še tau, boba, ir devintinės!“ – jūriečių apsukrumu nusistebėtų ir Žemaitės apsakymų personažai.

Pasak istorikės Aldonos Vasiliauskienės, Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės metais Bažnyčiai skirtą sklypą padėjo atgauti intensyvios prof. J. Banionio dokumentų paieškos Lietuvos centriniame valstybės archyve, pasibaigusios 2000 metais tarp daugybės bylų surastu valsčiaus posėdžio protokolu. 2005 metų liepą buvo pašventinti Jūrės bažnyčios pamatai. Nors statybos darbai pradėti neturint iš anksto sukauptų reikiamų lėšų, koplyčios sienos iškilo per neįsivaizduojamai trumpą laiką. Medieną iš savo miškų aukojo Jūrės gyventojai, didelis buvo tuometinio girininko Juozo Neverausko ir bendrovių įnašas.

Specialistai sako, kad pastato sienojams ręsti tinka 120–200 metų pušys. Vadinasi, Jūrės koplyčios statybai panaudota medžiaga gali būti net dvigubai senesnė už patį miestelį. Ir dar sako, kad nukirstas medis tik nustoja augti, kad jo mediena ilgai kvėpuoja, sugeria ir vėl atiduoda drėgmę, skleidžia per šimtmečius sukauptą sakų aromatą, kuris, matyt, ir sudaro materialųjį bažnyčios auros pagrindą. Tą aurą stiprina natūrali, gelsvai rusva bei gelsva medienos spalva. Apžvelgi pjautinių rąstų sienas su buvusių šakų žymėmis bei lygiai taip pat paženklintomis lentomis skliautų apdailą ir pajunti, kaip toji aplinka apglėbia tave: teigiamai veikia vidinę būseną, ramina nervus ir kuria palankias sąlygas bendravimui su Dievu. O kur dar iš medžio sumeistruotos ar išskaptuotos interjero detalės, papuoštos turtinga ir prasminga liaudies ornamentika, ekspresija prisodrintos skulptūros. Kažin, ar patys jūriečiai kada pagalvojo, iš kur tas dvasinis spindesys ir dvelksmas, užburiantis kiekvieną įėjusįjį bažnyčion. Manau, kad tai – jų pačių gerumas ir taurumas, kažkada išdalytas paguodos, pagalbos ar paramos prašiusiesiems, tik dabar kitu pavidalu grįžtantis į jų pačių širdis ir sąmonę.

Melstasi už buvusius priešus

Aukščiau išsakytą neformalų savo komplimentą šio krašto žmonėms patvirtinsiu dar niekur iki šiol asmeniškai nepatirtu, bet Jūrėje iki širdies gelmių maloniai sujaudinusiu faktu. Dvasingoji šventės dalis – trijų kunigų (koncelebravo kun. Ignas Plioraitis iš Marijampolės ir kun. Kęstutis Vosylius) aukotos šv. Mišios, kurių pradžioje joms vadovavęs Kazlų Rūdos bažnyčios klebonas kun. teol. lic. Renaldas Janušauskas pabrėžė, kad Jūrės miestelio šimtmečio jubiliejaus proga bus meldžiamasi už gyvuosius ir Amžinybėn išėjusius jūriečius, už čia palaidotus rusų ir vokiečių karius, kitų tautų belaisvius, žuvusius per abu pasaulinius karus. Iki šiol vis atrodė, kad gerbti buvusių okupantų kareivių kapus mes, apakinti nediferencijuoto priešiškumo, vis dar nedrįstame. Tiesa, keliose Šiauliuose leidžiamo daugiatomio „Sibiro Alma Mater“ (sudarytojas – dukart tremtinys Romualdas Baltutis) vietose aptikau buvusių tremtinių įspėjimą nepainioti rusų tautybės žmonių su komunistais, o vokiečių – su nacistais.

Supažindindamas su Jūre, prof. J. Banionis (maldos už visus karius idėjos pradininkas) rytiniame miestelio pakraštyje parodė 1915 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais vykusių žiaurių kovų liudytojus – lygiomis eilėmis išsirikiavusių nuožulnių betoninių kryželių, žyminčių „per 80 abiejų pusių – Vokietijos ir Rusijos armijų – žinomų ir nežinomų karių“ kapus. Buvę priešai po mirties guli vieni šalia kitų. Žuvusiuosius laidojo vokiečiai. Ir jokios neapykantos.

Gal nedaug kam dabar žinomas teiginys, kad objektyviausią įspūdį apie šalį galima susidaryti apsilankius dviejose vietose – turguje ir kapinėse. Šį pavasarį, viešėdama Pietų Vokietijoje, turėjau galimybę apžiūrėti kelių miestų vokiečių kapines. Ir nustebau vienų jų viduryje pamačiusi aukštą paminklą, kurio užrašas rusų kalba byloja, jog čia palaidoti rusų armijos kareiviai. Ir kapavietės neapleistos, nors tų žuvusiųjų palikuonys tikrai netvarko jų. Visa tai – tolerancija, ginanti mirusiojo teisę ilsėtis ten, kur jis palaidotas. Nejaučiama priešiškumo, paniekos, nesivadovaujama dogmatizmu ir fanatizmu. Tad kvietimas pasimelsti už visus žuvusius karius ir karo belaisvius miestelio jubiliejaus proga – aukštos jūriečių dorovinės kultūros liudijimas.

Bendruomenės salėje

Viena šventinės programos dalių – Jūrės istorijos priminimas – vyko  miestelio bendruomenės namuose. Prof. J. Banionis, kaip ir dera istorikui, savo kraštiečiams pasakojo iš archyvinės medžiagos, nuotraukų ir betarpiškų  prisiminimų nelengvai sudėliotą Jūrės miestelio istoriją. Pilnutėlė salė gaudė kiekvieną žodį, akių nenuleisdama sekė demonstruojamas nuotraukas, jose atpažindama save ir kaimynus, buvusius ir išlikusius pastatus bei mintyse atkurdami su jais susijusius įvairiausius gyvenimo momentus. Viskas profesoriaus taip kruopščiai surinkta, dalykiškai sudėliota, kad turbūt neliko nė vieno pasakojimui ir šventei abejingo jūriečio. Salėje bei fojė veikė kelios parodos. Daugiausia būriuotasi prie nuotraukų stendų, dalytasi tarpusavyje mintimis iš anų laikų, kai buvo fotografuota.

Atmintin įstrigo nepaprastai lakoniškas Jūrės pradžių pradžios nusakymas – kapinės ir lentpjūvė. Kaizerinė Vokietija 1915 metų vasarą tiesiamais siauraisiais geležinkeliukais išraižė Užnemunės girias, šalia steigdama lentpjūves – „darbo vietas“ karo belaisviams, uždarytiems lageryje netoli Papilvio kaimo. Nutiestas ir platusis geležinkelis, o traukinių stotelė prie jo pavadinta Papilvio vardu. Antrojo dešimtmečio pabaigoje vietovė pervadinta Jūrės geležinkelio stotimi. Vardas „pasiskolintas“ iš gerokai nutolusio kaimo, į kurį „nuo čia per girią buvo nutįsęs kelias“. Kaip sakė J. Banionis, kokių tik pavadinimų neturėta –  Jūrės miestelis, Jūrės geležinkelio stotis, Jūrės gyvenvietė, Jūrės kaimas, Jūrės geležinkelio stoties kaimas.

„Neuždarykite mūsų mokyklos!“

Iš profesoriaus pasakojimo atmintin įstrigo Jūrės mokyklos istorija. Pirmoji pradžios mokykla įsteigta 1925 metais buvusiame karo belaisvių, o vėliau miškininkams priklaususiame barake. 1931 metais vyko mokyklos įkurtuvės naujame name. 1971 metais Jūrės pradinė mokykla praplėsta iki septynmetės. Pradinės mokyklos pastatas 1991 metais parduotas už simbolinę kainą. 1961–1973 metais miestelyje veikė aštuonmetė mokykla, išsidėsčiusi keturiuose pastatuose. Ir  iš tos mokyklos liko tik iškaba.

Prelegentas rodė vaizdus, kuriuose užfiksuoti prieš mokyklos uždarymą 2011 metais protestuojantys mokiniai: ne daugiau kaip 10 mokinių pulkelis (jei bent vienu daugiau – už nesankcionuotus mitingus būtų buvę nubausti organizatoriai), laikantys rankose šūkius, kurių tikslas visiems suprantamas. Nokiniai reikalavo neatimti iš jų vaikystės, netrumpinti miego laiko, nerizikuoti jų sveikata, nepasmerkti nenormaliai darbo dienai be sąlygų sveikai maitintis, nevaryti šeimos narių susvetimėjimo link... Mažųjų protestuotųjų „niekas“ nei matė, nei girdėjo, nei dėmesį kreipė į jų žodžius ir viešai demonstruojamą meilę savo mokyklai. Nuo mokyklos pastato buvo nuimta Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vėliava. Liko tik iškaba.

Nors Jūrės seniūnijai priklausančioje teritorijoje gyvena 1041 asmuo, o pusė jų – Jūrėje, bet viena po kitos buvo uždaromos žmonių gerovei tarnaujančios įstaigos. Prelegentas liūdnai juokavo: „Jūrėje mokyklos nėra. Greitai liks tik viena koplyčia, nes jos neparduosi kaip mokyklos už vieną eurą“. Profesorius su širdgėla sakė, kad vietovės, kur nėra žmogaus gyvenimui reikalingų švietimo ir kultūros institucijų, pasmerktos degraduoti. Todėl jo pranešimas apie Jūrės praeitį, dabartį ir viltį – ir nė žodžio apie ateitį.

Nauja knyga, kurios nerasite bibliotekoje

Šventės dieną pristatyta nauja remiantis dabartinėmis žmonių išgalėmis knyga „JŪRĖ: miestelio kūrimo istorija“ (sudarytojas Juozas Banionis, Jūrė, 2015, 167 p.; maketavo Reda Kneizevičienė). Tai – savilaidos principu, keliolikos egzempliorių tiražu ir be ISBN išleista knyga, kurią nežinia kada pavyks oficialiai išleisti standartiniu pavidalu ir reikiamu tiražu (optimistiškai mąstau, kad leidinys taps rajono savivaldybės garbės reikalu). Knygos pratarmėje sudarytojas rašo: „Iki šiolei vientisos knygos, atspindinčios Jūrės miestelio kūrimą, nebuvo išleista. Todėl šimtmečio jubiliejus tapo puikia proga tai pabandyti ir padaryti. (...) Norint atspindėti Jūrės kūrimąsi ir jos tapsmą miesteliu, natūraliai iškilo uždaviniai: atskleisti šios gyvenamosios vietovės atsiradimo aplinkybes, apžvelgti svarbiausius gyvenvietės formavimosi faktus, parodyti reikšmingiausius miestelio bruožus, įvardyti ir iškelti praeities ir nūdienos Jūrės asmenybes, pasižymėjusias miestelio kūrime ir išgarsėjusias platesniu mastu“. Įsigilinus į naujosios knygos turinį, gražiai papildytą šimtu spalvotų nuotraukų bei dokumentų kopijų, galima tvirtinti, kad sudarytojo J. Banionio užsibrėžti uždaviniai realizuoti. Kazlų Rūdos Tarybos narys Aidas Vaišnoras džiaugėsi knygutės paskirtimi (kad anūkai žinotų, kas vyko Jūrėje), stebėjosi milžinišku profesoriaus istoriko darbu, atiduotu Jūrei, ir rekomendavo vietos bendruomenei pasirūpinti Kazlų Rūdos garbės piliečio vardo suteikimu kraštiečiui Juozui Banioniui. Ir dar A. Vaišnoras pabrėžė, kad kiekvienam kaimui gera būtų sostinės institucijose turėti po tokį globėją ir ambasadorių, koks jūriečiams yra prof. J. Banionis.

Knyga pradedama nuoširdžiomis Elenos Spurgaitės, Aldonos Blažienės ir Liudo Bielskio eilėmis apie Jūrę ir jos žmones. Į knygą įdėtas dar 1950 metais rašytas eilėraštis.

Prof. J. Banionio straipsnis, pavadintas „Jūrė: miestelio praeitis ir dabartis“, istoriniu aspektu aprėpia visus aukščiau išvardytus knygos rašymo uždavinius. Atskirai reikia paminėti šio straipsnio priedą „Jūrės bibliografija“. Septyniuose puslapiuose surašytas 181 šaltinis – straipsniai apie Jūrę, pradedant 1923-iaisiais ir baigiant 2015-ųjų birželio mėnesiu.

Gražinos Narbutienės straipsnyje „Iš Jūrės kultūrinio gyvenimo praeities“ rašoma apie praėjusio amžiaus kaimo gegužinių muzikantus, savamokslį cirko artistą Juozą Radžiūną, šaulių organizacijos indėlį vietos kultūrai puoselėti, privačią biblioteką, gyvenvietės tvarkymo tradicijas, diskotekas, spektaklius, koncertus.

Vitalijos Raulynaitienės straipsnis „Jūrės kultūrinis gyvenimas po 1985 metų“ pateikia istorijai labai vertingų autentiškų prisiminimų iš jos darbo metų Jūrės kultūros namuose. Autorė ne tik vardija faktus, bet ir apmąsto juos iš laiko retrospektyvos.

Apie 100 puslapių apima Lietuvos bažnyčių istorijų tyrinėtojos dr. Aldonos Vasiliauskienės mokslinis straipsnis „Dievo Gailestingumo šventovė Jūrėje: filijos priešistorė, koplyčios statyba, dvasininkai, parapijiečiai“. Pribloškianti archyvinės medžiagos gausa leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir patikimą vaizdą pagal visus keturis analizuojamos temos aspektus. Straipsnio išvadose dr. A. Vasiliauskienė tvirtina, kad ši koplyčia – „reta šventovė, kurios statybos iniciatoriai bei lėšų ieškotojai ir telkėjai buvo vietiniai tikintieji“. Koplyčią puošia dvi klasikinio stiliaus skulptūros – Švč. Mergelės Marijos ir Šventos šeimos globėjo šv. Juozapo, įsigytos Jūrės tikinčiųjų bendruomenės lėšomis Lenkijoje. Santūrų, be ištaigingų papuošimų didįjį altorių iš abiejų pusių puošia originalūs, tarsi miniatiūrinių kaimo koplytėlių su dvišlaičiu stogeliu langai-vitražai, kuriuose įkomponuoti pagrindiniai krikščionybės simboliai.

Kermošius, pasibaigęs fejerverkais

Nežinau, kaip šventės dienotvarkėje pavadinta paskutinė jos dalis, todėl sakau, kad tai – kermošius su fejerverkais. Pastarieji nesisieja su senąja mūsų kultūros tradicija, bet sudaro prielaidas ne tik akis paganyti danguje, bet ir liaudiškai pafilosofuoti baigiamosios šventės dalies tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Visame pasaulyje ugniai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys ir pagarba: laužai perspėdavo apie pavojus, ugnimi ritualinių apeigų metu nubaidomos piktosios dvasios. Pramaniai su ugnimi elgėsi senovės kinai. Savo išradimą jie pavadino „fejerverku“ (kiniškai: gėlė ir sproginėjantis bambukas; jis naudotas kaip sprogstamoji medžiaga). Įžymus keliautojas Markas Polas, pirmąkart pamatęs dangaus gėles, ne tik buvo apstulbęs, bet ir pakerėtas. Išpirkęs fejerverkų gamybos paslaptis, parvežė jas į Europą. XIV–XV amžiais italai tapo geriausiais fejerverkų pramoginės krypties vystymo meistrais (vokiškoji kryptis – parako panaudojimas kariniams tikslams). XVI amžiuje Vanočio Beringuči rašė: „Fejerverkas trunka ne ilgiau nei mylimosios bučinys, tačiau kainuoja daugiau nei meilužės išlaikymas“. Šiandien be fejerverkų neįsivaizduojama jokia reikšmingesnė valstybinė šventė, kurios tradicijos prasidėjo Kinijoje, nors ten pirmiausia klostėsi apeiginių ritualų funkcijos. Taigi, pasakojime iš fejerverkų istorijos užkoduota daug faktų ir faktelių, galimų apšnekėti jūriečiams, dalijantis tarpusavyje švenčių įspūdžiais.

Žodį „kermošius“ (vok. „kirchmesse“ – po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasilinksminimas) Valstybinė lietuvių kalbos komisija liepia keisti žodžiais „turgus“, „mugė“, „prekymetis“, „atlaidai“, tačiau Jūrės miestelio aikštėje vykusiai šventės daliai pavadinti nė vienas iš jų be išlygų netinka. Jūrės šventė atitiko visas kermošiaus įvardijimui reikalingas sąlygas. Pradžioje suskambo gražios savojo krašto dainos, kurias atliko miestelio pasididžiavimas – „Jūrės seklytėlė“ (vadovė – V. Raulynaitienė), ne vienoje „Pasaulio lietuvių dainų šventėje“ apdovanota diplomais, be to, šio kolektyvo meninis lygis ir aktyvumas pažymėtas, berods, 21 Padėkos raštu, o ir drabužiai išraštuoti sodriomis, akį veriančiomis spalvomis, kad niekaip atsigrožėti negali. „Jūrės seklytėlės“ pasirodymą keitė merginų šokių kolektyvas „Perla“, senjorai iš Kazlų Rūdos... Ne vienas jūrietis ar svečias, atsidūręs dainų, muzikos, vingrių melodijų apsuptyje, nebegalėjo ramiai nusėdėti ant suoliuko priešais estradą – susiradęs porą, ėmė suktis ratu, tikriausiai nė negalvodamas apie panašius kermošių papročius.

Ir prekiautojų būta. Vienur patyrusi žolininkė rodė gražiai supakuotus džiovintų vaistažolių maišiukus ir pasakojo jų vartojimo ypatumus, pabrėždama teikiamą naudą, kitur, matyt, liaudies medicinos žinovė iš gretimų vietovių buvo išdėsčiusi apžiūrai ramunėlių, šalavijų ir kitų vaistingų augalų pagrindu pagamintus tepalus… Buvo mezginių, nėrinių, vienas už kitą gražesnių.

Sudomino jūriečio keramiko Rimanto Dukavičiaus spalvoti, savito stiliaus angeliukai. Gal kam atrodo, kad visa tai – tik mažmožis. Tokiomis smulkmenomis labiau praturtiname vienas kitą, o jei dar pasakotojas įsimylėjęs savo darbą, tai niekada nepamirši terminų „vakuuminis molis“, „glazūra“… Ir dar: tądien Rimantas buvo dosnus – visiems dalijo po savo darbo angeliuką su kuo nuoširdžiausiais palinkėjimais širdyje…

O ir bendrų vaišių stalas viliojo sveikuolio duona, kepta Birutės Gavinavičienės, saldžiu Birutės Stanaitienės slėgtu sūriu, naminiais lašinukais, skilandžiu, t. y, viskuo, kuo dalytasi kermošiuose prieš 50 ir daugiau metų.

Visų kermošiaus elementų, vienas už kitą įspūdingesnių, neįmanoma išvardyti.

© 2015 „XXI amžius“