Pagerbtas Antanų miške žuvusių partizanų atminimas

Rugsėjo 17 dieną Adutiškio seniūnijoje, Antanų miške, iškilmingai paminėti ir pagerbti 1945 m. sausio 1 d. pasipriešinimo kovoje žuvę Lietuvos partizanai. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias už žuvusiuosius aukojo Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas kun. Vytautas Pūkas.

Renginyje dalyvavo rajono meras Rimantas Klipčius, Adutiškio seniūnas Arūnas Pirštelis, Valstybinės sienos Apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Adutiškio užkardos pareigūnai, mokytojai, mokiniai bei didelis būrys adutiškiečių, neabejingų savo krašto praeičiai.

Meras R. Klipčius vylėsi, kad tokia tragedija, kokią patyrė šis kraštas, daugiau niekada nepasikartos.

Kraštotyrininkė mokytoja Terėsė Pivoriūnaitė detaliai apžvelgė žuvusiųjų partizanų likimus. Renginio metu skambėjo partizanų dainos, gimusios žiaurioje kovoje su okupantais, kurias iki šiol prisimena ir dainuoja Lazdinių ir Adutiškio folkloro ansamblis bei Adutiškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis ,,Vosilkėlė“.

Antanų mūšio vieta ir Lietuvos partizanų kapas yra 90-ame Adutiškio girininkijos kvartale. Čia palaidoti 29 Vytauto apygardos Tigro rinktinės Edvardo Urbonavičiaus-Svajūno, Antano Gaidelio-Poškos, Alfonso Lazdinio-Sakalo, Bernardo Sveikausko būrių partizanai. Ilgus sovietinės okupacijos metus ši vieta buvo Adutiškio stribų niokojama, tik niekas nenukirto eglės, augusios prie kapo, kurios kamiene žmonės išrėžė kryželius. 1990 metų rugpjūtį pastatytas metalinis kryžius (autorius – Juozapas Jakšas), įrašytos žuvusiųjų pavardės.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 metų pabaigoje Antanų girioje telkėsi apie 60 Lietuvos partizanų iš Adutiškio miestelio ir apylinkių – Linkonių, Svilionių, Antanų, Lazdinių, Kavaltiškės, Vosiūnų, Pociškės, Gudelių, Jakelių, Medinų, Guntauninkų, Gilūtų ir kitų – kaimų. Partizanai buvo įsirengę dvi žemines. Jos buvo nesaugios – suręstos iš rąstų su vienomis durimis, be gynybinių apkasų. 1944 metų gruodžio pabaigoje išdavikas pranešė priešui apie partizanų buvimo vietą. Pirmoji 1945 metų diena partizanams buvo lemtinga. Mūšio su sovietų kariuomenės daliniu metu žuvo apie 40 partizanų, pasitraukti gyviems pasisekė tik gal 20 partizanų. Šias kautynes štabo kronikoje aprašė Tigro rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas: „1945 m. sausio mėnesio 1 dieną, Naujuose Metuose, rytą abu bunkeriai iš karto buvo užpulti. Rusai, priėję visai arti, iš pradžių apmėtė granatomis, o po to, kai partizanai pradėjo bėgti iš bunkerių, šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų. Dauguma partizanų miegojo, nes vėlai buvo sugrįžę iš Naujųjų Metų sutikimo. Bėgo vienmarškiniai, basi, be ginklų. Prie bunkerių sargybinių nebuvo. Patruliai buvo toli nuo bunkerių. Mūsų nuostoliai buvo dideli. Šis liūdnas įvykis labai prislėgė visą Švenčionių kraštą. Daugiau atsirado einančių į kariuomenę. Tiek partizanai, tiek visuomenė nusiminė. Užmuštųjų partizanų neleido laidoti. Jie toje vietoje paliko gulėti iki pat Šv. Velykų. Palaidojo partizanus tame pačiame miške, bendruose partizanų kapuose. Tačiau nežiūrint įvykio skaudumo, jis turėjo ir gerą pusę. Po šio atsitikimo partizanai suprato, kad reikia organizuotis, reikia drausmės. Pakilo drausmė ir susiklausymas“.

Žuvusiųjų partizanų gretas papildydavo nauji kovotojai. Žinomais duomenimis, Adutiškio krašte 1944–1945 metais kovojo daugiau kaip 100 partizanų, dauguma iš Adutiškio valsčiaus. Kautynėse su NKVD daliniais, Adutiškio milicininkais, stribais žuvo 67 partizanai, nužudyta dalis agentų smogikų.

Partizaninis judėjimas – gražus ir prasmingas puslapis Adutiškio krašto istorijoje, neužmirštamas, nesunaikinamas.

Švenčionių rajono savivaldybės informacija

© 2015 „XXI amžius“