Jonas Žemaitis ir Kėdainiai

Ramutė ŠUKIENĖ

Kėdainių krašto muziejaus sieną papuošė lenta-horeljefas, skirtas Jonui Žemaičiui-Vytautui atminti

Kėdainių rajono Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Vytautas Kundrotas ir skulptorius Juozas Šlivinskas Vilijos Mockuvienės nuotraukos

Ant Kėdainių krašto muziejaus pastato iškabinta paminklinė lenta-horeljefas Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto atminimui. Kauno karo mokyklos absolventas Jonas Žemaitis, ilgainiui tapęs okupuotos Lietuvos partizanų vadu ir ėjęs Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, prieškariu penkerius metus tarnavo Kėdainiuose.

„Jau ne vienerius metus, kalbant apie istorinių asmenybių įamžinimą Kėdainiuose, buvo sakoma, jog reiktų pagerbti Jono Žemaičio atminimą. Jis, dar būdamas jaunas karininkas, būtent Kėdainiuose pradėjo savo karinę karjerą. Nutarta, kad tai galėtų būti biustas ar bareljefas su Jono Žemaičio-Vytauto atvaizdu“, – teigia šios istorinės asmenybės įamžinimo Kėdainiuose idėjos generatorius, Kėdainių rajono Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Vytautas Kundrotas.

„Kad privalome įamžinti šį garbų žmogų, nuolat pabrėždavo politiniai kaliniai bei tremtiniai, apie tai yra užsiminę vietos valdžios atstovai, to norėjome ir mes, muziejininkai. Tačiau prieš įamžinimą privalėjome tiksliai išsiaiškinti J. Žemaičio-Vytauto sąsajas su mūsų miestu“, – sako Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys. Jis teigia gerą pusmetį naršęs įvairiausius archyvus, kol pagaliau rado patvirtinimą, kad būsimasis partizanų vadas, 1929-aisiais baigęs Kauno karo mokyklą ir tapęs jaunesniuoju karininku artileristu, pagal paskyrimą atvyko į Kėdainiuose dislokuotą 2-ąjį artilerijos pulką. „Politiniai kaliniai bei tremtiniai, raginę įamžinti J. Žemaičio-Vytauto atminimą, žinojo, kad jis buvo artileristas ir tarnavo „kažkur“ apie Kėdainius, tai reikėjo patikslinti. Prieškario Lietuvoje artilerijos pulkų būta ne tik Kėdainiuose, bet ir Raseiniuose, Ariogaloje bei Klaipėdoje. Tad privalėjome išsiaiškinti, kuriame jų konkrečiai tarnavo šis žmogus. Jo tikrai tarnauta būtent mūsų mieste“, – džiaugiasi istorikas.

Archyvų duomenys byloja, kad Kėdainiuose J. Žemaičio-Vytauto tarnauta penkerius metus.

„Kėdainių kraštas buvo pagrindinė J. Žemaičio-Vytauto vykdomos pasipriešinimo kovos vieta, žinoma, kad Kėdainių krašto miškuose jis žiemodavo“, – pasakoja istorikas. Pasak jo, gerai žinoma teritorija ir karinės žinios padėjo priešintis agresoriams patiriant kuo mažiausius nuostolius. Partizanams jis vadovavo netgi pakirstas insulto, kovojo iki buvo išduota jo slapstymosi vieta. „Paimtą į nelaisvę Joną Žemaitį, vienintelį iš visų pasipriešinimo kovos dalyvių, panoro pamatyti ir ištardyti pats Lavrentijus Berija. Šiaip jis to nedarydavo, tardymus patikėdavo pavaldiniams. Iš partizanų lyderio jokios informacijos neišgauta, o jis pats buvo nužudytas sovietinio „teisingumo“. Rinkdamas medžiagą apie šią asmenybę, susidariau įspūdį, kad tai buvo karys iš pašaukimo ir kad jam ginti Lietuvą buvo be galo svarbu“, – sako V. Banys, pabrėždamas, jog J. Žemaitis-Vytautas galėjo emigruoti, tačiau taip nepadarė, o išėjo partizanauti ir pasipriešinimo kovai būrė kitus žmones. Istorikas neabejoja, kad Berija suimtam partizanų vadui siūlė visokių išlygų ir kompromisų, kad tik išgautų žinių apie Lietuvos partizanus ir jų kovos taktiką, bet nepešė nieko. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo nužudytas būdamas 45-erių.

„Jeigu manęs paklaustų, kam Kėdainiuose reikia atminimo lentos Jonui Žemaičiui-Vytautui, atsakyčiau, kad taip, po kruopelytę, mes renkame savo tautos, jos kovos už laisvę istoriją ir ją viešiname“, – sako V. Banys.

Architektūrinės projekto dalies labdaringai ėmėsi architektė Birutė Kundrotienė. „Jonas Žemaitis ir mano tėvas tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus rinktinėje, kovojusioje prieš bolševikus, aš projektą parengsiu veltui“, – sakė architektė.

Skulptūrinė projekto dalis patikėta skulptoriui Juozui Šlivinskui, sukūrusiam paminklinį Jono Žemaičio biustą Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Be to, skulptorius J. Šlivinskas kėdainiečiams žinomas kaip paminklinės lentos Adomui Freitagui Kėdainiuose ir paminklo 1863 metų sukilimui Paberžėje autorius.

Skulptorius parengė penkis skirtingus paminklinės-skulptūrinės lentos eskizus. Pasirinktas originalios kompozicijos horeljefas, išreiškiantis prasmingą filosofinę idėją: leitenanto Jono Žemaičio biustas su ąžuolo lapais (partizanų generolo simbolis) stovi ant postamento įkomponuotas į pabūklo vamzdžio nuopjovą, kurios viršuje – Lietuvos laisvos valstybės simbolis Vytis, kaip ateities svajonė.

Atminimo lentai-horeljefui konkrečią vietą parinko Krašto muziejaus specialistas, archeologas Algirdas Juknevičius, skulptorius Juozas Šlivinskas ir architektas Vytautas Kundrotas. Tekstą – ŠIOJE VIETOJE 2-OJO ARTILERIJOS PULKO 5-OJOJE BATERIJOJE 1929 11–1935 01 TARNAVO LEITENANTAS JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS. VĖLIAU – PARTIZANŲ GENEROLAS, 1949–1954 M. ĖJĘS LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZI-DENTO PAREIGAS – atminimo lentoje-postamente parengė istorikas V. Banys.

Paminklinės lentos J. Žemaičiui-Vytautui sukūrimą finansavo Kėdainių rajono savivaldybė. Jos atidengimas vyks lapkričio 20 dieną, penktadienį, 14 valandą.

Jonas Žemaitis ir Lietuva

Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26) – partizanas, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, Lietuvos karininkas, rezistentas, dimisijos brigados generolas, Lietuvos Prezidentas (1949 m. vasario 16 d.–1954 m. lapkričio 26 d.).

J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus dvaro tarnautojo šeimoje. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą Jonas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko lenkų kalbos.

1917 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą.

Jau po metų dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Ten gimnazijoje baigęs šešias klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – norėjo tapti artilerijos karininku. 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. Būsimasis partizanų vadas, 1929-aisiais baigęs Kauno karo mokyklą ir tapęs jaunesniuoju karininku artileristu, pagal paskyrimą atvyko į Kėdainiuose dislokuotą 2-ąjį artilerijos pulką.

1936 metais J. Žemaitis, išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938-ųjų vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Greitai po to jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu.

1939 metais J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus performuoti „Liaudies kariuomenę“ į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

Nors krašte vyravo niūrios nuotaikos, Jono gyvenimą praskaidrino septyneriais metais jaunesnė Elena Valionytė, kurią netrukus jis vedė. Šeima persikraustė į Kauną, 1941 metų gruodį gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo itin sunku išsilaikyti, todėl 1942 metų birželį jie grįžo į tėviškę ir J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu. 1943 metais Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą.

Į pasipriešinimą okupantams būsimas partizanų vadas įsitraukė 1944 metais pirmiausia – Laisvės Šaulių organizacijoje, vėliau – generolo Povilo Plechavičiaus iniciatyva organizuotoje Vietinėje rinktinėje. 1944 metais gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Rinktinei vokiečiai buvo įsakę pereiti vokiečių kariuomenės žinion, tačiau, tai neįvykdžius, karo vadai buvo suimti. Kadangi J. Žemaitis tuo metu atostogavo, suėmimo išvengė ir nuo to laiko pradėjo slapstytis. 1945 metais prisiekė ir tapo Lietuvos Laisvės Armijos nariu – taip prasidėjo jo partizanavimo laikotarpis. J. Žemaitis tapo Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku.

1947 metų gegužę J. Žemaitis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Suprasdamas, kad spauda yra svarbesnė už ginklą, parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose.

1948 metų gegužę Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis buvo paskirtas šios Vakarų Lietuvos partizanų srities (Jūros) vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį. 1948 metais paskelbė apie vyriausiosios partizanų vadovybės atkūrimą.

1949 metais sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų Sąjungą. J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo – laipsnis. Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas, taip norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją.

J. Žemaičio, buvusios Karo mokyklos auklėtinio, pastangomis 1949 metais buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, o jis pats 1949-ųjų vasarį išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku (pagal 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prezidiumo pirmininkas eina Respublikos Prezidento pareigas).

Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 metais J. Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti nuo visiško sunaikinimo.

Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951-ųjų gruodį jis sunkiai susirgo.

1952 m. sausio 30 d. jis pasirašė aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas“.

Slaugomas M. Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone Šimkaičių miško bunkeryje.

1953 metais, pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

Generolas J. Žemaitis-Vytautas – žmogus, kurį asmeniškai medžiojo pats Lavrentijus Berija. Duodamas paliepimus vidaus reikalų ministrui Jonui Vildžiūnui, kaip susidoroti su rezistencija Lietuvoje, L. Berija rašė: „Ištirti jo slapstymosi vietą ir per agentus gauti papildomų žinių apie jo artimiausius ryšius. Svarbiausia – J. Žemaitį paimti gyvą“.

1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame J. Žemaitis-Vytautas tuo metu slapstėsi, buvo išduotas čekistų apgauto partizano. Per vėdinimo angą į bunkerį buvo įmesta migdomoji dūminė granata, taip siekiant paimti pogrindžio prezidentą gyvą ir įvykdyti L. Berijos įsakymą. Tardomas J. Žemaitis-Vytautas nesutiko bendradarbiauti su okupantais, laikėsi tvirtai ir neišdavė nė vieno bendražygio, todėl sovietų nuteistas mirties bausme. 1954 m. lapkričio 26 d. buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Paskutinis Jono Žemaičio-Vytauto žodis teisme buvo toks: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu... Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“.

1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaitis po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1998 m. sausio 26 d. Respublikos prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo jam buvo suteiktas dimisijos generolo laipsnis.

1998 m. lapkričio 20 d. krašto apsaugos ministras Lietuvos karo akademijai suteikė generolo Jono Žemaičio vardą.

1999 m. vasario 16 d. Vilniuje, prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (Totorių g. 25, Senamiesčio seniūnija) buvo atidengtas paminklas partizanų generolui Jonui Žemaičiui (skulptorius – Gintautas Lukošaitis, architektas – Mindaugas Mačiulis).

2009 m. kovo 11 d. Kaune, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui atminti (skulptorius – J. Šlivinskas).

2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos 60-ąsias ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio gimimo 100-ąsias metines, priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją valstybės vadovas, faktiškai ėjęs Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

2009 m. kovo 13 d., minint partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 100-ąsias gimimo metines, Vilniuje, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje (Šilo g. 5a, Antakalnio seniūnija), Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir Karo akademijos viršininkas brg. gen. Edvardas Mažeikis iškilmingai atidengė generolo Jono Žemaičio bareljefą (skulptoriai – Liutauras Serapinas ir Mindaugas Būga).

J. Žemaitis-Vytautas – okupacijai nepasidavusios Lietuvos prezidentas – neabejotinai vienas ryškiausių kruvinos XX amžiaus Lietuvos istorijos herojų. Jaunimas tai gali sužinoti iš knygų. Istorikės, publicistės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ plačiai atskleista J. Žemaičio biografija, publikuojami Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dokumentai, artimųjų ir bendražygių prisiminimai. Apie garsų partizaną taip pat rašoma Nijolės Gaškaitės knygoje „Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai“ (Vilnius, 1997), leidinyje „Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai“ (Vilnius, 2008, T. 2), Roko Subačiaus knygoje „Dramatiškos biografijos“, leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011) ir kt., periodikoje.

© 2015 „XXI amžius“