Tauta gyva, kol gyva jos atmintis

Grupė renginio dalyvių prie paminklo partizanams

Paminklą šventina kun. Vidmantas Šidlauskas

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos jaunieji šauliai ir mokytoja Rasa Meškenienė

Lietuvos Respublikos vadovų nesipriešinimas smurtui 1940 metais neapsaugojo tautos nuo represijų, nes jos buvo užprogramuotos bolševikinės ideologijos. Potencialių režimo priešų sunaikinimas ar izoliavimas, masiniai gyventojų areštai ir trėmimai – neatskiriama bolševikinio socializmo modelio dalis.

Prasidėjus Lietuvos ir Žemaitijos resovietizacijai, dešimtys tūkstančių žemaičių ir lietuvių patriotų drąsiai stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Vieni į partizanų gretas įstojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties. Tačiau dažniausiai ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Jau 1944-ųjų rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Jas sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas (tėvūnijas), būrius, skyrius. 2–3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką. Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, partizanai buvo reguliari kariuomenė, drąsiai stojusi į karą su sovietiniais okupantais.

Dešimt metų vyko pasipriešinimas, rezistencija, Lietuvos partizaninis karas, kuris yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Galime drąsiai didžiuotis savo tėvų ir senelių karta, drąsiai gynusia laisvę ir tikėjusia Lietuvos nepriklausomybe. Šioje kovoje aktyviai dalyvavo ir Telšių bei gretimų rajonų žmonės, susibūrę į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinę.

1951 m. rugpjūčio 29 d. 8 val. Telšių rajono Laukstėnų kaimo miške, netoli Aleksandro Paulausko (iki ištrėmimo – Venckų) sodybos, gausios  sovietų karinės pajėgos – MGB okupacinės vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kariškiai ir Telšių rajono MGB skyriaus operatyvinė-čekistinė grupė, vykdydami iš anksto suplanuotą ir gerai parengtą karinę operaciją, aptiko septynis ten buvusius Šatrijos rinktinės partizanus. Jie narsiai kovėsi, tačiau jėgos buvo nelygios. Kautynių metu žuvo 5 partizanai. Vienas iš jų – mokytojas Ignas Čėsna, žinomas slapyvardžiais Igno Žentas, Vaidila, Vitolis, Benamis, Bedalis, Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas. Jis ėjo Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo adjutanto pareigas, vėliau buvo Žemaičių apygardos štabo viršininkas, o nuo 1950 metų gruodžio – Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas. Jis rūpinosi partizanų spaudinių „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, „Kovos keliu žengiant“ leidyba ir platinimu, aplink save subūrė gabius, plunksną valdančius jaunuolius, o ir pats buvo poetiškos sielos literatas, gražiai piešė. 2007 metais I. Čėsnai buvo pripažintas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties), tais pačiais metais jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties). Su juo kartu žuvo Alfonsas Venckus (slapyvardžiai – Prano Vasaris, Karūža, Dėdė) – Šatrijos rinktinės štabo viršininkas; Petras Lileikis (slapyvardžiai – Juozo Algis, Girėnas, Žuvelė) – Šatrijos rinktinės Karo lauko teismo pirmininkas, Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas, partizanų gretose kovojęs nuo 1945 metų; Alfredas Cherlė (Augusto Juozas, Pranas, Pranukas, Vikruolis) – Šatrijos rinktinės štabo narys, vokietis, žemaičių partizanų gretose kovojęs nuo 1945 metų; Antanas Žimkus, išpartizanavęs vos pusmetį. Iš žuvusių partizanų sovietai paėmė daug ginklų (karabinų, šautuvų, pistoletų, revolverių, granatų), korespondencijos, nuotraukų. Du partizanai – Steponas Geštautas (slapyvardžiai – Uošvis, Geštautas Žiogas) bei Petras Barauskas-Erelis – buvo sužeisti ir gyvi paimti  į nelaisvę.

Propagandiniais tikslais, siekiant įbauginti žmones, partizanui Steponui Geštautui-Uošviui buvo surengtas viešas parodomasis LSSR MGB vidaus kariuomenės Karinio tribunolo posėdis Plungės kino teatro salėje. 1951 m. spalio 31 d. pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-8 str. jis buvo nuteistas mirties bausme. Tokia pat bausmė buvo paskirta ir Petrui Barauskui-Ereliui.

Sovietams 1951 m. rugpjūčio 29 d. pavyko sunaikinti Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabą. Ši karinė operacija prieš žemaičių partizanus sovietams pavyko tik infiltravus išdaviką, MGB agentą slapyvardžiu „Tapor“ („Kirvis“) į partizanų ryšininkų grandinę. Sovietinio saugumo agentui 1951 m. rugpjūčio 22 d. pasisekė perimti Šatrijos rinktinės štabo vado Čėsnos-Žento siųstą paketą, kuris buvo skirtas būrio vadui Armonui-Sauliui, kuriame Žentas kvietė Saulių susitikti rugpjūčio 28 d., saugumiečiams pavykus išsiaiškinti susitikimo vietą, prieš partizanus buvo pasiųsta gausi, gerai ginkluota MGB kariuomenė ir vietinė sovietų operatyvinė-čekistinė grupė.

Nuo sovietinių represijų nukentėjo ir partizanų bei jų ryšininkų šeimų nariai, artimieji. Jie buvo ištremti į Sibirą. Partizanų tikėjimas laisva Lietuva nežuvo. Tai įkvėpė kitus kovotojus. Lietuva, ačiū Dievui, vėl laisva.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių filialo valdybos pirmininkės Adolfinos Striaukienės iniciatyva, kurią parėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas, Raudžių šeima, žuvusiųjų giminės, kiti rėmėjai, buvo išsiaiškinta mūšio vieta ir žuvusių partizanų atminimas įamžintas. Netoli jų žuvimo vietos iškilo skulptoriaus prof. Osvaldo Neniškio sukurtas Trijų Kryžių paminklas partizanams. Lapkričio 14 dieną paminklas partizanams buvo iškilmingai atidengtas ir Eigirdžių klebono kun. Vidmanto Šidlausko pašventintas, dalyvaujant gausiam būriui mūsų tautiečių ne tik iš Telšių (ypač – šaulių), bet ir Šilalės, Plungės, Klaipėdos, Vilniaus, Mažeikių, Jurbarko. Iškilmėse giedojo LPKTS Telšių skyriaus choras „Tremties aidai“. Renginį vainikavo Alfonso Degučio patrankėle iššautos salvės už taiką, Lietuvą ir jos gynėjus. Paminklinį akmenį, kurį skulptorius padovanojo paminklo statymo iniciatoriams, puošia įrašas: „Amžina garbė žuvusiems už mūsų laisvę“. Tebus tai priesakas mums ir ateinančioms kartoms, kad tauta gyva tol, kol ji pamena valstybės istoriją ir gerbia savo didvyrius.

Janina Bucevičė, istorikė

Telšių rajonas

© 2015 „XXI amžius“