Orkestro vadovę „pririšo“ gimtasis kaimas

„Saulutės“ įkūrėja ir vadovė Ligita Bilevičienė

Orkestro „Saulutė“ dalyviai su savo vadove prie Smilgių bažnyčios varpinės

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre grupei šalies iškilių žmonių kasmet įteikiami rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Pernai tarp apdovanotųjų buvo ir Panevėžio rajono Smilgių kultūros centro Perekšlių padalinio bendruomenės namų meno vadovė Ligita BILEVIČIENĖ. Taip ji įvertinta už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą. Su Smilgių seniūnijos vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro įkūrėja bei vadove kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kovo 11-ąją jums teko koncertuoti Prezidentūroje. Kokie keliai ten nuvedė?

Aš groju orkestre „Aukštyn“, kuris priklauso Naujamiesčio kultūros centrui, o jo vadovas – Remigijus Vilys. Mūsų kolektyvą prezidentė Dalia Grybauskaitė „įsidėmėjo“, kai jis koncertavo Panevėžio, Lietuvos kultūros sostinės, pristatyme. Tada šalies vadovė ir pakvietė orkestrą koncertuoti Prezidentūroje. Pasitaikė gražus oras, tad galėjome koncertuoti ir lauke.

Kai pamatai moterį pučiant dūdą, atrodo, kad jai tai daryti be galo sunku. Atrodo, kad pūsti dūdą daugiau skirta vyrui. Kaip prasidėjo jūsų draugystė su pučiamaisiais instrumentais?

Iš tikrųjų tai nėra lengva. Atrodo, koncertui valanda, atsisėdi ir mėgaujiesi grodama. Bet fiziškai tai nėra paprasta. Po koncerto jautiesi kaip pusdienį padirbusi fiziškai. Tam jėgų reikia, bet jaunimas stiprus.

Kaip susidraugavote su pučiamaisiais instrumentais? Kokiais muzikos instrumentais grojate?

Baigiau Panevėžio konservatorijos triūbos klasę, o iš tikrųjų galiu groti bet kokiu pučiamųjų orkestro instrumentu. Grojimo metodas yra tas pats, tiktai savo dydžiu skiriasi instrumentai. Orkestre „Aukštyn“ groju kornetu – variniu pučiamuoju instrumentu.

Kaip prasidėjo jūsų bendravimas su muzika?

Esu Perekšlių kaimo augintinė, sovietmečiu tėvai buvo užimti darbais. Buvau vaikas, kai ėmė iš Šeduvos važinėti muzikos mokytojas, kad dirbtų su kolūkiečių vaikais. Už tai gaudavo kažkokį atlyginimą. Taip porą metų jis mokė groti varinėmis rusiškomis dūdomis. Didžiausias kontingentas buvo mergaitės ir jos pūtė tas dūdas. Įdomus buvo pats veiksmas – papūsti dūdą. Kai užpūsdavome parsinešę namo, tai sulėkdavo žiūrėti kaimynai, kas čia baubia. Pūsti deramai nemokėjome. Paskui pakvietė mane į kapelą „Atžalynas“, joje triūba grojau penkerius metus. Po to sugalvojau rimčiau pasimokyti ir įstojau į tuometę Panevėžio konservatoriją. Ją baigiau 2000-aisiais ir orkestro vadovas „Aukštyn“ pasiūlė man savo kaimo vaikus suburti į orkestrą. Į pirmąją repeticiją atėjo 25 norintys groti. Turėjome vieną iš anksčiau likusią dūdą. Vaikai laukdavo, kada ateis jų eilė. R. Vilys tuo metu vadovavo pasaulyje išgarsėjusiam pučiamųjų orkestrui „Panevėžio garsas“ ir buvo užmezgęs pažintį su Olandijos dirigentu P. Visseriu. Su jo pagalba Panevėžio rajonas ėmė gauti instrumentų. Pirmiausia parėmė Liūdynės kaime patį pirmąjį rajone, prieš 17 metų įkurtą orkestrą „Vaikystės vėjas“. Antrasis buvo mūsiškis. Šiandien rajone – 12 orkestrų. Tokius turi visos rajono seniūnijos.

Kaip gimė jūsų orkestro „Saulutė“ vardas?

Sunkokai galvojome tą pavadinimą. Atrodo, džiaugsmas vaikams – galimybė ateiti pagroti. Ir gerai, kad groja mūsų vaikai. Tas orkestras – kaip gamtos atgimimas pavasarį, šviečiant saulei. Ir norėjosi, kad mūsų orkestras niekada nepasentų.

Kiek dabar orkestre vaikų ir iš kur jie atvyksta?

„Saulutėje“ muzikuoja per 30 Smilgių seniūnijos vaikų. Po pamokų mokykloje jie dar užsuka parepetuoti į Perekšlių bendruomenės namus. Namo tenka ir pačiai išvežioti. Nemaža mūsų orkestrantų dalis mokosi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje (neseniai ji gavo gimnazijos statusą). Ten įgyja specialybę ir vidurinį išsilavinimą. Dažniausiai joje pasirenka pučiamuosius instrumentus. Tarp orkestro dalyvių yra daug mergaičių.

Kokie orkestrantų pasiekimai?

Viena iš orkestrančių, kuri grojo su orkestru „Aukštyn“ Prezidentūroje, prieš tai grojo solo Rygos muzikos akademijoje su prestižiniu Latvijos orkestru. Kita groja prestižiniame „Panevėžio garse“. Yra studijuojančių ar baigusių aukštąjį muzikos mokslą. Pernai „Saulutė“ šventė savo veiklos 15-metį, parodėme festivalio „Dūdų vasara“ atidaryme Panevėžyje.

O koks didžiausias kolektyvo laimėjimas?

Koncertavome Olandijoje, bet labai daug su koncertais keliaujame po Lietuvą kartu su orkestru „Aukštyn“. Tai suteikia didesnę galimybę turėti daugiau koncertų, geriau pažinti savo šalį. Savaitgaliai, ypač vasarą, būna užimti. Įtemptai ruošiamės orkestrų čempionatams. Jie mums yra be galo svarbūs. Siekiame kiekvienais metais tobulėti. 2010 metais tapome A kategorijos čempionato nugalėtojais, 2013-aisiais – B kategorijos čempionato nugalėtojais. 2014-aisiais – pirmąkart dalyvavome C kategorijos čempionate. Paaiškinsiu, kad A kategorijoje dalyvauja besikuriantys orkestrai, B kategorijoje – iš muzikos mokyklų, o C – jau universitetų orkestrai. 2013-aisiais, kai B kategorijoje gavome „Grand Prix“, mūsų konkurentai buvo Vilniaus Gedimino technikos ir Šiaulių universitetų orkestrai. Šiemet Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate mūsų orkestrantė mano krikštaduktė Indrė Jonaitytė tapo geriausia ne tik Lietuvos, bet ir Europos soliste. Mūsų orkestras laimėjo „Grand Prix“, o man skirtas geriausios dirigentės vardas.

Orkestrantai vilki gražią uniformą, jie vyksta į koncertines keliones, bet tam reikia lėšų...

Remia rajono savivaldybė, aktyviai globoja Remigijus Vilys, rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas kultūrai. Užtat kaimo vaikai yra užimti, nesišlaisto gatvėmis. Kitoks būna ir vaikas, supratęs, koks didelis ir svarbus dalykas žmogui yra kultūra.

Turite ir savo šeimą, auginate dvi dukreles. Ar jos irgi prie meno?

Mažoji, Vaiva, yra penktokė, vyresnioji, Džiugita, – devintokė V. Mikalausko menų gimnazijoje. Grįžusios namo dalijamės įspūdžiais. Didžiausia vertybė – turėti interesą šeimoje. Mano vyras – miškininkas, yra tikras gamtos vaikas, mėgsta medžioti. Grįžęs iš medžioklės jis pasakoja savo, o mes, grįžusios iš koncerto, – savo įspūdžius. Aišku, kai reikia atlikti namuose kitus darbus, sunkiau sekasi, nes esame trys menininkės, o vyriškos rankos – vienos. Jis tikrai palaiko mus, džiaugiasi, kad dukros groja.

Dar dirbate ir Panevėžio bendruomenių rūmuose.

Ten gražus darbas buvo pradėtas mūsų orkestrantės, kuri šiuo metu studijuoja Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje. Jai išvykus mokytis, turėjau ją pakeisti. Pradėjusi dirbti radau surinktą kontingentą. Ten ateina tėvai su savo vaikais. Tai – tikra bendruomeniška orkestro studija, todėl joje be galo įdomu dirbti. Tai – lyg Olandijos pavyzdys. Svečiuodamasi šioje šalyje matydavau, kaip muzikuojama iš kartos į kartą – iš senelių meilę muzikai perima jų vaikai ir vaikaičiai, susirinkę po darbų, laisvalaikį atiduoda orkestrui. Lygiai taip pat yra ir Panevėžio bendruomenių rūmuose. Berniukas iš Naujamiesčio, jau penktokas, atvažiuoja savarankiškai. Taigi nuo mažens vaikai susiejami su muzika.

Menki kultūros darbuotojų atlyginimai, nors esate baigusi anuometę Panevėžio konservatoriją, Panevėžio kolegiją ir Vilniaus edukologijos universitetą. Ar, turint tokį išsilavinimą, neblyksteli mintis kažkur kitur darbo pasiieškoti?

Perekšliai – mano gimtasis kaimas. Augau nemažoje šeimoje, įpratau prie įvairiausių darbų. Manau, kad tikras kultūros darbuotojas dirba ne vien dėl atlyginimo. Ačiū olandams, kurie ne tik paremia muzikos instrumentais, bet ir patys atvažiuoja mokyti mūsų vaikų. Argi neverta aukotis dėl vaikų – mūsų ateities? Didžiausias atlygis yra, kai kaime klesti kultūra, nors nėra tokio pasirinkimo kaip mieste. Atėjęs į kultūros namus vaikas turi ne tik mokytis groti, bet ir dainuoti, šokti, pats save realizuoti, kažką įnešti į kultūrą. Po mokslų V. Mikalausko menų gimnazijoje vaikai savaitgaliais nori ateiti į mūsų bendruomenės namus. Malonu matyti, kaip jie groja. Džiaugiuosi, kad į jų širdis galiu kažką gero įnešti. Didžiausias man išgyvenimas būna, kai vaikas, grojęs nuo šešerių metų iki brandos atestato gavimo, išsiruošia išvažiuoti studijoms. Tada pajautu didžiulį širdies skausmą. Bet ne mažesnis džiaugsmas, kai nuvažiavę studijuoti į Vilnių ar Šiaulius ir ten suranda orkestrus, be to nebegali gyventi, turi kur save realizuoti, o laisvalaikiu vėl ima groti.

Dėkodamas už pokalbį linkiu geros Jums kloties siekiant kilnių tikslų.

Perekšliai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“