Ir knyga kartais būna vaistas

Lėno kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė Daiva Misiukienė

Daiva Misiukienė prie A. Smetonos dvaro

Baigiantis 2015-iesiems, gruodžio 16-ąją, sostinėje buvo įteiktos Kultūros ministerijos premijos grupei menininkų, kultūros darbuotojų, etninės kultūros puoselėtojų. Ją pelniusią (už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus) Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lėno kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkę Daivą MISIUKIENĘ kalbina žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kuklų atlyginimą gaunančiai kaimo bibliotekininkei premija tikrai yra neblogas finansinis priedas?

Sužinojusi apie premiją, nekūriau planų, ką galėčiau už ją nusipirkti sau ar ką padovanoti savo šeimai, bet svarsčiau, kuo galėčiau pradžiuginti saviškę biblioteką ir jos skaitytojus. Tai, kad Kultūros ministerijos premija priklauso tik man vienai, supratau iš telefono skambučio, pageidavusio sužinoti mano asmeninę sąskaitą banke. Tai man buvo didžiulė staigmena ir maloni dovana Šv. Kalėdų proga.

Tačiau premijų šiaip sau nedalija, reikia jas užsidirbti. Kaip sugebėjote ją išsikovoti Jūs?

2015-ųjų vasarą kartu su vietos bendruomene vykdėme projektą „Edukacijų, dailės ir lazdynų mozaika“. Jis buvo labai įdomus ir žadino vaikų bei jaunimo veiklą. Dvaro teritorijoje pasodinome 18 raudonlapių lazdynų. Ne toje pat vietoje, kur prezidentas A. Smetona mėgdavo riešutauti. Tai buvo kaip riešutmedžių giraitės atkūrimas, o vaikams – kaip istorinė lazdynų edukacija. Vyko dailės plenerai A. Smetonos dvare, prie jo gimtojo namo slenksčio, prie gražaus Lėno ežero. Projekto dėka įsigijome piešimo, dailės reikmenų. Plenerų dalyviai piešė rudenėjančios gamtos vaizdus, lapus besiruošiančius mesti medžius, ežerą. Geriausi jų darbai buvo įrėminti, autoriai apdovanoti. Čia gražiai talkino, šviežių minčių nestokojo ir šiaip visur padėjo iš Panevėžio į Užulėnio kaimą gyventi persikėlusi meniškos sielos moteris Gražina Pranaitienė. Edukacijų centre jaunimas mokėsi, kaip išsikepti šakotį ar naminę duoną, sužinojo, kokį kelią nueina linas nuo grūdo pasėjimo iki akį maloninančių audinių. Projektas leido išbandyti visas edukacines programas. Vien šakočio kepimo programa grupei iki 30 vaikų būtų kainavusi maždaug 100 eurų. Įsimintina buvo kelionė į atsinaujinantį Siesikų dvarą, kur labai svetingai sutiko jo savininkas Audrys Matulaitis. Jis pasirodė kaip puikus gidas, ragino jaustis kaip savo namuose ir už visa tai nepaėmė nė cento. Iš ekskursijoje dalyvavusių apie 30 vaikų nė vienas čia nebuvo lankęsis, nors nuo Lėno iki Siesikų – tik 16 kilometrų.

Koks Jūsų asmeninis indėlis vykdant projektą?

Edukacijų centre aš vedžiau pamoką apie liną kaip muziejininkė. Projektas man buvo dėkingas tuo, kad biblioteką galėjau sujungti su muziejumi. Mūsų kaimas – istorinis. Kokia nuostabi dvaro aplinka vasarą! Savo gimtinėje vaikai jaučiasi gerai, jiems čia viskas įdomu. Mano senelė buvo audėja. Aš nuo mažų dienų mačiau, kaip ji ruošiasi austi, kaip atsisėdusi prie staklių dirba, kaip mikliai jos rankose lekioja šeivos. Pamokos metu apie tai irgi pasakojau. Nuo senovės linas turėjo aukso vertę. Dailės pleneruose galėjau vertinti piešiančiųjų kūrybą, nors esu savamokslė, turiu tam gabumų. Tikriausiai tai perėmiau iš savo mamos, kuri irgi gražiai piešia. Man nereikia aiškinti, koks didingas gamtos grožis, tai jaučiu, prie savo namų sodindama gėles.

Kaip užimti vaikų ir jaunimo laisvalaikį – vienas aktualiausių klausimų šiandien. Kaip, be to projekto, stengiatės įgyti jų pasitikėjimą?

Nebeturime savos mokyklos. Siekiančius mokslo vežioja į Taujėnų gimnaziją. Grįžę ateina ruošti pamokų į biblioteką, ne visi savo namuose turi kompiuterius. Biblioteka dirba 8.30–12.30 ir 17–19 valandomis. Moksleiviams tai – patogus laikas. Turiu apie 15 stropiausių jaunųjų bibliotekos skaitytojų. Savo krašto jaunimu galiu tik džiaugtis, jis trokšta naujų dalykų. Knygas bandau populiarinti jas garsiai skaitydama. Atsiverčiu pasirinktą ir imu skaityti. Arba pradeda skaityti garsiai kuris iš vaikų. Jeigu trūksta sėdimų vietų, susėda ir ant grindų. Smagu matyti, kad įdėmiai klausosi. Taip nuostabiai atrodo. Tai atitraukia nuo kompiuterių ir sužadina smalsumą ant popieriaus spausdintoms raidėms. Pernai rengėme jaunųjų poetų pavasarėlį, kuriame dalyvavo Ukmergės ir mūsų krašto eilių kūrėjai. Vaikai patys muzikavo. Prizais parėmė rajono Viešoji biblioteka. Buvo ir didelis tortas. Tiesiog smagu buvo. Tikra šventė.

Biblioteka negali likti užsidariusi tarp savo keturių sienų. Be skaitytojų tai atrodytų kaip negyvas pastatas su knygų lentynomis. Tikriausiai nepasigendate gero žmonių šurmulio savo bibliotekoje?

Mano aptarnaujamoje zonoje – apie 250 gyventojų, iš jų maždaug 110 – bibliotekos skaitytojai. Turiu 4,5 tūkstančio knygų fondą. Per metus gaunu apie 140 įvairių naujų leidinių. Taigi yra ką pasiūlyti. Ko neranda, atvežu iš rajono Viešosios bibliotekos. Skaito suaugusieji, daugiau jų sulaukiu žiemą. Tarp moterų populiarūs meilės romanai. Vyresniojo amžiaus žmonės kartais pageidauja pasakų. Vasarą dažniau užsuka atvažiavę poilsiui, turintys tam pritaikytas sodybas prie Lėno ežero, Lėno ar Užulėnio kaimuose.

Ar sunku prisikviesti į renginius sodiečius?

Ateina, bet norėtųsi didesnio aktyvumo. Labai sunku išjudinti jau užsisėdėjusius. Kabinu skelbimus, kvietimus su laikraščiais išnešioja. Kviečiu asmeniškai. Dažniausiai suveikia, kai asmeniškai skambini telefonu ir prašai, nors išgirsti: „O ką aš ten matysiu?“ Po renginio tokie išeidami padėkoja. Pasitaiko, kad į biblioteką užsuka ne knygos pasikeisti, bet norėdami pasišnekėti, pasipasakoti. Toks jau mano būdas – gerbti ir su ypatinga šiluma priimti kiekvieną atėjusįjį tiek bibliotekoje, tiek muziejuje. Jeigu vedu ekskursijas, stengiuosi taip daryti, kad būtų tikra. Tai žmonės jaučia, paskui už tai dėkoja. Džiaugiuosi turėdama tokį darbą, jis tikrai mano. Nors iš tikrųjų kartais būna sunku, grįžusi namo jaučiuosi tarsi būčiau gręžta skalbimo mašinoje. Taip būna gal ne tiek iš bibliotekos parėjus, kiek dvare priėmus ekskursijas.

Dirbate bibliotekoje, nors Utenos kolegijoje baigėte vadybą ir administravimą. Kas čia atvedė?

Pati pradžia buvo tokia: bibliotekininkei išėjus dekretinių atostogų, ją pavadavau. Paskui vėl išėjo ir vėl už ją dirbau. Labai patiko toks darbas. Rajono viešosios bibliotekos direktorė, matydama, kad man sekasi, ėmė kalbinti, kad likčiau nuolatiniam darbui. Neseniai baigiau Utenos kolegiją, kalbino stoti į magistrantūrą, bet tai man dar per brangu. Kai augau, mūsų šeimoje knyga turėjo vertę, ji buvo skaitoma. Pati irgi mėgau skaityti. Mano 16 metų dukra, kuri mokosi Taujėnų gimnazijoje, irgi daug skaito, nors jai labiau sekasi tikslieji mokslai. Šešiametis sūnus lanko parengiamąją Taujėnų vaikų darželio klasę, bet jau pažįsta raides ir bando skaityti skiemenimis.

Viename pastate su maniške biblioteka yra medicinos punktas. Slaugytoja, jeigu užsukęs skundžiasi nemiga, išsiblaškymu, nerimu, ne vaistų siūlo, bet pataria praverti bibliotekos duris. Ten paimta knygą padės tai įveikti, leis persikelti į kitokį, dar nepažįstamą pasaulį.

Esate ne tik bendruomenės tarybos narė (joje atsakote už finansinius reikalus), bet ir šio krašto seniūnaitė. Tad gerai žinote, kaip šiandien atrodo kaimas?

Yra šviesių, protingų, išsilavinusių žmonių. Džiaugiamės gabia kultūrinių renginių organizatore Rima Žudiene. Ji turi gražų balsą, groja gitara, šiaip visur smagi ir patikima. Esu gimusi ir užaugusi čia, tačiau sukūrusi šeimą dvejus metus gyvenau Ukmergėje. Tačiau nei vyras, nei aš ten nepritapome. Pasitaikė proga nusipirkti sodybą Užulėnyje, šalia mano tėvų namų, ir tuo labai džiaugiamės. Jau 15 metų ją savo rankomis gražiname ir tvarkome. Užulėnis – labai gražus, tylus kaimas, nors dabar gerokai ištuštėjęs. Tikiuosi, kad grįš į gimtuosius namus išvykusieji laimės ieškoti svetur, išsibarstę po įvairias užsienio šalis.

Be darbo bibliotekoje, dar dirbate prezidento A. Smetonos dvare (jis yra Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas) muziejininke?

Tokį darbą pasiūlė jau man dirbant bibliotekoje. Iš pradžių nenorėjau, tai šiek tiek gąsdino. Pats dvaras dar nebuvo atgijęs. Bet kur geriau rasi, jei kaime su darbais sunku. Čia – ir darbas prie namų, ir papildomos lėšos į šeimos biudžetą. Dabar tuo džiaugiuosi. Atvyksta ekskursijų. Prezidento A. Smetonos dvaru, jo istorija labai domisi senjorai – Kauno inteligentija, Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Užsuka moksleivių grupės. Su svečiais bendrauju laisvai. Atvykusieji nori išgirsti tai, ko dar nežino. Renku ir vis papildau kraštotyrinę medžiagą apie dvarą. Pasakoju, kad prezidentas A. Smetona, atvykęs į tėviškę, mėgdavo po ją pasivaikščioti pėsčiomis. Kaip Prezidentą, jį lydėdavo apsauga. Pamatęs ūkininką, kraunantį šieną, ir pats imdavosi šakių. Tada ir apsauga turėdavo prisidėti. Užėjęs kasančius griovį, kad juo nuleistų vandenį, ir jis kastuvo dairėsi. Apsauga atkalbinėdavo, kad labai klampu, pati nenorėdama purvintis blizgančių batų. Vienas sodietis, nubaustas už naminės degtinės varymą, atskubėjo į dvarą užtarimo. Čia sutiko žmogų su barzdele, jam išklojo savo bėdą. Dar paprašė, kad pas Prezidentą palydėtų. O šis atsakė, jog pats esąs Prezidentas. Kaimas ypač švęsdavęs Antanines, kiekviena jo sodyba turėdavo pasidariusi naminio alaus. Prie gimtųjų prezidento A. Smetonos namų pindavo ąžuolo lapų vainikus. Jis važiuodamas mėtydavo saldainius. Kiekviena ekskursija turi savo skonį: viena klausinėja apie Prezidentą, kaip apie žmogų, kita tik klausosi mano pasakojimo.

Neužsiguli bibliotekoje kraštotyrinė medžiaga apie dvarą. Aplankus su ja leidžiu parsinešti paskaityti. Kartais išgirstu: „Tiek metų čia gyvenu, o šito dar nežinojau“. Bibliotekoje tebeveikia prezidento A. Smetonos 140-osioms gimimo metinėms paminėti skirta paroda. Ji jau pabuvojo rajono Viešojoje bibliotekoje, jos Atkočių ir Siesikų filialuose.

Esate kraštotyrinės medžiagos apie A. Smetonos mokyklą, Lėno bažnyčią rinkėja. O kada ilsitės? Ar vyras nepyksta, kad vis vienas?

Liutauras mane palaiko, nors kartais papriekaištauja, kad namuose būnu mažai. Jo darbas Ukmergėje, tad pirmyn ir atgal – apie 80 kilometrų. Tačiau surandame laiko prižiūrėti du didelius šiltnamius ir sugebame juose užsiauginti daržovių, kuriomis paremiame ir mieste gyvenančius gimines. Tvarkome sodybą, nors tokiam procesui galo nematyti. Abu esame autosporto varžybų sirgaliai, stengiamės jų nepraleisti. Nuosavu keturračiu motociklu išsiruošiame į gamtą. Kartą, važiuojant miško keliuku, priešais pakilo juodas gandras. Aplinkiniai miškai pateikia įvairių staigmenų ir neišdildomų natūralaus grožio vaizdų.

Dėkodamas už pokalbį linkiu sėkmės Jums ir šeimai.

Lėnas, Ukmergės rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“