Panemunėlio seniūnijoje – panašiai kaip ir visoje Lietuvoje

Bronius VERTELKA

Panemunėlio seniūnijos socialinio darbo organizatorė Audronė Pužienė

Panemunėlio seniūnijos socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Kristina Ragelienė

Lietuvos gyventojus sukrėtė žmonių žudynės Kražiuose (Kelmės r.) ir tragiškas dviejų mažamečių vaikų likimas Pelėdnagių seniūnijoje (Kėdainių r.). Kas vėl mus pašiurpins, kada vėl kažkur kažką baisaus iškrės? Sausio viduryje lankiausi Rokiškio rajono Panemunėlio seniūnijoje. Čia užkalbinau socialinio darbo organizatorę Audronę PUŽIENĘ.

Yra manančių, kad socialinis darbas – ir adrenalinas, ir aštrūs pojūčiai. Vaikštai kaip prievaizdas ir jautiesi didingas. Nors iš tiesų tai – sunkus, įtemptas, rizikingas, proto ir sumanumo reikalaujantis darbas, kurio metu gali būti apspjaudytas ar sumuštas. Kodėl jį rinkotės jūs? Ar tenkina gaunamas atlyginimas?

1996 metais mane pakvietė dirbti į seniūniją buhaltere-kasininke. 2009-aisiais socialinio darbo organizatorė išėjo į senatvės pensiją, todėl atsirado momentas keisti darbą. Įstojau mokytis į Panevėžio kolegiją ir joje 2013 metais įgijau aukštąjį neuniversitetinį socialinio darbo diplomą. Gyvenu kaime, pretenzijų dėl atlyginimo neturiu, gaunamo man užtenka. Mano vaikai jau suaugę ir yra savarankiški.

Dirbate su socialinės rizikos asmenimis. Kiek tokių turite ir ar su visais sugebate rasti bendrą kalbą?

Jų priskaičiuoju apie pusšimtį, kiekvienas kaimas turi tokių ir ne po vieną. Paprastai tai būna nesukūrę šeimų, piktnaudžiaujantys alkoholiu, neturintys jokių socialinių įgūdžių. Tarp jų yra ir grįžusių iš įkalinimo vietų, tačiau bausmę atlikusių ne už žmogžudystę. Savo „klientams“ padedu sutvarkyti dokumentus, kad gautų socialines išmokas ir maisto produktus. Rūpinuosi, kad išimties tvarka gautų lėšų pragyvenimui, jeigu nustatytu laiku neprisistato į darbo biržą. Vykdama pas socialinės rizikos asmenis jokių baimių nejaučiu, kadangi pagalbos galiu kreiptis į apylinkės policijos inspektorių ar seniūną. Niekada nesu sulaukusi grasinimų, o kad iškoneveikia, tai jau tiesa. Jeigu ima rodyti savo teises, leidžiu išsikalbėti ir bandau vėl susitikti, kada išsiblaivys. Jeigu būna pikti, jų problemų galima tuo metu nespręsti. Sutariu susitikti kitą dieną.

Iš Vilniaus, iš aukščiausios valdžios lūpų girdėti reikalavimų, kad piktnaudžiaujantys alkoholiu turi būti gydomi priverstinai. Ar tam pritartumėte?

Priverstinis gydymas tikrai nieko gero neduotų. Žinau jauną vyrą, turintį motiną, brolius. Žmogus išbandė įvairius gydymo nuo alkoholizmo būdus, tačiau niekas nepadėjo. Patys gydytojai tai pripažįsta. Ar toliau gers, ar norėtų įveikti potraukį alkoholiui, pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus. Panevėžyje yra gydykla nuo alkoholio. Norinčiam pradėti naujai gyventi, iš savivaldybės biudžeto apmokėtų ir kelionę, ir patį gydymą. Bet pirmiausia pats turi suprasti, kad to nori. Priverstinį gydymą laikyčiau neefektyviu.

Kaip užsimezgė jūsų bendravimas su šiemet 100 metų jubiliejų švęsiančiu kun. Vladu Kremensku?

Seniūnijoje padėtis tokia, kad joje rasti padorų žmogų, kuris senoliui pasemtų iš šulinio vandens, atneštų malkų ir pakurtų krosnį, parduotuvėje nupirktų maisto produktų, yra sunku. Pasitikėti tuo, kas atidirbinėja pašalpas, tikrai negalima. Kartą kreipėsi moteris, padedanti tvarkyti kunigo buitį, su lapeliu dėl vaistų. Ji jau yra garbaus amžiaus, sunkoka užkopti į antrąjį seniūnijos aukštą, tai dažniau užsuka į Universalų daugiafunkcinį centrą. Iš jo, žiūrėk, jau skambina telefonu, kokių vaistų reikėtų kunigui ar jo šeimininkei. Su seniūnijos parama kun. V. Kremenskui po operacijos pagerėjo akių šviesa, o jo pagalbininkė džiaugiasi, kad medikai ir vaistai sustiprino širdį. Nuėjusi pas juos įgaunu geros energijos. Man pačiai rūpi ir traukia ten užeiti. Jaučiu palengvėjimą, jeigu kažkokį darbą padarau.

Ko šiandien trūksta seniūnijai, kad joje gyvenimas taptų šviesesnis, pranyktų pykčiai, sumažėtų tarpusavio rietenų, išretėtų geriančiųjų ratas?

Svarbiausia, kad jaunimas neemigruotų, turėtų darbo gimtojoje žemėje ir klestėtų verslas. Kadaise mokykloje, kurią ir aš lankiau, krykštavo iki 400 vaikų. Vidurinė mokykla tapo pagrindine ir joje dabar nepriskaičiuosi nė 100 mokinių. Norėdamas apsikirpti, pasinaudoti stomatologo paslaugomis ar nusipirkti vaistų, turi pasiekti Rokiškį. Verkiant reikia vaistinės, kadangi kaimai sensta. Tiesa, yra šeimos gydytoja, ji gali išrašyti receptus vaistams, bet jų įsigyti privalėsi vykti į rajono centrą.

Kita mano pašnekovė – seniūnijos socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Kristina RAGELIENĖ. Gimė Rokiškyje, tačiau dabar gyvena Panemunėlyje. Pradžioje baigė Šiaulių universitete pedagogiką, daug metų dirbo pradinių klasių mokytoja. Uždarius kaimo mokyklą, prarado ir darbą. Atėjo laikas išbandyti kažką kita. Dar baigė Vilniaus M. Riomerio universitetą. Liko apsiginti socialinio darbo magistrės laipsnį.

Viena auginate tris (7, 10 ir 16 metų) sūnus, bet iš valstybės nesulaukiate lengvatų. Kaip nedejuodama išsiverčiate?

Darbas, kokį turiu šiandien, man yra mielas, tačiau kartais jaučiuosi lyg paukštis pakirptais sparnais. Kitą sykį kyla mintis gerai išmokti anglų kalbą ir išvažiuoti dirbti į užsienį. Norisi gyventi, bet ne egzistuoti. Vasarą, kai gaunu atostogas, vykstu į Norvegiją ne šiaip sau, ne poilsiui, bet skinti braškių. Padirbėjusi tris savaites, galiu uždirbti kelis savo atlyginimus.

O kaip su vaikais, nejaugi juos paliekate likimo valiai?

Mano sūnūs lanko mokyklą Rokiškyje, yra be galo judrūs. Jie būna užimti ir neturi kada eiti klystkeliais. Vyriausiasis užsiima sportu, vidurinysis lanko dailės mokyklą, o mažasis susidomėjo pramoginiais šokiais. Namuose jų laukia ūkiški darbai: malkų ruošimas, sniego kasimas žiemą ir kita. Mano šeima – kaip vienas suspaustas kumštis. Tarp savo sūnų aš jaučiuosi tikrai gerai. Kokių reikia daržovių, užsiauginame patys, vasarą einame į mišką grybauti ir uogauti. Savo jėgomis kuriamės Panemunėlio miestelyje. Todėl gavusi atostogas patraukiu į Norvegiją, kad galėčiau prisidurti prie namo remonto. Anūkais tuo metu pasirūpina mano mama. Ji gyvena Rokiškyje, į Panemunėlį atvažiuoja trumpam. Vaikai jaučiasi prižiūrėti. Ta jų priežiūra dalijasi ir buvęs mano vyras, neatstumiantis savo vaikų.

Šiuo metu jūsų žinioje 13 socialinės rizikos šeimų, dar 3 yra stebimos. Ar ne per daug darbo vienai?

Mano supratimu, atlikti tokį darbą vienai yra sunkoka. Studijuojant universitete buvo aiškinama: normaliai vienai socialinei darbuotojai turi priklausyti 5–6 šeimos. Ne kartą ir rajono Savivaldybėje bandžiau tai išreikšti, bet joje požiūris buvo kitoks: kuo daugiau turi šeimų, tuo daugiau dirbi. Bet kokybiškai dirbti sunku, nes reikia gyventi jų gyvenimu, sekti jų pajamas, vaikų priežiūrą, žmonių išėjimą iš namų ir grįžimą.

Ar viena lankote socialinės rizikos šeimas?

Įvairiai. Trylikoje šeimų auga 39 vaikai. Yra gausių, bet yra ir turinčių po vieną vaiką. Darbas su socialinės rizikos šeimomis – ne vien darbas su jų vaikais, bet ir su suaugusiais. Kartais pati atlieku ir psichologo darbą. Tokios šeimos mane žino ir su jomis didelių problemų neturiu. Jeigu matau, kad tikrai gresia pavojus, vykstu kartu su seniūnu ar policijos pareigūnu. Šiaip susitariu gražiuoju. Pačios socialinės rizikos šeimos sako, kad jas valdau žvilgsniu. Aš leidžiu joms išsirėkti, ir visiškai tai manęs neskaudina. Jų emocinių priepuolių metu esu išvadinta įvairiai. Tokiais atvejais turiu mokėti valdyti tonu, žvilgsniu, veido išraiška.

Kur sėmėtės tokios patirties?

Aš esu iš dviejų vaikų šeimos, bet patirties gavau būtent joje. Mačiau, kaip tėvas smurtavo prieš mamą (ji paskui paliko tėvą), todėl puikiai suprantu, ką tie vaikai išgyvena. Tiesiog aš esu už vaikus. Jeigu mano sūnūs kažką prisidirba ir mokykla mane kviečia, tai viena ranka grūmoju, o kita tiesiu pagalbos ranką. Aš už tai, kad visos problemos būtų sprendžiamos.

Ačiū jums, mielos moterys, kad sutikote atvirai pabendrauti.

Panemunėlio seniūnija,
Rokiškio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“