Bažnytkaimis

Vanda Ibianska

Žvilgsnis į Kulvą

Pro tą bažnytkaimį veda gana siauras, bet gerai prižiūrimas kelias. Tai – mano Mamos bažnytkaimis. Jame ji vaikystėje gavo Pirmąją Komuniją, ten susituokė mano tėvai. Ten ilsisi seneliai ir mano krikštatėvis dėdė. Važiavau su bičiule, irgi žurnaliste, sutvarkyti savo senelių ir dėdės kapo.

Kelias gražus. Pakeliui – tai atodanga, tai piliakalnis, tai reikšmingas akmuo. Važiavome ir grožėjomės Lietuvos laukais. Gal tik dabar iki galo imu suprasti Mamą, kuri su didžiule meile jausmingai vardydavo aplinkinius kaimus ir aikčiodavo, kaip ten viskas nuostabu. Jos jaunystė tuose kraštuose prabėgo XX a. pirmoje pusėje, ir tada ten viskas tikriausiai buvo kitaip.

Bažnytkaimis vadinasi Kulva, ir žmonės čia gyvena nuo XIV a. Kas dabar pasakys, kaip atrodė Kulvos dvaras? Aš teprisimenu sovietmečiu išniekintus rūmus, kuriuose gyveno ne itin patraukliai atrodę žmonės. Dabar tų rūmų nebėra. Bažnyčios, sugriautos per II pasaulinį karą, menu tik griuvėsius. Bomba įkrito į patį statinio vidurį, po kuriuo būta laidojimo rūsio. Kai vaikystėje mane atveždavo pas gimines ir su pusbroliais bėgdavau su gėlyčių puokšte prie senelių kapo, teta Marija prisakydavo pasimelsti ir už tuos žmones, kurių kaulai mėtosi griuvėsiuose. Nežinau, kieno tie kauleliai buvo: bažnyčios fundatorių, gal čia dirbusių kunigų. Taip ir liko atmintyje sugriauta bažnyčia, dalis varpinės, ant kurios gandrai susisuko lizdą. Tąją varpinę su gandralizdžiu buvo labai pamėgę mūsų fotomenininkai. Paskui reikalai klostėsi taip, kad Kulvon atvažiavau tik nepriklausomybės pradžioje. Seniai.

O dabar mane pašaukė ten palaidota močiutė. Ji ateidavo ir ateidavo į mano sapnus. Vis kitame siužete, bet sapnuoti ją ėmiau dažnai. Tai ir buvo priežastis, paskatinusi keliu, vedančiu per gerai prižiūrėtus laukus ir tuos mielus kalnelius, vingius, patraukti į Mamos jaunystės vietas ir prie senelių kapų.

Tad kaip dabar atrodo bažnytkaimis? Čia gyvena apie 400 žmonių. Lyg ir viskas yra: pagrindinė mokykla, vaikų darželis, kultūros namai, net socialiniai darbuotojai. Apie 40 proc. gyventojų – Kulvoje nusipirkę namus miestiečiai ir pasilikę čia visam laikui. Kad „palaikytų statistiką“, 12 proc. tikrų kaimiečių yra bedarbiai, nors darbo vietų čia pakanka. Nenori tie „procentai“ dirbti ir gana! O kam? Pašalpas valstybė moka, gėrimams pakanka. Šiaip jau bažnytkaimyje didelių nusikaltimų nepasitaiko, išskyrus muštynes tarp „procentų“. Čia tyku, ramu ir gera. Mielas, širdžiai artimas Lietuvos užkampis, dabar jau nesunkiai pasiekiamas automobiliais.

Žavi laikinoji bažnytėlė. Kuo? Mane ji pakerėjo savo paveikslais, skulptūrėlėmis. Tai – naivūs, meninės vertės neturintys darbeliai. Bet! Bet suraskite bažnyčią, kuriai paveikslus būtų nutapiusi vietinė, bemokslė, neįgali kaimo moteris! Šventųjų veidai sustingę, tačiau labai gražūs. Pvz., Teresę Avilietę autorė įsivaizdavo buvus gražuolę. Tokia Bažnyčios daktarė ir buvo, tik iš kur apie tai žinojo bemokslė kurčnebylė kaimo moteris? Bažnytėlė išpuoselėta, švarutėlaitė. Klebonas sako, kad dėl to rūpesčių jis neturi: viską savo iniciatyva padaro parapijiečiai. Neprašomi. Pats klebonas kunigas Raimundas tik spėja suktis, mat aptarnauja dvi parapijas ir dar kito kaimo koplyčią. Gyvena itin kukliai, kaimiškai, net asketiškai. Žinoma, nelygu kieno akimis žiūrėsi. Mano akimis žvelgiant, jis turi didelę brangenybę – nuostabų, geraširdį Kaukazo aviganį. Pamatytumėt tą šunį! Šiaip jau klebono buitis smarkiai, oi, smarkiai artėja Arso klebono „prabangos“ link. Savo kunigą vietiniai labai myli. Prisiklausiau visokių fantazijų apie tai, kodėl arkivyskupas „davė mums nepaprastą kunigą“. Sutinku, kad ypatingą, nes myli žmones ir pluša nesudėdamas rankų. Beje, per šv. Mišias pasakė puikų pamokslą. Ne iš popieriaus lapo, bet iš širdies. Kad taip Kaune visos homilijos būtų tokios... Bičiulė kaunietė, retsykiais lankanti bočių kapus Kulvoje ir tada ten švenčianti šv. Mišias, sako, kad visi jos girdėti pamokslai buvę tokie.

Gražu, tyku, gera ir miela. Kol nepavartai parapijos, kuriai priklauso apie 1500 žmonių, knygų. Santuokų – viena per metus. Populiariau gyventi konkubinate, t. y. susimetus. Krikštų irgi katės ašaros. Mat iškilmėms ne tik kulviškiai, bet ir aplinkinių rajonų žmonės traukia į Žeimius. Labai jau gražią ir didelę bažnyčią ten pastatė architektas Vaclovas Michnevičius. Beje, Lietuvoje stovi apie 30 jo suprojektuotų bažnyčių. Pats architektas tapo sovietų auka. Dabar ilsisi Žeimių bažnyčios šventoriuje. Čia tarp kitko, nes apie šį inžinierių architektą verta žinoti.

Kažkodėl žmonėms reikia bažnyčios pastato didingumo... Gal jiems atrodo, kad ten Dievas tabernakulyje tikresnis?.. Ką ten suprasi, argi įmanoma susigaudyti kito mintijimuose?

Nors parapijiečiai myli savo kleboną, puoselėja kuklią bažnytėlę, tačiau ir vėl iššoka „bet“. Bet į šv. Mišias ateina vos saujelė žmonių. Jei jos uždūšinės, t. y. mirties metinių proga, keturnedėlio ar laidotuvių dieną, tada suskuba susirinkti kur kas daugiau, privažiuoja mirusiojo giminaičių ir iš miestų. Teko kunigui Raimundui švęsti Eucharistiją ir tuščioje bažnyčioje vienui vienam. O jo aptarnaujamoje Žeimių parapijoje nutiko išvis keistas dalykas. Žmonės paprašė šv. Mišias aukoti sekmadieniais, o šiokiadieniais tik gegužę, birželį ir spalį. Girdi, kitais mėnesiais nereikia. Nes tamsu, šviesu, šalta, karšta, lyja, sninga ir apskritai namuose yra kas veikti.

Tokie tai dalykai dedasi mūsų kaime.

Pirmosios Komunijos nori bemaž visi vaikai. Tik kad tėveliai neturi laiko po darbo atvežti iš artimų kaimų atžalas į ruošimo pamokėles. Taip braukia ir braukia iš sąrašų kasmet tuos pačius vaikus kaip nelankančiuosius klebonas...

Išoriškai bažnytkaimyje viskas gerai. Tyku, jokių akivaizdžių negerovių, geri žmonės (išskyrus nelemtuosius „procentus“), pas negausius vienišus senukus ir pasiligojusius lankosi socialiniai darbuotojai, kultūros namuose virte verda saviveikla, vyksta renginiai. Taip ir norisi čia apsigyventi. Bet štai autentiško tikėjimo žydi vos keli žiedeliai. Kaip ir daugelyje vietovių (visoje?) Lietuvoje. Gyvenančių pagal Kristaus mokymą visada yra mažuma. Deja, tokia tiesa. Kristaus žodžiai kieti, jo nubrėžti rėmai labai aiškūs. Jei gyvensi pagal Jį ir su Juo širdyje, teks atsižadėti kai kurių „gerų“ dalykų: prabangesnės buities, prioriteto teikimo pinigams, Dekalogo nepaisymo, nesantuokinio gyvenimo „susidėjus“ ir kt. Tad ir atrodo daugeliui, kad patogiau pagarbiai žiūrėti į Bažnyčią kaip į paslaugų teikėją. Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo, Santuokos, Ligonių sakramentai, proginės šv. Mišios, palydėjimas į kapus būtini, nes „taip reikia“, „tokia tradicija“, „ką žmonės pasakys“, pagaliau – „o jeigu Dievas tikrai yra ir bus Paskutinysis teismas“?

Anokia čia naujiena, taip galvoja daugelis žmonių visoje Lietuvoje. Argi tai paslaptis? Betgi mūsų kaimas tradiciškai buvo tikrai stipraus tikėjimo! Dabar jis drungnas. Ir nepasakysi, kad žmonės jame blogi. Priešingai. Juose daug šilumos, geranoriškumo, vaišingumo.

Mane maloniai nustebino Kulvos seniūno Ramūno pasakojimas apie tai, kaip vietiniai dažnai su pagarba prisimena kadaise čia klebonavusį kunigą Antaną Sieklicką, išgelbėjusį daug žmonių nuo nacių represijų (kadaise apylinkės buvo sulenkėjusios) ir nuo pokario tremčių į Sibirą. Mat klebonas puikiai lošė kortomis, nesišalino vienų ir kitų okupantų vaišių. Nugirstas per kortavimus ir pobūvius žinias skubiai perduodavo žmonėms, kad šie spėtų bėgti ir slėptis. Taip jo dėka nemažai Kulvos parapijiečių išsigelbėjo. Jis netgi sugebėdavo ištraukti tremtin vežamus savo parapijiečius iš Jonavoje formuojamų ešelonų. Kodėl ir apie tai rašau? Nes kas jau kas, o dėkingumas tikrai nėra mano stiprioji tėvynainių savybė. O štai kulviškiai kilnius savo ilgamečio klebono poelgius prisimena iki šiol, nors jis jau daug dešimtmečių ilsisi Žeimių bažnyčios šventoriuje.

Štai tokį bažnytkaimį mačiau gana atkampioje vietoje. Jaukų, švarų, malonų. Deja, su vos ne vos besilaikančia mokykla (visos Lietuvos kaimų bėda...). Su parapijiečius nuoširdžiai mylinčiu klebonu. Su atstatoma sugriauta bažnyčia, kurios varpinėje švelniai liečiau du senus varpus: „Šventą Joną“ ir „Šventą Juozapą“. Abu melodingai ir tylutėliai gaudė vien nuo lengvo rankos prisilietimo.

Gal ir naiviai, bet tvirtai tikiu, jog drungno tikėjimo banga Lietuvoje atslūgs (amžių patirtis liudija, kad ji kartkartėmis užlieja žmones) ir abu varpai džiaugsmingai gausdami kvies visus (!) kulviškius prie Jėzaus stalo švęsti Eucharistijos. Ir vėl bus sausakimša bažnyčia, parapijos bendruomenė kaip kadaise taps nedalomu vieniu, nes už Viešpaties saitus tvirtesnių nėra. Tereikia panorėti už jų nusitverti. Į Jo valtį priimami visi, norintys plaukti su Vairininku, kuris yra danguje.

Tokią tad mačiau Lietuvos švietėjo ir mokslo vyro Abraomo Kulviečio tėviškę.

Bernardinai.lt

© 2016 „XXI amžius“