Prikėlusi protėvių paveldą

Angelė Buškevičienė

Šakių rajono meras Juozas Bertašius sveikina apdovanotą Ingridą Dereškevičienę Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Restauruoti Gražiškių koplyčios paveikslai

Sentikių vyskupas prof. Aleksandras Dubininas prie Lietuvos operos solisto, režisieriaus ir vokalo pedagogo Petro Olekos kapo Gražiškių kapinaitėse

Ingrida Dereškevičienė Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaiduose

Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginyje Barzdų bibliotekoje

Sentikių vyskupas prof. Aleksandras Dubininas su Ingrida Dereškevičiene Gražiškių koplyčioje

Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaiduose

Restauruoti Gražiškių koplyčios paveikslai

Paskutinį Advento savaitgalį vykusioje Barzdų parapijos bendruomenės vakaronėje Seimo narys Mindaugas Bastys Ingridai Dereškevičienei įteikė Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pasirašytą Seimo padėką.

I. Dereškevičienė – Barzdų seniūnijos (Šakių r.) ūkininkė, Žilių, Žardelių, Gražiškių kaimų seniūnaitė, Gražiškių kaimo koplyčios zakristijonė, aktyvi bendruomenės visuomenininkė. Padėkoje rašoma: „Mūsų valstybė visada didžiavosi piliečiais, nuoširdžiai atliekančiais pareigą visuomenei, savo pavyzdingu darbu tarnaujančiais žmonėms. Ypač jų darbai ryškėja savanorystėje prikeliant krašto istoriją ir tradicijas. Gražiškių (Šakių r.) kaimo koplyčia – šimtametes Suvalkijos tradicijas sauganti vieta. 2010 metais jos istorija galbūt būtų nužengusi į nebūtį, jei ne Jūsų entuziazmas koplyčią gražinti, saugoti joje esančias materialines vertybes, puoselėti kapinaites. Koplyčios raktai Jūsų rankose. Tai – įpareigojimas ją tvarkyti, telkti aplinkinius žmones talkon. Pilietinis nedidelės bendruomenės aktyvumas gali tapti pavyzdžiu visai šaliai, ypač atkurtos valstybės istorijoje. Lietuvos Respublikos Seimas dėkoja Jums už gražias bendruomenės iniciatyvas puoselėjant Lietuvos kaimą, meilę savo kraštui“, – rašoma padėkoje.

I. Dereškevičienė sako: „Džiaugiuosi šiuo raštu, tačiau nesureikšminu. Nemėgstu dirbtinumo, nesivaikau šlovės. Negali būti sunku, kai dirbi, kas tau patinka, turi prasmę. Kai matai atgijusį daiktą, gražėjančią aplinką, suteikia motyvaciją, pasitikėjimą kitais ir savimi“.

Ingrida gimė ir augo Pilviškiuose. Sukūrusi šeimą su vyru Artūru apsigyveno Žardelių kaime. Čia gyvendama, 25 metus domėjosi aplinkinių kaimų istorija, klausėsi senolių pasakojimų apie išėjusius Amžinybėn.

Okupantų primestas režimas išblaškė nuo seno gyvenusius žmones, pakeitė kaimų gamtovaizdį. Ingrida gali papasakoti apie greta jos namų iki melioracijos vajaus plačiai vinguriavusį Milupės upelį, šalia jo, parodyti nežymų kauburėlį, kur buvo palaidoti Napoleono armijos kareiviai. Juos, žuvusius nuo žaizdų, ligų, bado, surinko vietiniai gyventojai, supylė bendrą kapavietę, pasodino medelių. Tačiau melioracijos buldozeriai kalnelį su palaikais išlygino, suarė, o vieta žinoma tik nedaugeliui.

Ingrida mielai sutinka atvykėlį, aprodo koplytėlę, vedžioja po kapinaites, rodo žymių krašto žmonių kapavietes, atkreipia dėmesį į žolėje vos įžiūrimą plytą ar akmenį su įbrėžtais ženklais ar kitokiu žymeniu, liudijančiu apie palaidotą partizaną. Tik jai pasakojusieji neatmena kovotojo vardo ar pavardės. Ji žino kiekvieną kampelį, kur ir kada koks krūmas ar medis buvo iškirstas, koks paminklas restauruotas. Ingrida myli augalus – savo namų kiemą įdomiai želdiniais apsodino, tvenkinį išpuoselėjo. Už gražiausiai puoselėjamą sodybą Dereškevičiai kasmet pelno seniūnijos padėką ar suvenyrą.

Labiausiai Ingridą traukė Gražiškių kaimo kapinaitės ir jose stovinti koplyčia, pastatyta 1795 metais. Nešina gėlėmis ir žvakutėmis su dar mažomis dukrelėmis Ingrida dažnai lankydavosi kapinaitėse. Ji rūpestingai prižiūrėjo ne tik savo vyro artimųjų kapavietę, bet ir tas, kurių jau niekas nelanko. Nepamiršta, kad paskutinius patarnavimus velioniui kaimynai atlikdavo be jokio užmokesčio, nes tikėta, kad vėlės visų tų, kuriuos palydėjai į amžinąją tėviškę, pasitiks ir tave, kad tie, kuriuos prisimeni maldose, taip pat atmins ir palengvins tavo žemės kelius. Kol kapelius ženklina bevardžiai kauburėliai, kryželiai ar paminklai, mirusiųjų vardai gyvena jų šeimos, kaimo atmintyje. Ingrida – tas žmogus, kuris papasakos pakeleiviui, svečiui apie besiilsinčius kalnelyje žymius šio krašto žmones.

Šiemet, vasario pradžioje, viešėdamas Lietuvoje Maskvos Dmitrijaus Mendelejevo chemijos instituto profesorius, sentikių vyskupas Aleksandras Dubininas aplankė Gražiškių koplyčią, susipažino su jos istorija, svečiavosi Dereškevičių namuose.

Prof. A. Dubininas Maskvoje buvo girdėjęs apie ten dirbusį iškilų lietuvį vaikų gydytoją Motiejų Oleką (1856–1912), turėjusį didelį autoritetą ne tik tarp lietuvių išeivijos, bet ir tarp rusų inteligentų. Jis buvo aktyvus Maskvos lietuvių bendruomenės narys, dalyvavo kultūrinėje lietuvių veikloje. Olekų šeima buvo tarsi lietuvių kultūros centras. 1907 metais Maskvos lietuvių šelpimo draugijoje įvyko pirmas lietuviškas spektaklis – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Čia dalyvavo net du Olekų šeimos nariai – motina Matilda Žilinskaitė (Bekampienė) ir jos sūnus – keturiolikmetis Andrius (piemenukas). Olekai išaugino du sūnus, garsius Lietuvos menininkus. Andrius Oleka-Žilinskas (1893–1948) trumpai studijavo teisę Maskvos universitete, bet vis labiau jį traukė teatras, ypač Maskvos Dailės teatras, kuriam vadovavo garsenybės – Konstantinas Stanislavskis ir Vladimiras Nemirovičius-Dančenka. 1913 metais dvidešimtmetis jaunuolis stojo į pirmąją Maskvos Dailės teatro studiją. Konkursas buvo didelis – stojo per šimtą, o buvo priimti tik keturi. Tarp jų ir A. Oleka-Žilinskas, kuris baigęs šią studiją, vėliau tapo to paties teatro aktoriumi, vaidino pagrindinius vaidmenis – Hamleto, Manfredo, Oresto. Grįžęs į Lietuvą kūrė šiuolaikinį Lietuvos dramos teatrą, buvo Lietuvos valstybinio teatro aktoriumi ir režisieriumi. Vėliau gyveno ir mirė JAV. Kitas Olekų sūnus – Petras Oleka (1895–1975) – Lietuvos operos kūrėjas, pirmojo operos spektaklio solistas, vyriausiasis Lietuvos operos režisierius, ilgametis Kauno muzikos mokyklos, vėliau Kauno ir Vilniaus konservatorijų dainavimo ir vaidybos meno pedagogas. Svečias pasimeldė prie Gražiškių kapinaitėse palaidotų šių iškilių žmonių – M. Olekos, jo žmonos ir sūnaus P. Olekos – kapaviečių, padėjo gėlių.

2009 metais, kai buvo švenčiamas Lietuvos vardo paminėjimo lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose tūkstantmetis, Barzdų bibliotekos vedėja Birutė Grajauskienė ir seniūnaitė I. Dereškevičienė inicijavo renginių ciklą „Gražiškiečiai tūkstantmetei Lietuvai“. Ingrida paskelbė akciją „Sutvarkyk apleistą kapą“, į ją įsijungė nemažai Barzdų seniūnijos gyventojų. Ingrida pasitelkė pagalbon savo anytą, dukras ir ant apleistų kapų sodino savo darželio gėles, už savo pinigus pirko dažų, dažė nuo laiko surūdijusius metalinius kryžius, paminklines lenteles, valė nuo užrašų rūdis. Būtent jos dėka naujam gyvenimui atgimė Gražiškių kapinių koplyčia, kurioje vykdavo pamaldos net sovietmečiu. Anksčiau ji buvo remontuota 1983–1984 metais Barzdų klebono kun. Jono Būgos rūpesčiu. Laikui bėgant kiauras stogas, besikeičiančios oro sąlygos koplyčią, joje esančius paveikslus ir interjerą vis labiau niokojo.

2009 metais prasidėjo koplyčios atgimimas. Sutelkus bendras jėgas, I. Dereškevičienės ir kun. Jordano Kazlausko, tuo metu aptarnavusio Gražiškių koplyčią, iniciatyva, remiant bendruomenei, pradėti remonto darbai. Ruošiantis koplyčios pastatymo jubiliejui, 2015 metais atlikti remonto darbai, daug pasidarbuota tvarkant kapinaites ir aplink jas esančią erdvę, išpjauti pavojų keliantys medžiai, iškirsti krūmokšniai.

Buvo būtina restauruoti koplyčioje nykstančius paveikslus. Tam reikėjo nemažai lėšų. Ingrida ėjo „kryžiaus kelius“: į atlaidus ar į kapines atvykusius žmones ji kalbino, aiškino, prašė paaukoti, kas kiek gali, nes bendruomenei buvo sunku rasti lėšų. Geradarių lėšomis, padedant kun. J. Kazlauskui, paveikslai buvo restauruoti. Kasmetiniai Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidai, Motinos ir Tėvo dienų, Vėlinių pamaldos ir paminėjimai – irgi zakristijonės rūpestis. Jai svarbu, kad procesijos dalyviai puoštųsi tautiniais rūbais. Juos susiskolina iš aplinkinių parapijų, sutvarko, vėliau išvežioja. Artimiausia Ingridos planų patarėja ir rėmėja – Barzdų bibliotekos vedėja B. Grajauskienė. Vos kilus naujai idėjai, Ingrida sėda už mašinos vairo ir jau bibliotekoje. Užsispyrimo ir atkaklumo, kuris praverčia šeimos ūkyje, visuomeninėje veikloje, jai nestinga. Atlikusi vieną darbą, ji jau galvoja, ką galima nuveikti ateityje. Visus Ingridos darbus ir užmojus nuoširdžiai palaiko jos vyras Artūras, tikras bendramintis, o pirmutinės pagalbininkės – dukros Rūta ir Rasa, anūkas Nojus.

Ingrida visuomeniniame gyvenime save realizuoja ne tik kaip zakristijonė, bet ir kaip paveldo saugotoja. Ji aktyviai dalyvauja seniūnijos bendruomenės centro, bibliotekos renginiuose, labdaringoje veikloje. Abu su vyru ištiesia ranką tiems, kam reikalinga moralinė ar materialinė parama. Apie gražias šios šeimos iniciatyvas byloja padėkos raštai. Pavyzdžiui, „Už nuolatinį rūpestį ir visokeriopą pagalbą puoselėjant Gražiškių kapinių koplyčią“ ne vieną padėką įteikė Barzdų seniūnija, Šakių rajono savivaldybės meras Juozas Bertašius, Seimo narys Mindaugas Bastys, Janukiškių bendruomenės centras (Žvirgždaičių seniūnija). 2009 metais I. ir A. Dereškevičiams įteikta Barzdų seniūnijos nominacija „Lietuvos tūkstantmečio šeima“. O kur dar rašytinės ir žodinės parapijos kunigų – J. Kazlausko, Sigito Bitkausko, Vytauto Mazirsko – padėkos!

Kraštietė poetė Gražina Dauginienė, gyvenanti Vilniuje, laikraštyje „Bičiulystė“ apie Ingridą rašė: „Mano gimtajame Šakių rajone kelių kaimų bendruomenės seniūnaitė sugebėjo taip suburti žmones, kad buvo gražiai sutvarkytos senos kaimo kapinės, suremontuota koplyčia, restauruoti paveikslai. (...). Iš visos Lietuvos čia suvažiuoja iš šio krašto kilę žmonės su vaikais ir vaikaičiais paminėti Motinos dieną ar pagerbti mirusiuosius. (...). Kokios tai pilietiškumo ir patriotiškumo pamokos jaunimui“.

Su gera nuotaika, atvira širdimi Ingrida sutinka atvykusiuosius. Kokia gi vakaronė bendruomenėje po atlaidų be jos pagamintų sūrių ir kitų skanėstų. Atvykėlį pavaišins ir dar lauktuvių kelionėn įdės. „Gera pabūti su tais, su kuriais galima ir melstis, ir pramogauti, ir augti gerume“, – tikina Ingrida. Tik šitaip žmogus pasijunta neatsiradęs iš niekur, o esąs didelio, karta iš kartos atsinaujinančio gyvenimo dalis.

Šakių rajonas
Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“