|
Gailestingumas lietuvių tautos bruožas
Tėvystės pareigos 24 valandos per parą
Bronius VERTELKA
 |
|
Nerijus Tubis šeimynos
Jokūbavos kaime galva
Autoriaus nuotrauka
|
|
|
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
su nacionalinės socialinio saugumo
kampanijos Už saugią Lietuvą
dalyviais lankosi pas 14 vaikų
globojančią Simonos ir Nerijaus
Tubių šeimyną
Roberto Dačkaus
(lrp.lt) nuotrauka
|
Važiuojant nuo Anykščių link Ukmergės už kelių
kilometrų esančiame Jokūbavos kaime įsikūrę Nerijaus ir Simonos
Tubių šeimyniniai vaikų globos namai. Gegužės 19-ąją vaizdingoje
vietovėje esančią jauniausią ir vienintelę Anykščių rajone šeimyną
aplankė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Mane
sutikęs Nerijus Tubis pasakojo, jog dabartinis jo darbas yra lyg
paveldėtas. Kadaise čia buvo valstybiniai vaikų globos namai, o
jiems vadovavo Nerijaus mama. Juos uždarius, moteris įsteigė globojamų
vaikų šeimyną. Nerijus ir jo žmona Simona čia irgi gyveno globotinių
reikalais, rūpinosi maisto tiekimu. Kartą Nerijaus mama išsitarė,
jog toks darbas jai tapo per sunkus, be to, atėjo laikas pailsėti
metas išeiti į pensiją. Jauniesiems pagalbininkams ji patarė perimti
šeimyną. Toks išbandymas sutuoktiniams atrodė būsiąs per sunkus,
jie ilgai abejojo. Bet atėjo toks momentas, kai vaikus turėjo grąžinti
į valstybės globą. O šie jauniesiems tapo labai artimi.
Toks lūžis įvyko prieš ketverius metus. Šeimynoje
tuo metu buvo 8 vaikai. Keturi iš jų šiandien jau gyvena savarankiškai.
Vienas, kurį nuo 5 mėnesių augino Nerijaus mama, ir dabar ją laiko
tikrąja mama, nenutolo nuo savo globotojos. Kitas Vilniaus universitete
studijuoja geografiją, o rudenį, pagal studijų programą vyks tęsti
mokslų į Prancūziją. Trečiasis kremta sunkius geodezijos mokslus
Kaune, ketvirtasis gyvena pas tikrąją motiną Anyksčių rajone ir
mokosi Panevėžyje. Pastarieji trys yra dažni svečiai šeimynoje,
čia jie laukiami ir mylimi.
Auklėjimo žinių Tubiai tikrai nestokojo: Vilniaus
aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje Nerijus baigė dailės mokslus,
Simona joje gavo pradinių klasių mokytojos diplomą (vėliau ji sugebėjo
įsigyti ir aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą).
Šiuo metų Tubių šeimynoje yra 15 globojamų vaikų.
Jauniausiajai tik pusantrų metukų, o du vyriausieji jau įžengė
į 18-uosius. Mažiausiąją atvežė Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos
kelioms dienoms, tačiau atsiimti ją tėvai didelio noro nerodo. Gerai,
kad nors dukrelę lanko.
Pagal įstatymą šeimynoje turėtų būti nuo 6 iki
12 globojamų vaikų, tačiau Jokūbavos kaime nustatytas skaičius viršijamas.
Išimtis čia padaryta todėl, kad kai kuriuos sieja artimi giminystės
ryšiai. Visi globojamieji iš Anykščių rajono, o jų tėvai priklausomi
nuo alkoholio ar stokoja socialinių įgūdžių. Tai, ko nematė savo
namuose, jiems bandoma įskiepyti šeimynoje. Supažindinama su viskuo,
kas būtina žinoti gyvenant kaime, su ūkiškais darbais. Jokūbavos
kaime augę vaikai jau atskirs naminius gyvulius ar paukščius nuo
laukinių. Šeimyna kasdien mato veršiuką, vištas, antis, dekoratyvinus
paukščius, čia dera įvairios daržovės, bulvės, dviejuose šiltnamiuose
sunoks pomidorai, subręs agurkai. Maždaug trijų hektarų teritoriją
reikalinga nušienauti, nupjauti žolę. Žemei įdirbti technikos neturėjo,
bet ir čia rado išeitį: ėmėsi gamtinės žemdirbystės, bulvės auga
tarp šiaudų. Čia žemė įnoringa, prie molio, sukasti tokią sunkoka.
Šeimynai paramos ranką ištiesė Anykščių Rotary klubas kartu su
norvegais vasaros pradžioje dovanojo jai traktoriuką su visais padargais.
N. Tubis pasakojo, kad veiklos pradžia buvo sunkiausia.
Uždarytos kaimo mokyklos pastatas buvo nepritaikytas normaliam gyvenimui.
Lūžinėjo grindys, turėjo kūrenti malkomis net devynias krosnis,
tačiau vis tiek šiluma nesidžiaugė. Mėgino krosnis remontuoti savo
jėgomis. Didžiulės paramos sulaukė iš rajono savivaldybės: įrengė
centrinį šildymą, šiuo metu keičia stogo dangą, žada apšiltinti
statinio sienas iš išorės. Tuomet gyvensime kaip tikri ponai,
šypteli pašnekovas. Nerijus nė kiek nepyksta, kai savivaldybė
neskyrė lėšų autobusiukui įsigyti, o jų patiems teko skolintis.
Ir gerai darė, juk nežinojo, kiek šeimyna čia išsilaikys. Gal patys
tokį darbą mesime, juk buvome jauni, dabar sakė N. Tubis.
Jokūbavos kaime lankiausi vasaros pradžioje, tad
rūpėjo sužinoti, kaip šeimyna ketina poilsiauti. Čia pagalbos ranką
ištiesia organizacija Pagelbėkime vaikams, išperka kelialapius.
Užpernai globotiniai iškylavo Trakuose, pernai prie Baltijos jūros,
Karklėje, o šiemet jų vasara bėgs Birštone. Nerijus ir Simona, įregistruoti
kaip šeimynos tėvai, stengiasi poilsiauti atskirai, bet netoliese,
netgi nežinant augintiniams. Palaiko su jais ryšį telefonu. Jeigu
mažieji nori namo, globėjai pataria jiems pakentėti. Kai grįšią
iš atostogų, ir juos pasiimsią, nors būdavę beveik šalia.
Nerijus apgailestavo, kad yra teigiančių, jog
iš svetimų vaikų auginimo yra daromas verslas. O kodėl patys jie
to nepabando? Jokia mokykla nepajėgi išmokyti jautrumo, atjautos
kitam. Šis jausmas turi eiti iš vidaus. Kartais per pusvalandį sugebi
pamilti svetimą vaiką, susijaudinęs kalbėjo Nerijus. Kada vieną
vaiką reikėjo grąžinti į šeimą, jam kelyje plūdo ašaros. Nerijus
teigė, kad jis ir žmona yra labai skirtingi. Simona mėgsta tvarką,
yra labai pedantiška, pastebi kiekvieną smulkmeną, o jis pats gali
ir kieme numesto grėblio nepakelti. Tačiau abu paskutinius marškinius
atiduotų, kad pagelbėtų, ištiestų ranką kenčiančiam, nelaimės ištiktam.
Viename seminare Panevėžyje buvo gvildenama tema
Kaip degti neperdegant. Jo dalyviai išsipasakojo savo problemas.
Seminarą vedęs psichologas atsakymams permąstyti paprašė nakties.
Kada atėjo Tubių eilė, šis skėstelėjo rankomis: Jūsų darbas kaip
ir kunigystė. Jį rinkotės patys ir todėl tokiu keliu turite eiti.
Neturiu jums ką patarti. Tubiams tai ir darbas, ir profesija,
ir pašaukimas, ir pareiga. 24 valandas per parą privalo nepamiršti,
kad jie yra atsakingi už gobotinius.
Nerijų ir Simoną augintiniai vadina dėde ir teta,
nes supranta, kad jie jų tėvų negalėtų pakeisti, nors ir kaip stengtųsi.
Visi Tubių globojamieji turi tikruosius tėvus. Nerijus žino tik
vieną atvejį, kai jo mama augino svetimą kūdikį nuo 5 mėnesių. Jis
ją mama vadina ir suaugęs, nors turi savo gimdytojus. Atėjus mokyklinėms
atostogoms, šventei ar savaitgaliui, šeimynos nariai išleidžiami
aplankyti savo tėvus, žinoma, aptarus jų situaciją su socialiniu
darbuotoju. Kartais sulaukia skambučio, kad atvažiuotų pasiimti,
nes tėvai geria, o šaldytuvas tuščias. Bet to Nerijus stengiasi
nesureikšminti. Augintiniams leidžia draugauti ir su Jokūbavos kaimo
vaikais. Pats augo kaime ir žino, ką tai reiškia vaikui. Nerijaus
mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja, tėvas elektriku (jau miręs).
Užtekdavo tik jų žvilgsnio, kad klausytų.
37 metų Nerijus yra kilęs nuo Kavarsko, trim metais
už vyrą jaunesnė Simona druskininkietė. Sutuoktiniai augina dukrą,
būsimą trečiokę, šiuo metu laukia šeimos padidėjimo. Žino, kad turės
sūnų. Tai ir buvo priežastis, kodėl mūsų pokalbyje nedalyvavo Simona.
Nerijus džiaugėsi, kad Lietuva nestokoja geradarių,
norinčių kažkuo padėti. Jeigu kas pasiūlo kompiuterių, tai pokalbis
būna trumpas: juos per tvorą reikėtų išmėtyti. Kompiuteriai tik
gadina vaikus, jie neišmoksta taisyklingai rašyti, nenori skaityti
knygų. Tai, ką atlieka kaip namų darbus savarankiškai, yra labai
svarbu.
Nerijus išsiveda vaikus į gamtą, moko piešti,
supažindina su tapyba. Sau jis surado naują pomėgį ėmė fotografuoti.
Taupydamas nusipirko neblogą fotoaparatą. Juo galima padaryti gerų
dalykų, bet reikia daug ir rimtai dirbti.
Jokūbavos kaimas,
Anykščių rajonas
© 2016 XXI amžius
|
