„Tai Žiūrų slaunas kaimas...“

Rūta Averkienė

Dainuoja Žiūrų etnografinis ansamblis. Dešinėje – jo vadovė Marcelė Paulauskienė

Šiais žodžiais prasideda viena iš daugybės autentiškų paties seniausio mūsų rajone Žiūrų etnografinio ansamblio dainų. O kad jis tikrai slaunas, liudija ne tik šį kaimą Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinę kaimo dainininkai, čia gyvenantys darbštūs žmonės, šaunios audėjos.

Neseniai Žiūrų kaimo apylinkės iki vėlumos aidėjo nuo dzūkiškų dainų – į ansamblio 45-mečio šventę, vykusią bendruomenės namuose, gausiai susirinko dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę.

Nuo senų senovės Žiūruose gyvenantys žmonės buvo tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Jie saugojo ir tebesaugo savo tradicijas, amatus ir dainuoja nuostabias dainas. Žiūriškiai vieni pirmųjų nušluostė užmaršties dulkes nuo senovinių dzūkų dainų skrynios. Atvėrė jos dangtį, ir joje esantys dzūkiški perlai po visą Lietuvą pabiro.

Prieš 45 metus įsikūręs etnografinis ansamblis šiandien garsus visoje Lietuvoje, o jo atliekamos dainos pasklido po atokiausius kampelius. Džiugu, kad ansamblio moterys ir keli vyrai dainuoja iki šiol: Marcelė Paulauskienė, Pranė Pigagienė, Elena Česnulevičienė, Ona Rauluškevičienė, Ona Pigagienė, Janė Čirienė, Ona Česnulienė, Dana Alubauskienė, Pranė Česnulevičienė, Petras Česnulevičius ir Bronius Čiras. Ir šiandien ne vienam suvirpa sielos stygos klausant jų atliekamų senovinių dainų, kurios nuo seno skamba bene gražiau negu kituose dzūkų kaimuose. Tai dar kartą paliudijo jubiliejinė ansamblio šventė, kuri prasidėjo, kai baltai pasidabinusios kaimo moterys ir vyrai pro ąžuolo lapais apipintus vartus dainuodami „Per laukų ajau“ įėjo į bendruomenės namus. Ją vedė Lina Būdienė ir Jonas Bajoriūnas. Mirusieji ansambliečiai buvo pagerbti tylos minute, jų atminimui uždegtos žvakutės ant jų kapelių ir prie didžiojo kaimo kryžiaus.

Su švente kaimo gyventojus ir svečius dzūkiškai pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. „Labų dzienų, ansambliečiai, žiūriškiai ir aplinkinių kaimų žmonės. Žiūrų ansamblis inžiebė dzidelį kibirkščį ne cik aplinkinių kaimų žmonėm susbūrc dainuoc, bet ir visai Lietuvai. Dėka ansamblio Lietuvon žinomas ir Žiūrų kaimas. Ar cia šalciniai kitoki teka, ar sutarimas tarp jūs dzidesnis, kad daina ciek metų liejas savaime. Buvo ir okupacija, tremtys, pokario žiaurumai, bet tikėjimas gyvenimu ir pasitikėjimas savo jėgom macyc ir lėmė, kad cia laisvai skamba dainos. Linkiu ir toliau išsaugoc ir seniem, ir jauniem, ir žentam, ir marciom tų Žiūrų kaimo dvasių ir puoselėc savo kaimų“, – linkėjo meras ir įteikė padėką su linkėjimu niekada nepavargti, dainų nepristigti ir su visais dalintis tuo, kas autentiška ir tikra. Ansamblio vadovei Marcelei Paulauskienei meras padėkojo už šaunų vadovavimą ansambliui ir įteikė padėką, o kiekvieną ansamblio dalyvį apdalino keramikės iš Prienų Aušros Deltuvienės sukurtais angeliukais.

Žiūrų ansamblio dainininkus pasveikino ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vilma Miškinienė, kurią su šiuo kaimu sieja ypatingas ryšys – čia yra jos giminės šaknys.

Marcinkonių parapijos klebonas kun. Povilas Paukštė linkėjo Žiūrų kaimo žmonėms iš lūpų į lūpas ateities kartoms perduoti tai, kas autentiška ir tikra.

Unikalias Žiūrų kaimo dainas dainuojantis Senosios Varėnos Andriaus Ryliškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis „Serbenta“, vadovaujamas iš Žiūrų kilusios Irenos Naujūnienės, jubiliatus pasveikino dainomis ir liaudišku šokiu, o ansamblio vadovė Irena sakė, kad iš savo tėvelių bei kitų kaimo žmonių išmoktos dainos, kurias dabar dainuoja neseniai penkiolikos metų jubiliejų atšventusi „ Serbenta“, yra jos sėkmės priežastis.

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška ansambliečiams linkėjo gražiausias dzūkiškas dainas dainuoti ne vieną šimtą metų.

Kad Žiūruose dainuoja ne tik vaikai, vaikaičiai, bet ir provaikaičiai, paliudijo Saulė Miškinytė, padainavusi liaudišką dainą „Kap aš buvau maža“.

Žiūriškius pasveikino ir Seimo narys Vidas Mikalauskas.

Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja Jūratė Šemetaitė pasidžiaugė, kad kiekvienąkart susitikimas su šiuo ansambliu yra ypatingas, nes išgirsta vis naujų dainų. Ji sakė, kad Žiūrų kaimo daina neturi teisės numirti, ir linkėjo jaunesniesiems žiūriškiams būti ansamblio dainų perėmėjais.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis sakė, kad Dzūkijos nacionalinio parko tikrai nebūtų buvę, jei ne čia gyvenantys dzūkai su savo tradicijomis, dainavimu, atvira širdimi. „Žiūrų ansamblio jubiliejus – istorinis įvykis, nes jaunesnė karta tikriausiai tokių švenčių nepatirs. Tačiau išgirdęs, kaip Žiūruose dainuoja vaikai ir anūkai, supranti, kad Žiūrų kaimo daina gyvuoja ir gyvuos“. Kiekvienam ansambliečiui E. Drobelis dovanų įteikė po knygą „Didžiųjų girių apsupty“.

Į gražią žiūriškių šventę atvyko gausus ansamblio narių vaikų ir provaikaičių būrys. Jie sudainavo „Dėkui, motula“. Dar kartą paklausyti ansambliečių atliekamų dainų atėjo vietiniai ir kaimyninių apylinkių gyventojai, paviešėti atvykę žmonės.

Į Žiūrus ne tik padainuoti, bet ir su artimiausiais kaimynais pabendrauti atvažiavo Marcinkonių ir Margionių kaimų etnografinių ansamblių dainininkai.

Jubiliejinio koncerto pabaigoje ansambliečiai drauge su vaikais ir provaikaičiais sudainavo ansamblio himną „Tai Žiūrų slaunas kaimas“.

Po ansamblio koncerto dar ilgai Žiūruose netilo dainos ir linksmybės, netrūko dzūkiškų vaišių, ansambliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai prisiminė pačias įdomiausias su ansamblio gyvavimu susijusias akimirkas.

Pabandykime nušluostyti istorijos dulkes... 1970 metų rudenį Jonas Trinkūnas organizavo ekspediciją Žiūrų kaime ir kartu su studentais užrašinėjo dainas. Vieną vakarą, geriausius pateikėjus pakvietus į vieną trobą, kaimo žmonės uždainavo taip, kaip, atrodo, jau keliasdešimt metų kartu dainuotų. Ekspedicijos organizatoriaus paraginti dainininkai rinkosi dažniau ir dažniau – taip pamažu susibūrė etnografinis ansamblis. 1971 metais, J. Trinkūno kvietimu, Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pirmą kartą pasirodė pilnutėlėje Vilniaus universiteto Didžiojoje salėje. Pasirodymai pirmuosiuose koncertuose Vilniuje, Kaune, Gardine 1972 metais padėjo kolektyvui pelnyti geriausio Varėnos rajono etnografinio ansamblio vardą. 1974 metais koncertuota ir Rumšiškėse, Liaudies buities muziejaus atidaryme. Kartu su Žiūrais pajudėjo ir kiti dainingi Dzūkijos kaimai. Per trumpą laiką (1971–1972 metais) Dzūkijos regione susikūrė daug etnografinių ansamblių.

Žiūrų folkloro ansamblio vairą pradžioje ėmėsi sukti mokytojas Pranas Kalanta (pirmasis kolektyvo vadovas), o pagrindinė dainų vedančioji, repeticijų, programų ir išvykų iniciatorė bei organizatorė buvo ir tebėra bibliotekininke dirbusi Marcelė Paulauskienė. Ji nuo 1974 metų iki šiol vadovauja ansambliui. Bibliotekininkė, tuomet trisdešimtmetė, bendrai dainai gebėjo suburti ir savo bendraamžius, ir vyresnius, dabar jau mirusius, kaimo dainininkus, apie kuriuos iki šiol sakoma: „Mūsų senieji, mūsų garbieji“. Tai – ir Petras Zalanskas iš Mardasavo, ir Cecilija Pigagienė bei Ona Siauraitienė iš Bižų, ir kiti, kurių dainos mėgstamos ir gerbiamos dabartinių ansambliečių. Beveik visi Žiūrų ansamblio žmonės buvo ir yra puikūs dainininkai, pasakotojai, papročių pateikėjai. Raudoti mokėjo visos moterys.

Reikšmingiausias įvykis kolektyvo istorijoje – 2005 metai. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis buvo įvardintas geriausiu 2004 metų kaimo folkloro ansambliu (nominacija įsteigta Lietuvos liaudies kultūros centro) ir apdovanotas „Aukso paukštės“ statulėle.

Žiūrų kaimo dainos skamba LTV filmuose, radijo laidose, garso publikacijose: 1972 metais išleistoje garso plokštelėje „Žiūrų etnografinis ansamblis. Vainikų pynimo programa“, 1996 metais –  to paties pavadinimo garsajuostėje, o senovinis vestuvių folkloras įrašytas 1999 metais į garsajuostę „Ir prapuolė ma dalalė“, 2008 metais išleista kompaktinė plokštelė „Aš kelaliu keliavau“.

Ansamblio repertuaras, parengtos programos ne kartą dokumentuotos įvairių etninį paveldą kaupiančių institucijų ir asmenų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinių bendradarbių, Varėnos rajono kultūros įstaigų darbuotojų.

Ansamblio vadovė Marcelė Paulauskienė – viena iš dainingųjų dzūkių – sako: „Liūdna man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu“. Ji moka daugiau kaip pusantro šimto senųjų dzūkiškų dainų, įvairiausių dzūkiškų pasakojimų. 2001 metais M. Paulauskienei įteiktas Varėnos kultūros ir meno tarybos įsteigtas rajono kultūrai nusipelniusių žmonių apdovanojimas – „Sidabrinės bitės“ ženklas ir Savivaldybės kultūros premija. 2009 metais Marcelė Paulauskienė už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija. Visuomenei buvo pristatyta jos dainų ir tautosakos rinktinė „Kur tas šaltinėlis, kur aš jauna gėriau“. Jos surinkta ir pateikta etnografinė bei tautosakinė medžiaga – didžiulis tradicinės kultūros turtas, atspindintis ne tik josios paveldą, bet ir šiandien Žiūrų krašte gyvuojančią tradiciją.

Visi, kas nori pajusti tikrąją šio krašto dainų dvasią, dzūkiškos melodijos ir gražios tarmiškos kalbos grožį, tegu užsuka į senąjį Žiūrų kaimą – Marcelė Paulauskienė kartu su kaimo moterimis ir vyrais mielai padainuos.

Žiūrų kaimo žmonės – dainuojantys, šokantys, kuriantys – yra vienas didžiausių Varėnos krašto turtų. Jų dėka vienas gražiausių Lietuvos kampelių dar išsaugojo savitą gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas.

Tikime, kad ansamblis dar ilgai gyvuos, dar aplankys ne vieną Lietuvos kampelį ir svečią šalį, sušildys širdis, savo senelių ir tėvų dainas perduos jaunimui.

Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“