Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Čia pamirštamos negalios

Bronius VERTELKA

Biudžetinės įstaigos „Liolių socialinės globos namai“ direktorius Erminijus Simonavičius

Reginos Kaupytės piešinius pagyrė Liolių parapijos klebonas kun. Remigijus Katilius

Iš kairės: rankdarbių kambaryje – užimtumo specialistė Rūta Mečionienė, neįgali Veronika Papreckienė ir globos namų direktoriaus pavaduotoja Neringa Bagdonavičienė

Medžio darbų užimtumo specialistas Egidijus Visockas (kairėje) bendrauja su meistreliu Alvydu Ričkumi

Vos tik pravėriau biudžetinės įstaigos „Liolių socialinės globos namai“ duris, maloniai nuteikė šiltas sutikimas. Nors apie savo atvykimą iš anksto nebuvau pranešęs, tačiau pirmasis mano sutiktas žmogus buvo pats šių namų direktorius Erminijus Simonavičius. Miestelyje žmonės vienas kitą pažįsta, o svetimo pasirodymas – jau įvykis. Čia pasijutau tarsi būčiau savo namuose.

Šių namų tikslas – tenkinti psichologines, socialines, kultūrines ir dvasines kiekvieno senelių namų gyventojo reikmes, sudaryti jiems tinkamas, žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, užtikrinti socialinę reabilitaciją, materialinį ir buitinį aptarnavimą, teikiant būsto, maitinimo, transporto, buitines, asmens higienos, socialinio darbo, bendravimo, konsultavimo ir kitas paslaugas, išvardytas socialinių paslaugų kataloge, ir atsižvelgiant į gyventojų sveikatą, pomėgius, interesus. Čia teikiama ilgalaikė ir trumpalaikė socialinė globa senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, socialinės rizikos asmenims vadovaujantis higienos normomis, reikalavimais socialinės globos įstaigoms; ilgalaikė ir trumpalaikė bendrosios praktikos slauga; rūpinamasi racionaliu, o prireikus specialiu maitinimu, atsižvelgiant į gyventojų sveikatos būklę ir medikų rekomendacijas; organizuojamos gyventojams medikų konsultacijos ir, esant būtinybei, gyventojai perkeliami į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, galinčią suteikti reikiamą medicinos pagalbą; skatinama socialinės globos namų gyventojų integracija į visuomenę, ugdomas savarankiškumas; užtikrinama sveikatos priežiūra, saugi aplinka ir buitinis aptarnavimas; pagyvenusieji ir neįgalūs žmonės buriami dalyvauti globos namų veikloje, skatinama jų savitarpio pagalba; teikiamos laikino apgyvendinimo paslaugos suaugusiems socialinės rizikos asmenims.

Artimiau susipažinęs su vidiniu 1993 m. vasario 1 d. pradėjusių veikti globos namų gyvenimu, esi priverstas pripažinti, kad kartais turintys negalią stoja į vieną gretą su sveikaisiais, kai kuriais atvejais netgi tokius nurungia. Antrus metus direktoriumi dirbantis E. Simonavičius pasakojo, jog didžiules galimybes atvėrė ėmęs veikti Dienos centras, į kurį susivežiojama iš įvairių rajono vietovių penkiolika fizinę negalią turinčių žmonių. Jis įsikūrė Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, atnaujinus senąjį administracinį pastatą. Veiklos čia tikrai netrūksta, kiekvienas gali tenkinti savo poreikius, rodyti savo gabumus. Galima save realizuoti meno kolektyve. Kam čia netinka, gali piešti, drožti iš medžio, šokti, sportuoti, sėdėti prie kompiuterio. Praktinių įgūdžių spragas padeda užpildyti užimtumo specialistai. Įdomu, kad pajutęs nuovargį gali ir nusnausti – tam yra skirtas kambarys. Nuo 8 iki 17 valandos kaip ir visiems įprastu darbo dienos laiku Dienos centras tiesiog verda. Tuo metu neįgaliųjų namiškiai ar artimieji gali užsiimti savo veikla, savais darbais. Imlesni kūrybai savo darbelius pristato rajono mugėse. Juos pardavę netgi truputį užsidirba. Pristato ir į parodas. Šiuo metu tokia veikia Tytuvėnų bibliotekoje.

Apie mėgstančius drožti iš medžio mielai pasakoja šių užsiėmimų vadovas Egidijus Visockas. Jis sako, jog jau turįs keturis neblogus meistrelius, penktas užsiėmimus tik pradėjo lankyti. Kūrybinės mintys kyla natūraliai. Skeptiškai žiūrėta į tai, ar pagyvenę žmonės norės sūpuoklių. Bet kai jas pastatė, žolė buvo ištrypta kojų – taigi pageidavusių pasisupti nestigo. Sugalvota pagaminti lauko baldus, kad būtų kur knygą paskaityti, susėdus pabendrauti. Padarė suoliuką, bet šis atrodė labai vienišas. Pagalvota, kad reikėtų ir staliuko. Šiandien ir toks baldas jau yra. „Darai, stengiesi, kad gražiai, patraukliai atrodytų. Taip vaizduotę lavini. Jei neišeina, iš naujo droži“, – sako Alvydas Ričkus, buvęs oreivis, padanges „išbraidęs“. O kaip su mediena? „Gyvenu nuosavame name ir jį apsišildau kūrendamas malkomis. O iš pliauskos galima išskaptuoti 3–4 šaukštus. Taigi medžio sąnaudos minimalios“, – šypsojosi medžio meistrelių vadovas E. Visockas. Ir išduoda paslaptį, kad medžio dirbtuvės ruošiamos įkurtuvėms. Jos bus perkeltos į kitą vietą. Turės jaukesnes erdves nei iki šiol buvo. Nenaudotas patalpas patys rengė, dažė.

Yra mėgstančių ir piešti. Regina Kaupytė taip užsiėmusi, jog net nereagavo sulaukusi svečių. Matėsi, kad vis kažko nepatenkinta. Bet štai ima šypsotis, tikriausiai pasiekė tai, ko norėjo.

Užimtumo specialistė Rūta Mečionienė moko megzti, nerti, siuvinėti ir kitokių rankdarbių paslapčių. Vienas geradaris ūkininkas dovanojo vilnų. Kelmėje jas susiverps. Kas iš to išeis, pačios moterys spręs.

Įvairia veikla gali užsiimti ir nuolatiniai globos namų gyventojai, jeigu tam turi noro ir leidžia sveikata. Tokių šiandien – 72, o jų amžius – nuo 21 ir 94 metų. Įnamiai tikrai nesijaučia atstumti. Dirbti čia priimama ne „pagal blatą“, bet laimėjus konkursą. Seimo kontrolieriai tikrino, kaip globos namuose laikomasi žmogaus teisių. Bendravo ne su darbuotojais, bet jų gyventojais. Įstaiga sulaukė pakankamai gero įvertinimo.

Globos namai turi maždaug 1000 knygų biblioteką. Tarp jų – ir naujausios, dovanotos vienos akcijos metu. Tokios bibliotekos, kai knyga tapo ne kiekvienam įperkama, galima pavydėti.

„Einu į darbą ne tam, kad gaučiau atlyginimą, o kad prie širdies jis man“, – sako 16 metų kultūrinį darbą vystantis užimtumo specialistas, profesionalus muzikantas Rimantas Norkus.

Globos namuose steigiamas vyrų ir moterų krizių centras. Reikiamos pagalbos čia galės tikėtis visi rajono gyventojai. „Jeigu čia klientų nesulauktume, vadinasi, gerai dirba atitinkamos tarnybos , – sakė direktorius E. Simonavičius. – Gyventi norisi gražiai, atrodyti ne prasčiau nei kitur, nors ne prie vaizdingo Nemuno kranto esame“. Lėšų, kurių pagal įstatymą globos namai negalėjo išleisti savo reikmėms, nepradangino, bet panaudojo kapinių koplyčiai renovuoti. Ji yra kultūros paveldo objektas. Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčia ir globos namai – artimi kaimynai, tarpusavyje gražiai sutaria. Kai reikia, jų gyventojai padeda tvarkyti šventovės teritoriją. Dažnai čia apsilanko Liolių parapijos klebonas kun. Remigijus Katilius.

Lioliai, Kelmės rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“