Palikęs ryškius pėdsakus valstybės istorijoje

Vincas Žemaitis 1931 metais

Vincas Žemaitis 1924 metais

Kiekvienas Vilkaviškio rajono Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos mokinys ir mokytojas žino šį vardą ir didžiuojasi esą šio krašto vaikai. Vilkaviškio krašte, ne tik mokyklose, bet ir ūkininkų sodybose, kaimų bendruomenėse tebėra gyvas Vinco Žemaičio vardas. Sūdavos kaime šalia mokyklos augančiame parke, skirtame krašto įžymybėms, sparčiausiai auga Vincui Žemaičiui atminti skirtas ąžuolas.

2002 metais Vilniuje išleistoje Vinco Žemaičio knygoje „Nuo Šeimenos krantų“ plačiai papasakotas jo gyvenimas ir nuveikti darbai Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje. Knyga, išspausdinta kun. Kęstučio Žemaičio ir jo brolio ambasadoriaus Algirdo Žemaičio lėšomis, nepasiekė masinio skaitytojo. Su ja susipažinti galima tik bibliotekose. Todėl šis rašinys galbūt paskatins visų pirma miškininkus, etnologus, istorikus giliau pažvelgti į V. Žemaičio palikimą, pasinaudoti juo kuriant Lietuvos ateitį.

Vincas Žemaitis gimė 1896 m. lapkričio 21 d., ankstų šeštadienio rytą, Andriškių kaime Vilkaviškio apskrityje. Čia buvo jo tėvų sodyba. Šiuo metu V.  Žemaičio tėviškėje pastatytas akmuo, žymintis Žemaičių sodybos vietą. Prieš 25 metus jis įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą. V. Žemaitis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o Vilniaus 1-ąją gimnaziją baigė 1917 metais Voroneže. Charkovo institute studijavo veterinariją, vėliau įstojo į Drezdeno (Therandto) aukštąją mokyklą, kurioje gavo miškų inžinieriaus diplomą. Jis buvo pirmasis lietuvis, baigęs aukštuosius miškininkystės mokslus.

Lietuvai anuomet labai stigo aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų. Nuo 1926 metų pradžios V. Žemaitis dirbo Kazlų Rūdos miškų urėdu, nuo 1929 metų – revizoriumi urėdu ir Miškų departamento tarybos nariu, o 1941–1944 metais – Kazlų Rūdos miškų urėdu ir Jūrės, Lekėčių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės bei Veisiejų urėdijų inspektoriumi. 1944 metais pasitraukęs į Vakarus, V. Žemaitis 1945–1946 metais dirbo Bavarijos valstybiniuose miškuose vyresniuoju girininku. Šiame darbe ir baigėsi svarbus miškininko gyvenimo etapas.

V. Žemaitis buvo labai darbštus, kūrybingas. Didžiuliai jo nuopelnai Lietuvos valstybės ekonomikai. Jis įvedė daug naujovių miškotvarkos baruose. Svarbiausias jo pasiekimas, kad užkirto kelią miškų vagims ir nedoriems verslininkams. Jo nuopelnus aukštai vertino Lietuvos valstybė. 1931 m. vasario 16 d. buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.

Dabar reikėtų pasimokyti iš V. Žemaičio darbo patirties, pasiremiant ja tvarkyti Lietuvos miškus. Jo moksliniai darbai miškininkystės srityje skatintų jaunimą domėtis Lietuvos miško turtais. Nelemta V. Žemaičiui buvo tęsti pradėtuosius darbus Tėvynėje, nes teko pasitraukti į Vokietiją. Išeivio gyvenimas – ne rožėmis klotas, bet V. Žemaitis visada galvojo apie Tėvynę Lietuvą. Jis ją saugojo giliai širdyje ir perdavė savo sūnums – kunigui Kęstučiui ir ambasadoriui Algirdui. Jie nuo mažumės perėmė gintaro šalies dvasią ir tikėjimą Lietuvos ateitimi.

Kitas reikšmingas Lietuvai gyvenimo etapas – visuomeninė veikla. V. Žemaitis būrė Lietuvos miškininkus. Įsteigus Lietuvos miškininkų sąjungą net du kartus buvo išrinktas jos pirmininku. Didžiuliai V. Žemaičio nuopelnai atkuriant šią sąjungą išeivijoje. Jos iniciatyva buvo leidžiamas lietuviškas žurnalas „Girios aidas“.

Vertingi Lietuvai V. Žemaičio vertimai, istorijos ir etnologijos darbai. Įžymus pasaulinio masto lenkų mokslininkas J. Otrembskis aukštai vertino V. Žemaičio istorinius darbus, dėkojo jam už nuoširdžią paramą, aiškinantis Lietuvos ir Lenkijos valstybių sąsajas.

V. Žemaičio sukaktis iškilmingai paminėta Vilkaviškio rajono Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinėje mokykloje.

Bernardas Šaknys

© 2016 „XXI amžius“