Bibliotekininkė – ne vien tarp knygų

Gustonių bibliotekininkė Regina Masiokienė

Gustonių bibliotekos-universalaus daugiafunkcio centro pastatas

Iš Panevėžio važiuojant link Šiaulių, už Berčiūnų, prieš geležinkelio pervažą, rodyklė nukreipia į kairę – į Gustonis. Asfaltuotas kelias nuveda prie tarp medžių stūksančio raudonų plytų namo. O jame – Gustonių biblioteka-universalus daugiafunkcis centras. Čia šeimininkauja geriausia 2016 metų Panevėžio rajono bibliotekininkė Regina MASIOKIENĖ. Su ja kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Namo kaimynai – bitės ir žalčiai

Kokia šio pastato, kurio sienos mūrytos iš raudonų plytų ir kuriuo dabar gali didžiuotis Gustonys, istorija?

Jis buvo statytas kaip dvarelio svirnas. Ilgai jame veikė mokykla, čia pradinį išsilavinimą įgijo mano vaikai. Bet atėjo toks metas, kad ją, kaip neperspektyvią, nusprendė uždaryti. Iškilo grėsmė pastatui, kad jis gali likti be langų ir durų. Mano vyras Jonas, rajono tarybos narys, nuėjo kryžiaus kelius, kad taip neatsitiktų. Pagal savivaldybės projektą pastatas buvo renovuotas ir nuspręsta čia perkelti biblioteką. Senoji stovėjo kaimo pakraštyje kiauru stogu ir prastai atrodė.

Girdėjau, kad pastato tarpusienyje buvo aptiktas tikras medaus lobis?

Tuo metu be baldų pastatas atrodė tuščias, nors į jį jau buvo persikėlusi biblioteka. Girdžiu, lyg sienoje kažkas ūžia. Galvoju: „Nejaugi sutriko mano klausa?“ Pasikviestas vienas bitininkas patvirtino, kad bitės dūzgia. Vadinasi, pro mikroskopinius plyšelius įlenda. Tai buvo rudenį. Sulaukus pavasario, vėl ėmė ūžti, skraidyti po vieną kitą bitelę. Apie tai užsiminiau kun. Algirdui Daukniui, kuris domėjosi bitininkyste. Jam praardžius sienos plytą, pasipylė bitės. Kreipiausi į gamtosaugininkus patarimo. Šie ranka numojo: tvarkykitės patys. Sienoje išmušus skylę, tarpusienyje aptikta didelė erdvė su tikru bitynu. Kol vyrai visą medų surinko, ne vieną dieną darbavosi. Apie 100 kilogramų jo prikopė.

Sako, kad į svečius ir žalčiai ašliaužia...

Tą rudenį, kuriantis naujoje bibliotekoje, dar jautėsi dažų kvapas, todėl vėdinimui palikau atviras duris. Eidama į lauką, pamačiau susirangiusį žaltį. Pavasarį jų pasipylė kaip iš gausybės rago. Išbaidome su šepečiu, jie pro namo pamatų plyšius sulenda. Ten jie turbūt nuo seno gyveno. Vaikams žalčiai – graži atrakcija. Vienas žaltys buvo net į vidų įslinkęs. Greta esančioje kūdroje vasarą jie tiesiog turškiasi. Sako, kad žalčiai pranašauja šviesią, laimingą ateitį, negi tokius skriausi? Sužinojęs, kad Gustonyse apsigyveno žalčiai, atvyko vienos etnografinės sodybos savininkas iš Surviliškio, norėjo jų parsivežti.

Kam krauna, tas ir veža

Namo patalpų apšildymu rūpinasi Velžio komunalinis ūkis, jų švarą palaiko ateinanti valytoja, o įvairiapusiška veikla – ant jūsų vienintelės pečių.

Esu laiminga, kad turiu modernias, renovuotas, įvairaus amžiaus žmonių veiklai pritaikytas erdves. Antri metai dirbu su vaikais pagal neformalaus ugdymo programą, finansuojamą iš rajono savivaldybės biudžeto. Paskirtomis dienomis vaikams iki 14 metų čia suteikiama galimybė ruošti pamokas, turiningai leisti laisvalaikį. Į šią grupę priimami vaikai, gavus jų tėvų sutikimą, nebūtinai iš socialiai remtinų šeimų, bet ir visi pageidaujantys. Su vaikais į ekskursijas išvažiuojame, lankome filmus. Veikia Dienos centras vaikų socialiniam-higieniniam ugdymui. Jo lankytojai – daugiausia vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Po pamokų mokomi, kaip elgtis prie stalo, kaip naudotis valgymo įrankiais, supažindinami su kasdienės higienos reikalavimais – kaip plautis rankas, kaip valytis dantis. Taip tobulinami vaikų socialiniai-higieniniai įgūdžiai. Čia galima ruošti pamokas, užsiimti sportu. O susėdus prie stalo, vaišinamės išsivirta arbata ir sausainiais. Vaikų dienos centro veikla irgi finansuojama iš rajono savivaldybės biudžeto.

O kokios veiklos gali tikėtis suaugusieji ar garbaus amžiaus sulaukusieji? Ar jie nesijaučia nuskriausti, į šoną pastūmėti?

Kviečia Trečiojo amžiaus universiteto Gustonių filialas, kurio dekanė aš esu, o jo veiklą remia rajono savivaldybė. Filialo studentu gali tapti bet kuris, sulaukęs 55 metų. Iš jų vyriausias – prie 80 metų slenksčio artėjantis Jonas Garšva, labai aktyvus žmogus. Iš viso turiu 26 studentus.

Senjorams siūloma ir kitokios veiklos. Panevėžio vyskupijos „Caritas“ remia sveikos gyvensenos būrelį, kurio narės – įvairaus amžiaus moterys. Jos turi visą tai veiklai skirtą inventorių: kamuolius, šokdynes, kilimėlius. „Caritas“ remia ir darbščiųjų rankų būrelį, į kurį renkasi moterys. Jos mezga, siuva. Buvo net surengusios savo dirbinių parodą rajono savivaldybėje. Dainavimo būrelis – irgi „Carito“ projektas. Jo narės – šešios moterys, aš joms akompanuoju. Jos atlieka senovines dainas, tas, kurios skambėjo jų mamų ir senelių lūpose.

Gustonių turbūt negalima vadinti rajono užkampiu ar kažkokia primiršta vietove. Netoli Panevėžys, su juo puikus susisiekimas. Nematyti užkaltais langais butų ar sodybų. Gyventi į Gustonis persikelia jaunos šeimos iš miesto. Jas vilioja gyvenvietėje veikiantys vandentiekis ir kanalizacija, nakčia apšviestos gatvės. Stoviniuojančių prie parduotuvės – irgi vienetai. Tad kuo esate nepatenkinta?

Dirbdama viena jau ir pavargstu. Tarp gustoniškių – vienetai, kurie tai supranta ir atėję padėkoja. Yra tokių, kurie sako: „Kam viso to reikia?“ Turiu asmeniškai kviesti, kad ateitų į renginius. Dažniausiai juose matau tuos pačius veidus. Bet ir tuo džiaugiuosi. Lyginant su vienu kitu renginiu Naujamiestyje, čia daugiau ateina. Vadinasi, sugebu kažkuo patraukti. Aišku, žmonės galėtų būti dar aktyvesni. Itin to trūksta iš bendruomenės, nors pati esu jos tarybos narė. Dažnas nenori prisiimti atsakomybės, purtosi visuomeninių pareigų. Bendruomenė neturi savo gyvo, aktyvaus branduolio, nors susirinkti pabendrauti yra atskiras, šiltas kambarys antrajame pastato aukšte. Matau šiokių tokių prošvaisčių. Su vaikais dirbome negailėdami laiko, kad iš vaisių ir daržovių sudėliotume išvaizdžias rudens gėrybių mozaikas. Smagu buvo, kai padėti atėjo ir kelios bendruomenės moterys su savo lauktuvėmis. Tikiuosi, kad ir kiti bendruomenės nariai taps aktyvesni. Juk nuo to priklausys, kaip ateityje gyvens Gustonys.

Naujas darbas, kiti potyriai

Esate diplomuota pedagogė, teko jums dirbti pradinių klasių mokytoja, vaikų darželio auklėtoja... O kaip tapote bibliotekininke?

Dirbau Naujamiesčio seniūnijoje socialine darbuotoja. Bet atėjo toks laikas, kad ėmė reikalauti specialaus profesinio išsilavinimo. Supratau, kad teks ieškotis naujo darbo. Savivaldybėje pasiūlė eiti dirbti Gustonių bibliotekininke. Man reikėjo bendravimo su žmonėmis. Šiaip vengiu būti viena.

Bet darbas tarp knygų, su jų skaitytojais – atskiras dalykas. Nemylinčiam knygos tai galbūt taptų tikra kančia.

Turėjau Šiauliuose dėdę, išleidusį dvi savo kūrybos knygeles. Dažnai pas jį atostogaudavau. Vakarais jis skaitydavo savo kūrybą, ant tamsių, pageltusių lapų, surašytą. Čia gražiai savo prisiminimus iš Vorkutos sudėjęs. Kai jis padovanojo savo knygas, man tapo labai gera. Daugybę knygų su vyru esame sukaupę savo namuose. Kai nebetilpo kambaryje, turėjome vietos joms ieškoti garaže. Mano vaikaitė – pirmokė, bet be knygos jau neina miegoti. Neseniai paskambino iš Vilniaus ir sako: „Kaip gerai, močiute, kad skaitau knygas. Mokyklos dailiojo skaitymo konkurse užėmiau pirmąją vietą“.

Ar sukauptų knygų fondas tenkina bibliotekos skaitytojų poreikius?

Iš senosios bibliotekos atrinkome pačius vertingiausios lietuvių ir užsienio rašytojų kūrinius. Turiu ką pasiūlyti jaunimui ir vyresniojo amžiaus skaitytojams. Kaupti knygas padeda ir „Knygų Kalėdos“. Gustonyse gyvenanti buvusi mokytoja net šešias dovanojo. Viena moteris, emigravusi į Angliją, tačiau turinti senelę Gustonyse, padovanojo ne tik knygų, bet ir savo piešinį. Nuolatinė Gustonių gyventoja atnešė daugiau kaip 30 knygų religine tematika. Nemažai naujų knygų atvežama iš viešosios bibliotekos. Per jos komplektavimo skyrių galiu užsakyti skaitytojo pageidaujamą knygą. Truputėlį sunkiau tenkinti vyresniojo amžiaus skaitytojų poreikius. Būtų gerai turėti didesnį istorinės literatūros pasirinkimą.

Gustonių biblioteka turi apie 150 skaitytojų. Kaip sugebate tiek jų prisikviesti?

Tarp mano skaitytojų – ir Smilgių bei Naujamiesčio miestelių žmonės. Kaip antraeilininkė dar dirbu Naujamiesčio kultūros centre meno vadove, ten ugdau senjorų dainininkų grupę „Nostalgija“. O su smilgiečiais irgi geri mano ryšiai, kadangi kelerius metus dalyvavau Perekšlių folklorinio ansamblio veikloje. Į renginį Gustonyse sukvietusi, pasiūlau tapti ir mūsų bibliotekos skaitytojais. Iš tų kraštų turiu ir senjorų studentų. Pradėjusi dirbti Gustonių bibliotekoje, turėjau aptarnauti ir Sujetų knygų išdavimo punktą. Ten susiradau naujų pažįstamų. Žinau, kad turėsiu dar kelis naujus skaitytojus iš Nauradų senelių globos namų.

Apie tai, kad savo mintis popieriuje bandote iškloti eilėmis, nežino netgi jūsų kolegos bibliotekininkai. Kuriuo metu geriausiai sekasi tokia kūryba?

Tuo metu, kai labai būna liūdna. Iš prigimties esu jautrus žmogus, kiekvieną smulkmeną imu į širdį. Tokios būsenos niekam nerodau, savyje bandau ją užgniaužti. O geriausios mintys ateina, kai būnu viena ir kai būna pačiai labai gera. Apie tai, kad bandau eiliuoti, išsitariau tik artimiausioms draugėms.

O iš kur pomėgis muzikai?

Tikriausiai tai paveldėjau iš savo tėvo. Jis buvo gabus muzikai. Ne vienose vestuvėse ar kaimo vakaronėse grojo akordeonu ar armonika. Pati privačiai mokiausi groti akordeonu. Ir mano sūnus, gyvenantis Vilniuje, akordeonu sugeba atlikti klasikinius kūrinius.

Puošia sodybą tam, kad patiems atrodytų gražiai

Su savo vyru Jonu, kuris daug metų yra renkamas rajono tarybos nariu, sodybą puošiate savo rankomis, todėl tuo stebinate ne vieną.

Gyvenant norėjosi matyti ir gražią sodybos aplinką. Žinių įgijau lankydama floristikos kursus. Grožį kūriau su vyro, girininko, pagalba. Daug padėjo ir sūnus, turintis medžio drožėjo gabumų. Statydami pirtelę, jos antrajame aukšte kambarį skyrėme muziejui. Ten sudėjome tai, kas surinkta iš tėvų ar senelių sodybų. Tai – kaip jų atminimo dovana. Girnas, grūdų semtuvus, skrynią atsivežiau iš tėvo. Daug metų jis malė grūdus Ramygalos malūne, jame kiekvieną varžtelį pažinojo. Aš ten irgi nemažai laiko praleidau. Užtat tėvo dovanoti dalykai itin brangūs. Rudenį Naujamiesčio pašonėje kuriant šiaudines skulptūras, šiame procese ir aš dalyvauju. Per tokius pynimus pati įgijau daug žinių, tai galiu pritaikyti puoselėdama savo sodybos grožį.

Jūsų sodyboje yra ir gyvosios gamtos kampelis?

Taip, jame – paukščių iškamšos, įvairūs medžioklės trofėjai. Bibliotekos skaitytojus atsivedu parodyti, kad jie savo rankomis tai galėtų paglostyti, paliesti. Nemažai sukaupta žvėrių kailių, ragų. Puošnus ir labai įspūdingas lūšies kailis. Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją.

Jūsų vyras – aistringas medžiotojas. Ar jums asmeniškai teko dalyvauti medžioklėje?

Teko būti medžioklės varove, bet man, kaip moteriai, tai atrodė per sunku. Iš šautuvo nė karto nesu iššovusi, o sūnus ir dukra – irgi medžiotojai. Kai vyras būna medžioklėje, sukuosi virtuvėje. Turiu didelę patirtį kepant žagarėlius, skruzdėlyną.

Koks jums maloniausias metas?

Kai sulaukiu dukros ir sūnaus su savo šeimomis iš Vilniaus. Juos visus žiemą vilioja pirtelė, o vasarą – tvenkinys, kuris gražiai apželdintas ir prie jo yra, kas veikti. Kad viskas atrodytų patraukliai, reikia daug darbo rankų. O grožį sodyboje kuriame ne tam, kad kažkam parodytume, bet kad jis džiugintų mūsų akis.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu jums sėti gėrio grūdus Gustonių žmonių širdyse.

Gustonys, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“