Žaizdos

Kunigo, dramaturgo ir politinio kalinio pagerbimas

Bronius VERTELKA

Iš kairės: fotomenininkas Petras Čiplys, skulptorius prof. Gediminas Karalius, istorikė ir rašytoja Joana Viga Čiplytė, vyr. bibliotekininkė Joana Burokienė, atlikėja Elena Freder ir klebonas kun. Vidmantas Kareckas Vadoklių bibliotekoje

Prisiminimais apie kun. Kazimierą Čiplį-Vijūną dalijosi 88-uosius baigianti vadoklietė Adelė Bakonytė

Biržų rajono Geidžiūnų bažnytinis choras. Centre – kun. Kazimieras Čiplys. 1933 metai

Kazimiero Čiplio ir kitų Kauno kunigų seminarijos auklėtinių pirmakursių įvertinimai

Vadoklių parapijiečių 1946 m. gruodžio 5 d. prašymas vysk. Kazimierui Paltarokui grąžinti klebonu kun. Kazimierą Čiplį

Vadoklių parapijiečių 1946 m. gegužės 2 d. prašymas vysk. Kazimierui Paltarokui palikti kun. Kazmierą Čiplį Vadokliuose

VADOKLIAI. Kovo 13-ąją Panevėžio rajono Savivaldybės viešosios bibliotekos Vadoklių filialas pakvietė į renginį „Gyvenęs Vadokliuose“, skirtą dramaturgo kun. Kazimiero Čiplio-Vijūno 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Į šalį nustūmę savo kasdienius rūpesčius, į jį atėjo Vadoklių seniūnas Vytautas Kaupas, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas kun. Vidmantas Kareckas, skulptorius prof. Gediminas Karalius, kultūros centro direktorė, pagrindinės mokyklos moksleiviai, bendruomenės nariai, dalyvavo kun. K. Čiplio-Vijūno giminės.

Apie tai, kad ant kun. K.Čiplio-Vijūno atminimo nenusėda užmiršimo dulkės ir jis gražiai pagerbiamas, kalbėjo klebonas kun. V. Kareckas. Nors apie kūrėją kunigą netgi šiandien mažokai žinoma, pavartyti jo gyvenimo puslapius sutiko istorikės išsilavinimą turinti Joana Viga Čiplytė iš Panevėžio. Savo dėdės ji išvis nepažinojo, nes apie jį artimiausi žmonės buvo linkę patylėti. Toks buvo laikas. Tai, ką kun. K. Čiplys-Vijūnas buvo parašęs ir išleidęs 1935–1939 metais, dar 1944-aisiais sovietinė valdžia įsakė išimti iš bibliotekų, knygynų ir sunaikinti.

J. V. Čiplytė ryžosi imtis didžiulio ir atsakingo darbo – savarankiškai surinkti dėdės kūrybą, papasakoti apie jį patį ir tai sudėti į knygą. 1989 metais, dar sovietmečiu, kreipėsi į tremties archyvą motyvuodama, kad norėtų sužinoti ne apie kun. K. Čiplio-Vijūno kunigystę, bet apie jo parašytas pjeses. Ten dar pakamantinėjo, kodėl ji, pirmoji iš Lietuvos muziejininkų, išdrįso tai daryti. Pagaliau jai leido prisiliesti prie dėdės tardymo dokumentų, bet juose nebuvo jokio žodžio apie kūrybą. Vis dėlto istorikei pavyko rasti 16 pjesių iš 19 jo parašytų. Daugiau kaip pusė jų buvo komedijos. Taigi jis buvo ne tik dvasininkas, bet ir menininkas, gyvai jautęs to laiko dvasią, žmonių gyvenimą ne didžiuosiuose miestuose, bet mažuose miesteliuose, kur jis klebonavo. Nuo 1926 iki 1948 metų kun. K. Čiplys-Vijūnas klebonavo septyniose parapijose. Panevėžietei istorikei teko visas jas aplankyti. Renkant medžiagą apie dėdę, prireikė beveik 10 metų.

Kun. K. Čiplio-Vijūno 100-mečiui išleista jo dokumentų, laiškų, pjesių knyga „Vaidinimai tik sodžiui“. Savo aktualumo ji neprarado ir šiandien. Vaidinti pjeses noriai imasi mėgėjų teatrai. Rugpjūtį Kupiškio rajone, Palėvenėje, vyks mėgėjiškų teatrų, vaidinančių kun. K.Čiplio-Vijūno kūrinius, festivalis.

J. V. Čiplytė, parašiusi ir išleidusi 20 savo knygų, susirinkusiesiems pateikė biografinius dėdės kunigo duomenis. Jis gimė 1897 m. kovo 8 d. Piktagalio kaime, šeimoje, kurioje buvo trys vaikai. Vyriausias Mykolas (jos būsimas tėvas), vidurinis Kazimieras ir po 10 metų gimusi dukra Marija. Tėvai tikėjo, kad iš sūnų nors vienas bus kunigas. Norint įstoti į kunigų seminariją, reikėjo baigti bent keturias klases. Kazimieras, Ramygalos gimnazisto Leono Kuodžio, būsimojo žymaus kalbininko, paruoštas, iš karto įstojo į Panevėžio vyrų gimnazijos trečią klasę. Dokumentai byloja, kad negavęs paramos mokėti už mokslą, išvyko į Kauno „Saulės“ gimnaziją, kuri, matyt, buvo katalikiškos pakraipos, ir ten baigė keturias klases. 1919 metais Kazimieras tapo Kauno kunigų seminarijos klieriku. Išsaugota nuotrauka, daryta su gimtojo kaimo žmonėmis jį jau įšventinus į kunigus. Būta sumanaus fotografo, sugebėjusio aprėpti didžiulį pulką žmonių.

Kun. K. Čiplys-Vijūnas pirmąjį paskyrimą gavo į Naujamiestį. Vadokliuose jis klebonavo tik dvejus metus – nuo 1944-ųjų iki 1946-ųjų. Čia jį įsiminė kaip puikų pamokslininką, labai aktyvų kunigą. Paskelbus, kad jis iškeliamas, 1948 m. gegužės 2 d. parapijiečiai raštu kreipėsi į vyskupą Kazimierą Paltaroką, kad paliktų. Vis dėlto jį iškėlus į Čedasus, o naujajam klebonui išvykus, 1946 m. gruodžio 5 d. Vadoklių parapijiečiai raštu kreipėsi į vyskupą K. Paltaroką, kad kun. K. Čiplį-Vijūną grąžintų į Vadoklius. Tam surinkta 200 parašų. Kun. K. Čiplį-Vijūną mylėjo ir kitose parapijose. Klebonaujant Pasvalio rajone, parapijiečiai jam dovanojo labai gražų vokiečių gamybos laikrodį, kuris saugomas iki šiol. Lankydama Čedasų parapijos žmones, J. V. Čiplytė sužinojo, kad dėdė buvo labdaringas žmogus. Dovanojo medžiagos ne tik savo sesers Marijos vaikams, bet tiems, kuriems jos labiausiai reikėjo.

Tuometinei valdžiai toks kunigas buvo kaip rakštis. 1949 metais jis suimamas, Vilniuje žiauriai tardomas. Pirmąjį laišką iš Sibiro lagerio rašo ne broliui Mykolui ar seseriai Marijai, bet pusseserei Marytei Kisielytei-Baublinskienei, tikrai Dievo tarnaitei, į Vadoklius tų pačių metų gruodžio 20 dieną. Prašo jos atsiųsti siuntinį ir nurodo, ko jam labiausiai reikėtų. Išliko keli giminaitei rašyti laiškai. Viename iš jų rašo, jog svoriu tapo panašus į Čedasų zakristijoną. Laisvėje atrodė apkūnokas ir svėrė apie 100 kg. J. V. Čiplytei po daugelio metų pavyko išsiaiškinti, kad dėdės nurodytas žmogus, Čedasų zakristijonas, tesvėrė 54 kg.

Lageryje kunigas buvo laikomas su kriminaliniais nusikaltėliais, tačiau ir su jais dalydavosi tuo, ką gaudavo iš laisvės. Kartą su vienu tokiu kažkuo nepasidalijo. Besiginčijančius juos prižiūrėtojas nakčiai uždarė į atskirą kamerą. Rytą kunigą rado negyvą. Žuvo jis 1950 m. rugpjūčio 2 d.

Kun. K. Čiplys-Vijūnas buvo reabilituotas, jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. Adelė Bakonytė, kelis dešimtmečius sąžiningai tarnavusi Vadoklių bažnyčiai ir dabar baigianti 88-uosius gyvenimo metus, sakė, kad tai buvo labai geras kunigas, teisingas žmonėms ir mylimas parapijiečių.

Pirmąkart viešai buvo parodyta kraštiečio, baigusio Kauno kunigų seminariją, diplomo kopija. Žinios iš teologijos ten įvertintos penketu – aukščiausiu to meto balu.

Renginyje dalyvavęs K. Čiplio-Vijūno sūnėnas, žinomas fotomenininkas Petras Čiplys iš Panevėžio, susirinkusiuosius stebino deklamuotomis savo kūrybos eilėmis. J. V. Čiplytė nuo brolio neatsiliko – irgi pateikė savo eiliuotos kūrybos. Bibliotekai ji dovanojo savo naujausią knygą „Lietuvos mėgėjų teatro ištakos. Utenos mėgėjų teatras. 1908–1940“. Seniūnas V. Kaupas svečiams įteikė po gėlę.

Įdomi buvo panevėžietės Elenos Freder koncertinė programa, į ją sugebėjusi įpinti ir aktorinių dalykų. Ji ne tik dainavo, bet ir skambino gitara. Atlikėja bibliotekai dovanojo kompaktinį savo kūrybos diską. Čia dainininkės laukė siurprizas: susitiko su Naujamiestyje ją mokiusia, o dabar Vadokliuose mokytojaujančia Valerija Miškiniene.

Renginį videojuostoje įamžino Vadoklių metraštininkė Rima Isiūnienė. Jį vedė vyr. bibliotekininkė Joana Burokienė.

Biblioteka įsikūrusi seniūnijos pastate, todėl seniūnas pakvietė į vieną savo seniūnijos kambarių. Čia laukė kuklios vaišės. Malonūs pašnekesiai vyko gurkšnojant kavą ar arbatą ir valgant sausainius. Seniūnas apdovanojo Vadoklių miestelio heraldiniu simboliu – herbu. Apie savo veiklą pasakojo dainininkė ir poetė E. Freder. Noriai bendravo kun. V. Kareckas, Vadokliuose klebonaujantis keturioliktus metus. Aktyvūs buvo ir kun. K. Čiplio-Vijūno giminės. Idėja paminėti kraštiečio kunigo jubiliejų čia atsipirko su kaupu.

Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“