Žmogaus dvasia – neįveikiama

Tarp Jaros ir Vosintos

Vytautas BAGDONAS

Ona ir Vytautas Juodeliai sulaukė garbingos senatvės

Viename medyje išlikusi šviesios atminties Antano Baliūno sumeistrauta koplytėlė

Jau daug metų Pauriškiai yra tiesiog nebeįsivaizduojami be buvusios plytų gamyklos griuvėsių, kurie gadina gražios vietovės vaizdą

Pauriškių kaimas prie didelio kelio ir kryžių

Senas, istorijos vingiuose iki šių dienų išlikęs Pauriškių kaimas visuomet buvo prie didelio kelio. Kadaise tai būta vieškelio, kuriuo dardėjo arkliais kinkyti vežimai į Anykščius, Ukmergę, Kauną, Rokiškį. Vėliau vieškelis buvo padengtas asfalto sluoksniu, o arklių traukiamus vežimus pakeitė mašinos. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių enciklopediniame žinyne, Pauriškių kaimas įsikūręs už penkių kilometrų į pietus nuo Svėdasų, visai šalia krašto kelio Anykščiai–Rokiškis, ribojasi su Vikonių, Kušlių, Girelės, Grikiapelių kaimais, Galviškio viensėdžiu. Vakariniu kaimo pakraščiu teka Jaros upė, šiauriniu – jos kairysis intakas Vosinta. Pauriškiai priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, Grikiapelių seniūnaitijai.

Svėdasų seniūnijos duomenimis, Pauriškiuose gyvenamąją vietą šiuo metu deklaruoja 17 asmenų. Tiesa, tai dar nereiškia, kad būtent tiek žmonių čia ir gyvena. Sutiksi čionai ir garbaus amžiaus žmonių, ir mokyklinio amžiaus vaikų. Kai kuriose sodybose gyvenimas verda kiekvieną mielą dieną, o kai kurie namai atgyja tik šiltuoju metų laiku, kuomet iš miestų savo senus tėvus į gimtąjį kraštą parveža jų vaikai ir patys sugrįžta jaukiame gamtos prieglobstyje pavasaroti, paatostogauti.

Pauriškiai nuo kitų panašių kaimų skiriasi dar ir tuo, kad čia gausu kryžių. Šie katalikų tikėjimo simboliai čia puošia kone kiekvieną sodybą. Pauriškiečiai tuo labai didžiuojasi ir atvirauja, kad kryžiai saugo jų sodybas nuo visokio blogio...

Palivarką nupirko iš varžytynių

Labai nedaug tetrūko, kad Pauriškių pavadinimas būtų ištrintas iš vietovių žemėlapio. Mat, Pauriškiai XIX amžiaus pradžioje buvo Svėdasų dvaro palivarkas. Tačiau dvarui įsiskolinus valstybei, tas palivarkas buvo parduotas iš varžytynių. Tuomet tą žemę nusipirko keletas vietinių ūkininkų ir išplėtė turimas savo valdas. Mielai čia kūrėsi ir iš kitur atsikėlusios šeimos. 1923 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis, kaime būta 10 sodybų su 40 gyventojų, pauriškiečiai tuomet turėjo 150 hektarų žemės.

Ir ne vien tik žemdirbystė viliojo darbščius šio kaimo žmones. XX amžiaus pradžioje pastebėjęs, jog žemėje yra plytoms gaminti tinkamo molio, Motiejus Jakniūnas-Šalaka įkūrė plytų gamyklėlę. Vėliau, prieškariu, plytų gamybą Pauriškiuose atgaivino jo sūnus Juozas.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad šioje vietovėje gyveno ne tik darbštūs, bet ir veiklūs, pamaldūs, šviesūs žmonės. Nemažai sodiečių ir jų šeimų narių įsijungė į Pavasarininkų, Angelaičių draugijų, Šaulių sąjungos veiklą. Žmonės prenumeravo ir skaitė „Ūkininko patarėją“, „Mūsų laikraštį“, „Varpelį“, „Pavasarį“ ir kitus laikraščius. Keliose sodybose jau tuomet veikė radijo imtuvai.

1927 metais į Pauriškių kaimą buvo perkelta Grikiapelių pradinė mokykla, įkurdinta privačiuose namuose, čia veikusi net kelis dešimtmečius. Tik netoliese esančiame Grikiapelių kaime pastačius dviejų aukštų mūrinę mokyklą, mokslo ir šviesos židinys iš Pauriškių ten išsikraustė. Tačiau mokyklos pavadinime Pauriškiai tebeliko, nors mokykla iš tikrųjų gyvavo Grikiapeliuose. 2001 metais Pauriškių pradinė mokykla buvo pertvarkyta į Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos pradinio ugdymo skyrių, kuris po dešimtmečio, smarkiai sumažėjus vaikų skaičiui, buvo uždarytas.

Nuo XX amžiaus vidurio iki 1992 metų veikė ir Pauriškių biblioteka – Anykščių Centrinės bibliotekos filialas, kuris uždarytas kaip neperspektyvus.

Po Antrojo pasaulinio karo keletas darbščių ir niekam niekuo neprasikaltusių šeimų iš Pauriškių buvo ištremta į Sibirą. Nelengvas gyvenimas laukė ir tų, kurie liko gimtajame krašte: už menką atlygį teko lenkti nugaras kolūkyje arba sunkiai dirbti čia pat veikusioje plytų gamykloje.

Kaimo vaizdą gadina plytinės griuvėsiai

Pauriškiai – gražus kaimas, jau iš tolo atsiveria jo panorama. Sodybos čia rūpestingai tvarkomos, aplinkui – gėlynai, dekoratyviniai krūmai, išlakūs ąžuolai, beržai, grakščios liepos. Ir, žinoma, aplinką labai puošia paprasti, kuklūs, be įmantrių ornamentų kryžiai. Tačiau kaimo vaizdą labai gadina buvusios plytinės griuvėsiai. Iš kurios tik pusės – ar nuo Svėdasų, ar nuo Anykščių – bevažiuosi, Pauriškiuose vis tiek teks tuos griuvėsius pravažiuoti ir savo akimis pamatyti. Kai kurie statiniai dar šiaip taip laikosi, išplėštų, išvogtų durų ir langų „akiduobėmis“ bauginantys pro šalį einančius ar važiuojančius, kiti jau pradėję griūti, smegti, su nukritusiomis, nuvirtusiomis betoninėmis atramomis, užvirtusiais ant vos besilaikančių pastatų sienų masyviais blokais. Šie dabar varganai atrodantys, pavojingai riogsantys, be priežiūros palikti pastatai – šiuose kraštuose daug dešimtmečių sėkmingai vystytos statybinių medžiagų pramonės istorijos liudininkai.

Dar 1935 metais Vikonių kaimo gyventojai broliai Juozas, Antanas ir Feliksas Sabaliai įkūrė plytinę, kurioje primityviai gamino iš čia pat iškasamo molio plytas ir čerpes, jomis aprūpindavo Svėdasų ir Debeikių apylinkių gyventojus bei tuometines įmones. Vėliau buvo pastatyta nauja plytinė, kuri buvo nuolat plečiama, didinama. Vikonių kaimo žemės plotų plečiamai plytinei nebepakako, dauguma naujų statinių atsirado ir Pauriškių kaimo teritorijoje. Anykščių Statybinių medžiagų kombinato Vikonių cecho gaminamos plytos sovietmečiu turėjo didelę paklausą, įmonė veikė be pertrūkio, čia pakankamai darbo turėjo vietiniai žmonės, mielai buvo įdarbinami ir iš kitur atvykstantys. Plytinės darbuotojams specialiai Grikiapeliuose net buvo pastatyti keli daugiabučiai namai. Tačiau vis labiau senkant molio klodams, mažėjant šalyje statybų apimtims, sumažėjus plytų poreikiams, Vikonių cecho veikla pradėjo strigti. Buvo bandoma kabintis į kitokias gamybos sritis: pradėtas pjaustyti granitas, gamintos vonios ir kriauklės iš plastiko, iš betono lieti atminimo ženklai Lietuvos partizanų kapavietėms ir žūties vietoms žymėti. Bet ir naujovių ieškojimas, bandymai išsilaikyti konkurencinėje kovoje, įsitvirtinti rinkoje nedavė teigiamų rezultatų. Bet kokia veikla XX amžiaus pabaigoje Vikonių ceche buvo nutraukta, o pastatai tiesiog palikti likimo valiai, gamtos stichijoms ir ilgapirščių siautėjimui.

Tiesa, pastaruoju metu, kai viskas jau beveik virtę griuvėsiais, pastatus bandoma parduoti. Tačiau pirkėjų tos griuvenos nedomina. Ką su tokiu laužu veikti, jį nusipirkus? Nebent tik filmus apie karus, stichines nelaimes, artėjančią pasaulio pabaigą kuriantys menininkai tokia vieta galėtų susižavėti ir įamžinti kino juostose... Tad, atrodo, šie didelį plotą užimantys griuvėsiai dar ilgai čia kiurksos ir gadins gražios vietovės panoramą. Ir, žinoma, kels pavojų žmonėms, vis dar kažko šiuose pastatuose ieškantiems, tarp plytų ir blokų nuolaužų besitrainiojantiems.

Iš Pauriškių liko...Vikonys

Taip jau sutapo, kad Pauriškių kaimo teritorijoje išaugusios didžiulės plytų gamyklos pavadinime atsirado kaimyninio kaimo – Vikonių – pavadinimas. Pauriškiečius, žinoma, ir stebino, ir pykdė tas faktas, kad jų kaime veikė ne Pauriškių, bet Vikonių plytinė, tačiau vietinių gyventojų nuomonės niekas nepaisė, pavadinimų keisti neketino. Tiems, kas naudojosi įmonės paslaugomis, kas vežė iš čia plytas statyboms, nelabai buvo ir svarbu, kur jiems tas plytas pasikrauti: Vikonyse ar Pauriškiuose. Betgi šis kuriozas – irgi jau istorinė praeitis. Bent jau taip turėtų būti. Deja, deja... Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau, įvažiavus į Pauriškių kaimo teritoriją, tenka išvysti prie kelio rodyklių užrašus, kad tai – Vikonys. Šis pavadinimas kelininkų įrengtose rodyklėse įrašytas net keturis kartus: įvažiuojant ir išvažiuojant tiek nuo Svėdasų, tiek nuo Anykščių pusės. O Pauriškių pavadinimo čia niekur nėra, nors visai šalia kelio išsidėstęs taip vadinamas nemažas kaimas. Galbūt tikru šios vietovės pavadinimu yra įvardintos autobusų stotelės, tačiau čia kabo tik apšiurę, sunkiai įskaitomi autobusų eismo tvarkaraščiai be jokių pavadinimų.

Aplankyti tądien sodiečiai vienu balsu ir didžiuodamiesi tvirtino gyvenantys ne kur kitur, o būtent Pauriškiuose, o Vikonių kaimas yra netoli nuo Pauriškių, tačiau kitoje vietoje.

Baliūnų sodybą sergėjo spyna ir katinas

Pirmiausia užsukau į Pauriškių senbuvių Baliūnų sodybą. Čia ne kartą teko lankytis, bendrauti su tikru Svėdasų krašto šviesuoliu, kraštotyrininku, Tėviškės istorijos mylėtoju Antanu Baliūnu ir jo žmona ilgamete Svėdasų ambulatorijos medicinos seserimi Vladislava. Garbaus amžiaus sulaukęs Antanas jau iškeliavęs Amžinybėn, tačiau jo žmona šiltuoju metų laiku dar gyvena Pauriškiuose. Tą dieną čia užsukęs tikėjausi gerbiamą Vladislavą susitikti. Tačiau ant trobos durų kabojo spyna. Sutikti pauriškiečiai tvirtino, kad jos dukra į Panevėžį tikrai neišsivežė, tad moteriškė kur nors netoli teišvažiavusi, sugrįš. Tądien net keletą kartų vis sukau į šį kiemą. Jame tarp rūpestingai prižiūrėtų, išpuoselėtų ir vis dar tebežydinčių gėlynų ramiai snūduriavo ir sodybą sergėjo gerai įmitęs, tikriausiai sodybos šeimininkės labai mylimas ir lepinamas rainas katinas. Baliūnų kiemą tebepuošė auksarankio meistro sodybos šeimininko Antano išskobtas medinis kryžius, o viename medyje puikavosi ir jo sumeistrauta koplytėlė. Viskas atrodo taip, kaip buvo ir jam gyvam esant, tik nebesimatė aplinkui įvairių senų krašto istorinę praeitį menančių rakandų, ant klėties sienos nebekabojo girnapusės. Niekam nebuvo paslaptis, kad sodybos šeimininkas buvo aistringas kolekcionierius, rinkęs senovinius namų apyvokos daiktus, nuotraukas, knygas, užrašinėjęs senų žmonių prisiminimus...

Santarvėje sulaukė ir žilos senatvės

Nors lauke švietė saulė, tačiau buvo žvarboka. Todėl, vos pravėrus Juodelių trobos duris, padvelkė maloni šiluma. Miela šypsena pasitikusi guvi senolė Ona Juodelienė pakvietė prisėsti ir pasišildyti prie jos kūrenamo „stačiamalkio“. Ji pati, iškišusi galvą iš trobos, šūktelėjo vyrą Vytautą, besitvarkantį ūkiniame pastate. Ir štai jaukiuose ir šiltuose namuose pradedame šnekučiuotis. Žilagalvė senutė pasisako sulaukusi jau 93 metų. Jos Vytautas keleriais metais jaunesnis, dar neturi ir 90-ies. Jie abu į Pauriškius atsikraustė iš Užpalių krašto, čia nusipirko namus. Pauriškiai – Vytauto motinos Veronikos Žvirblytės-Juodelienės tėviškė. Čia ir traukė širdis jų šeimą. Gyvena Pauriškiuose jau daugiau kaip 40 metų. Kolūkių metais Ona dirbo tuometiniame „Jaros“ kolūkyje, vėliau sustambintame ir tapusiame „Svėdasų“ kolūkiu, laukininkystės darbininke, o Vytautas – kalviu. Po darbo kolūkyje laukdavo darbai nuosavame ūkyje – ir daržai, ir gyvuliai. Laikė kiaules, karves, turėjo ir arklį. Sunku įsivaizduoti, kaip buvo galima gyventi kaime ir nelaikyti gyvulių. Bet sveikata ėjo silpnyn, metų našta – sunkyn.

© 2017 „XXI amžius“