Bibliotekose

„Šviesos žiedais nušvinta tamsuma“ A. Grėbliūnienė

Eugenija Sidaravičiūtė

Alvyra Jurkonytė-Grėbliūnienė su artimiausi žmonėmis – vyru ir sūnumi. Kairėje – Jonas Laurinavičius

Knygos „Rugpjūčio šviesa“ viršelis

DRUSKININKAI. Gegužės pradžioje Vijūnėlės parke, grožėdamiesi baltais narcizų žiedais nubarstytu kilimu, į savivaldybės viešąją biblioteką rinkosi poetinio žodžio mylėtojai. Čia vyko Alvyros Jurkonytės-Grėbliūnienės knygos „Rugpjūčio šviesa“ sutiktuvės. Renginį pradėjo L. Juškaičio vadovaujamas Kapčiamiesčio bendruomenės ansamblis giesme „Tu, kuris aukštai“ (tekstą vertė V. Palčinskaitė), kviesdamas sukaupti dėmesį į dangiškąsias vertybes.

Druskininkų poezijos ir menų mėgėjų asociacijos (PMMA) „Branduma“ pirmininkas Jonas Tertelis pasidžiaugė dalyvių, ypač svečių iš kitų miestų, gausa. Kalbėdamas apie trečiosios A. Grėbliūnienės knygos „Rugpjūčio šviesa“ viršelį, pabrėžė mintį apie žmogų, tiesiantį rankas į šviesą, saulę. Manau, kad tautodailininkė Monika Lukaševičienė iliustracija „Laimės žiburys“, rodos, suvystė knygą į geltonos spalvos, simbolizuojančios amžinybę bei spindėjimą, gobeleną. „Rugpjūčio šviesa“, pasak autorės, kaip ir „žmogaus kelionė žemėje pažymėta kančios kryžiumi ir prisikėlimo džiaugsmu“ („Žingsniai – sau...“). Dėl to net meilei tenka skubėti „svajonių ražienom“ („Varstau rožinį“). Eilėraštyje „Blogį nugalėjęs gerumu“ kalbama apie virš „purvo, žaizdų išdavysčių ir melo“ pakilusį Palaimintąjį Jurgį Matulaitį, iškėlusį „Dangaus idealą“. Tik nusimetę nuodėmių naštą, galime šviesuliu žėruoti kitiems.

Knyga dedikuojama visų pirma Dievui, prašant pagalbos padėjusiems ją išleisti. „Rugpjūčio šviesoje“ įdėta ypatinga popiežiaus Pranciškaus dovana – palaiminimas visai Grėbliūnų šeimai. Autorė linki, kad ši malonė pasiektų kiekvieną knygos skaitytoją. Iš tiesų visa jos kūryba alsuoja tokia meile Aukščiausiajam, jog „atsiklaupia maldai“ net „pūga po medžiu“ („Dangaus dovana“).

Kun. Steponas Tunaitis iš Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos sakė, jog „Rugpjūčio šviesa“ džiugina visus krikščioniškosios dvasios skleidimu. Sveikinimo kalbą tęsė ir šios parapijos klebonas kun. Žydrius Kuzinas, kurio, anot kūrinio autorės, pasėtas Dievo žodis „uoliausiai dygsta iš vaiko širdies“, nes karštoje maldoje sulydoma ir viltis, ir meilė („Žodžio sėja...“).

Lazdijų Šv. Onos parapijos kunigas ir Šlavantų parapijos klebonas Tadas Vallianas, ilgus metus pažinojęs anksčiau Lazdijuose gyvenusią A. Grėbliūnienę, apgailestavo, jog iš parapijos išvyko tokia dvasinga ir gabi moteris, kuri daug padėjo parapijos sielovadinėje ir pastoracinėje veikloje. Tačiau Druskininkuose knygos autorė „pražydusi kaip žiedas“. Jai linkėjo sveikatos, kūrybos išradingumo.

Buvusi Leipalingio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ona Bleizgienė pažymėjo, jog mokinės Alvyros poetinis žodis skirtas tiems, kas stokoja meilės, artimųjų atjautos. Ji pacitavo pirmąją eilėraščio „Sukasi metų ratas“ eilutę: „Norėčiau nušluostyti ašarą vaikui“. O. Bleizgienė priminė karčiomis ašaromis aplaistytą autorės vaikystę. Ji atkreipė dėmesį į sakralinius eilėraščius, bylojančius apie gilų Alvyros tikėjimą, santarvę su Dievu, šeima, artimaisiais: „Maldą, tarsi duonos kepalą, raikysiu ir su visais dalinsiuosi“ („Diptikas Kristui“). Ne vieną jos eilėraštį galima kartoti kaip maldą. „Rugpjūčio šviesa“ – miela ir graži brandaus turinio ir kupina puikių idėjų knyga. Iš jos galima pasisemti ne tik palaimingos šviesos, bet ir dvasinės stiprybės. Knyga iliustruota Alvyrai artimos dvasiniu pasauliu ir darbštumu M. Lukaševičienės. Ši tautodailininkė su dideliu kruopštumu audžia juostas, kuria skulptūras, dalyvauja kultūriniuose renginiuose.

A. Grėbliūnienė, šią menininkę akrostiche pavadinusi „tautiškumo lobyno gelme“, iš jos rankų priėmė dovaną – lietuviškais simboliais išskirtinai šiai šventei išaustą juostą „Rugpjūčio šviesa“. M. Lukaševičienė linkėjo, kad kiekvieno žmogaus darbo vietą puoštų tautinė juosta. Tegul ji primena poetei gražų susitikimą su skaitytojais. Juk užrašytas žodis – „Legenda“. Menininkė atviravo, jog pats didžiausias džiaugsmas, kad jos kūriniai įsiamžino „Rugpjūčio šviesoje“, nes parodose žmonės nustebinami tik tuo kartu.

„Ši trečioji autorės knyga įvairi: į ją sugula prozos vaizdeliai, įprastos formos eilėraščiai, akrostichai, privalantys laikytis ypač griežtų taisyklių, kurioms prieš 470 metų pakluso eiliuotoji M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalba. Jie primena stačiu kampu pastatytas kopėčias, nuo kurių leisdamasis žemyn, perskaitęs kiekvienos kartelės pirmąją eilutės raidę, suvoki, kam akrostichas, sudarantis žodį ar posakį, skirtas. Samprotauju, jog tokie eilėraščiai – didžiausia pagarba adresatui“, – į juos sutelkė ypatingą dėmesį Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas Jonas Laurinavičius, knygos „Rugpjūčio šviesa“ redaktorius. Jis, pasidžiaugęs poetės „ramiu, nepretenzingu kalbėjimu su skaitytoju“, nusakė esmę: „Tai – gera ir įdomi knyga“.

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas savita kalba pasveikino A. Grėbliūnienę ir visą komandą, nuoširdžiai besidarbavusią prie šio leidinio: „Mano įsitikinimu, neabejotinos pagarbos nusipelnė ir itin kuklus, kantrus savo profesijos meistras, fotografas Alvydas Lukoševičius, taip raiškiai, meniškai tautodailininkės kūrinius „perkėlęs“ į „Rugpjūčio šviesą“.

Pedagogas, žurnalistas, „Tautotyros“ metraščio redakcinės komisijos narys Julius Norkevičius išsakė tokią įžvalgią nuomonę: „Autorė labai taikliai ir prasmingai apibendrino kiekvieno gyvenimą, kai jau raukšlės veide, o širdy žaizdos. A. Grėbliūnienė nepaprastai pastabi. Jos poezijai, net ir prozai būdingas lyrizmas“.

Po renginio vadovo J. Tertelio perskaityto akrosticho „Laisvės kaina“, prabilo Izabelė Navarackienė, partizanų ryšininkė Ramunė, pasak autorės, „užgrūdinta lageriuos, dvasios tremty“, linkėdama, kad rugpjūčio šviesa skleistųsi mūsų literatės poetinis žodis, pavirsdamas gintarėliu skaisčiu, ir papuošė A. Grėbliūnienę Lietuvos aukso karoliais.

J. Tertelis įžvelgė literatės gebėjimą gyvenimo realybę pakelti į aukštesnį lygį, padovanoti daug gėrio ir grožio. Sveikindamas visų brandumiečių vardu, vylėsi, jog A. Grėbliūnienės kūryba dar labiau turtės dievišku ir žemišku pajautimu.

Aktorės Audronės Padegimaitės, einančios į knygos sutiktuves, širdį užliejo džiaugsmas, išvydus ką tik prasiskleidusius simbolinius neužmirštuolės žiedus. Autorei leidus, savo nuožiūra melodingai skaitė pasirinktus kūrinius. Ją papildė J. Tertelis ir J. Bliūdžiuvienė, ypač savitai ir emocingai perteikdami eilėraščių nuotaikas. Intarpuose skambėjo Kapčiamiesčio bendruomenės ansamblio dainos. Kaip tame autorės „Vieversėlio“ akrostiche, skirtame kompozitorei A. Belazaraitei-Masiokienei, visa salė „almėjo eilėm, išsibarstė natom“.

K. Miškinienės kalba nuskambėjo apibendrinamąja gaida: „Pirmą kartą pamačiau „Draugystės“ sanatorijoje susirinkusius brandumiečius iš visos Lietuvos. Tai buvo tikėjimo ir šviesos renginys. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi Alvyra. Ji garsina kraštą. Viskas, kas čia vyksta, – didžiulė Dievo dovana“.

A. Grėbliūnienė širdingiausiai padėkojo visiems, išsakiusiems savąsias mintis ir atėjusiems į knygos sutiktuves. „Krikštamotę“, buvusią Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją K. Miškinienę, autorė apibūdino ne kaip viršininkę, o kaip seserį. Kunigą Tadą vadino dvasios vadovu, padėjusiu ieškoti tikėjimo gelmės. Skambėjo autorės padėkos žodžiai D. ir V. Buragams ir savo šeimai, pagelbėjusiai dalykiškai, moraliai plunksnos bičiuliams, atvykusiems iš Vilniaus, Kauno, Lazdijų, Kapčiamiesčio, šio miestelio bendruomenės ansambliui, giminaičiams.

Pabaigoje nuskambėjo J. Tertelio žodžiai, jog vis daugiau atsiras knygą gerbiančių ir skaitančių žmonių.

Manau, kad šie ir kitų bičiulių linkėjimai vilties kibirkštimis sužibs. Juk pati A. Grėbliūnienė, vieno jos prozos vaizdelio žodžiais tariant, kaip ta „saulutė dar tik ruošiasi vynioti savo auksinių spindulių kamuolį...“

Knygą sumaketavo dizainerė maketuotoja Jūratė Bagurskienė, išleido ir spausdino UAB „Printėja“.

© 2017 „XXI amžius“