„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2017 m. birželio 23 d., Nr. 6 (86)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio tėviškėje

Ištikimas Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, sovietinių lagerių kankinys, skelbiamas palaimintuoju. Likus mėnesiui iki jo beatifikacijos iškilmių Vilniaus Katedros aikštėje, žurnalistas Bronius VERTELKA lankėsi šio ganytojo gimtinėje. Siūlome „XXI amžiaus“ skaitytojams jo parengtus tekstus apie šio krašto žmones ir pokalbį su Alantos klebonu kun. Sigitu SUDENTU.

Šv. Mišių auka žmogui turi būti šventė

Bronius VERTELKA

Kun. Sigitas Sudentas su bažnyčios
knyga, kurioje įrašyta būsimojo
Palaimintojo arkivyskupo
Teofiliaus Matulionio gimimo data
Autoriaus nuotraukos

Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Kun. Sigitas Sudentas prie
Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus
Matulionio motinos kapo Alantos kapinėse

Alantos klebonas kun. Sigitas Sudentas

Su daug kunigų, ypač iš Panevėžio vyskupijos, teko bendrauti, tačiau Alantos kleboną kun. Sigitą Sudentą galbūt kažkada ir teko susitikti, bet jo nepažinojau. Mintis pakalbinti jį kilo artinantis iš jo aptarnaujamos parapijos kilusio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo Palaimintuoju iškilmėms. Pasiskambinau susitarti dėl susitikimo ir pakalbėjęs su klebonu telefonu supratau, kad tai – gana supratingas, nebijantis susitikti su žurnalistu dvasininkas. Vis dėlto, prisipažinsiu, vykdamas į Alantą truputį jaučiau nerimą. Bet, pasirodo, veltui. Bendravome prie kavos puodelio tvarkingai atrodančioje klebonijoje, nors klebonas neturi šeimininkės.

Nemažai džiaugsmo mano vaikystės vasaromis teikdavo netoli gimtinės namų Panevėžio rajone tekėjęs Alantos upelis. Per potvynius jis netgi nusinešdavęs lieptus ar tiltelius. Sovietmečiu taip „nutiesino“ Alantą, jog ji tapo grioviu, kurį sausringesnę vasarą galima įveikti nesušlapus padų. Kokia jūsų Alantos parapija, tikriausiai jos neištiko toks pat likimas kaip ir mano mylėto upelio?

Alantoje nuo žilos senovės buvo gilios tikėjimo šaknys. Didingą Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią parapijiečiai savo rankomis pastatė per trumpą laiką. Per beveik 15 klebonavimo Alantoje metų į Amžinybę išlydėjau apie 700–800 parapijiečių. Tai buvo vieni geriausių žmonių, kurie kas sekmadienį lankydavosi bažnyčioje. Man atvykus į šią parapiją, bažnyčioje būdavo daugiau kaip 200 žmonių, o per šventes, atlaidus šis skaičius padvigubėdavo. Po darbo Utenoje man čia buvo gera, kadangi bažnyčioje matydavau daug tikinčiųjų veidų. Alantoje kaip buvo ir Utenoje pripratinau prieš šv. Mišias kalbėti Rožinį. Tik po to vyksta šv. Mišių auka.

O Skiemonių parapiją aptarnauti pradėjote gerokai vėliau. Kokia ten padėtis?

Tai – maža parapija. Pasimelsti į bažnyčią ateina 40–50 tikinčiųjų. Kadangi ji neapšildoma, žiemą joje būna tik 20–30 žmonių. Iš viso parapijos kaimuose, kurie priklauso Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonams, yra tik apie 300 žmonių.

Sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnio amžiaus žmones yra kam atvežti? Ar važiuoja visuomeninis transportas?

Alantos parapijoje iš kaimų daug ką atveža kaimynai. Su Molėtų autobusų parko vadovybe susitarta, kad sekmadieniais žmones atvežtų į šv. Mišias ir po jų atgal parvežtų. Skiemonių parapijoje to nėra, bet joje labai geri žmonės, stengiasi vieni kitiems padėti.

Bažnyčios kaip ir jų žmonės laikui bėgant sensta, joms būtinos piniginės injekcijos. Kaip pavyksta atlikti abiejų bažnyčių remontus?

Prieš kelerius metus Skiemonių bažnyčia buvo suremontuota Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Prie Alantos bažnyčios, kuri yra kultūros paveldo objektas, remonto stipriai prisidėjo valstybė. Savo lėšomis sudėjome ąžuolines grindis, kurių plotas – apie 1000 kvadratinių metrų, atnaujinome altorius. Pavyko suremontuoti didingus vargonus, dabar jie labai gražiai skamba.

Kokius darbus dirba Alantos parapijos žmonės, kokie jų rūpesčiai?

Apie Alantą prastos žemės, tačiau netrūksta čia darbščių ūkininkų, kurie neleidžia joms dirvonuoti. Kaip minėjau, šioje parapijoje daug žmonių palaidojau, vyresnio amžiaus parapijiečius išsivežė į miestus, todėl čia žmonių labai sumažėjo. Šiltuoju metų laiku parapija sujunda, kai čia vasaroti ar gyventi į paliktas sodybas parveža tėvus.

Ar yra čia mokyklų?

Alantoje veikia gimnazija, bet joje mokosi apie trečdalis miestelio vaikų, visi kiti atvežami iš aplinkinių kaimų, Skiemonių, net iš Balninkų. Yra dar Technologijos ir verslo mokykla.

Papasakokite apie savo eilinį sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias?

Alantoje šv. Mišios vyksta 10 valandą, Skiemonyse – 12.30 val. Yra dar Janonių koplyčia, kur prieš gerą pusšimtį metų buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Ten kiekvieno vasaros mėnesio 13 dieną vyksta pamaldos.

Gyvenate Alantoje, bet turite aptarnauti ir Skiemonis. Ar nuo to nenukenčia Skiemonių parapijos žmonės?

Gegužę Skiemonių bažnyčioje kiekvieną dieną vyksta pamaldos, birželį ten stengiuosi nuvykti kuo dažniau. Visų švenčių švęsti irgi vykstu į Skiemonis. Ten gyvena rezidentas kun. Sigitas Uždavinys, turintis regėjimo negalią.

Ar tenka į aptarnaujamąją parapiją vežtis pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms: vargonininką, giesmininkus?

Norinčių patarnauti Skiemonyse yra daug, jų atsivežu ir į Alantą. Anksčiau visus veždavausi iš Alantos. Skiemonyse būna 2–3, net 4 patarnautojai. Vietoje veikia chorelis, o vargonininkas – vienas Alantos ir Skiemonių bažnyčioms.

Kaip didesnėms šventėms padeda ruoštis parapijiečiai?

Natūralu, kad Alantoje yra išlikęs entuziazmas lankyti bažnyčią. Per didžiuosius Šv. apaštalo Jokūbo atlaidus susirenka daugiau kaip 1000 žmonių. Kai dirbau Utenos klebonu, tiek jų nematydavau. Atlaidų metu Alantoje netrūksta įdomių renginių, kitaip sakant, gero triukšmo.

Dėl per mažo tikinčiųjų skaičiaus Lietuvoje naikinamos parapijos. Kaip bus toliau? Kas gali išgelbėti, papildyti mažų parapijų gyvybingumą?

Per Gegužines pamaldas į Skiemonių bažnyčią ateina 4–6 žmonės, bet į jas atvykstu kasdien. Pamaldose ir per šv. Mišių auką meldžiamės ir už tai, kad dar gyvuotų parapija.

Iš kur esate kilęs Jūs pats?

Esu kilęs iš Tauragės Švč. Trejybės parapijos. Gimiau truputėlį anksčiau laiko nei priklausė mamai gimdyti. Buvau priskirtas prie mirštančiųjų, todėl mama paprašė, kad nors leistų mane pakrikštyti. Po krikšto sugrįžau gyventi.

Ar kartais neatrodo, kad kilusiam iš miesto kunigui tarnystė Dievui kaime yra kaip bausmė?

Jokios bausmės nejaučiau, kai po 13 metų darbo Utenoje Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko buvau perkeltas į Alantą. Čia mane gražiai priėmė.

Visą laiką buvau daugiau užsiėmęs nei Utenoje. Nejaučiau, kad Alanta yra kažkoks užkampis. Tikrai inteligentiški žmonės čia gyvena, vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas tiek mūsų bažnyčioje, tiek dvare.

Kas Jus atgaivina?

Džiaugiuosi gyvenimu, be galo myliu maldą. Atvykęs į Alantą girdėjau skundžiantis, kad per ilgos mano pamaldos, apie tai net informavo vyskupą. Bet aš manau, kad šv. Mišių auka kaip ir krikštas žmogui turi būti šventė. Kiekvienas sekmadienis atėjusiam į Alantos bažnyčią žmogui turi išlikti kaip pakili šventė: kad Mišios būtų gražios, labai dvasingos, kaip minėjau, su Rožinio malda. Pamaldos sekmadienį užtrunka pusantros valandos, kartais ir iki dviejų valandų.

Gal turite kokių pomėgių?

Kas antrą dieną ar dažniau važinėju sportuoti į Anykščius.

Per 1990 metais patirtą autoavariją net tris savaites išbuvote ištiktas komos...

Utenoje per radiją išgirdę, kad žuvo Sudentas, jau ieškojo, kur jis pašarvotas. Po to sužinoję, kad likau gyvas, sakė, jog ilgai turiu gyventi. Kadangi buvo pradėta Dievo Apvaizdos parapijos klebonijos statyba, turėjau grįžti į darbą.

Ar nekirba mintis grįžti dirbti į Uteną, mano nuomone, šiandien labai gražų Aukštaitijos miestą?

Ir dabar gyvenu Utenos dvasia. Dalyvavau Utenos Sąjūdyje. Visko ten buvo, bet daugiau mačiau gėrio.

Po avarijos, kai likote gyvas, pasižadėjote kiekvieną pirmadienį vykti į Vilnių ir Aušros Vartų koplyčioje aukoti šv. Mišias. Ar savo priesaikos tebesilaikote?

Taip, kiekvieną pirmadienį, 17 valandą ten aukoju šv. Mišias. Per tą laikotarpį visko buvo. Pasitaikė, kad lenkai neleido ar trukdė šv. Mišias aukoti. Laikui bėgant, visi tie negerumai baigėsi. Dabar turiu savo grupę maldininkų, kurie jau renkasi 25 metus.

Dabar Lietuvos katalikų dėmesys nukreiptas į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio pagerbimo šventę, jis bus paskelbtas Palaimintuoju. Kaip jį pagerbsite jo tėviškėje?

Liepos 25-ąją, šv. apaštalo Jokūbo, Alantos bažnyčios globėjo, šventės dieną, Kudoriškio kaime, kur gimė arkivyskupas Teofilius Matulionis, bus šventinamas medžio skulptoriaus druskininkiečio Tauro Česnulevičiaus drožtas 7 metrų aukščio kryžius. Šventinę ceremoniją atliks susirinkę keletas Lietuvos vyskupų. Po to, grįžus į Alantą, bažnyčioje vyks šv. Mišios už Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį.

Birželio 24-ąją Jūsų laukia Sankt Peterburgo, kur klebonavo būsimasis arkivyskupas T. Matulionis, lietuvių bendruomenė. Ar sugebėsite grįžti į iškilmes Vilniaus Katedros aikštėje birželio 25-ąją?

Kelionė suderinta su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu. Apmokėti už ją turi Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė, kurios pirmininkas – prof. Gintautas Želvys, jo seneliai alantiškiai. Vienoje iš miesto prie Nevos upės katalikų bažnyčių turėsiu aukoti šv. Mišias. Viliuosi namo grįžti laiku.

Kas šiuo metu labiausiai Jums rūpi?

Alantos bažnyčioje, pagrindinio altoriaus šone turi būti nutapytas Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paveikslas. Svarstome, kas tai padarys?

Bet tam turbūt nemenkų lėšų reikės. Sumaterialėjusioje visuomenėje, neparodžius eurų, tikriausiai niekas piršto nepakels?

Su Dievo pagalba kryžių pastatysime Kudoriškio kaime, Palaimintojo arkivyskupo T. Matulionio gimtinėje. Jo gamybai vienas geradaris Artūras Blaškevičius skyrė nemenką sumą pinigų.

Sėkmės Jums ir Dievo palaimos, mielas kunige, darant gerus darbus.

Alanta, Molėtų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija