Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio tėviškėje

Bažnyčios moterys

Bronius VERTELKA

Skiemoniškės Helena Tamkun ir Aldona Viburienė – moterys, prižiūrinčios bažnyčią

Tikėjimas – šviesa, sklindanti iš dangaus aukštybių. Ši dvasinė vertybė perimama iš tėvų, įgyjama savarankiškai ar įgaunama po stiprių asmeninių išgyvenimų. Skiemonių gyventoja Helena Tamkun prisipažino, jog nebuvo uoli katalikė, nors šiokius tokius tikėjimo pagrindus davė mokykla. Ji nepažinojo tėvų meilės. Augo Trakų kūdikių ir vaikų globos namuose. Pagrindinį išsilavinimą įgijo Švenčionėlių internate, dažytojos-tinkuotojos specialybę – profesinėje technikos mokykloje. Į Skiemonis 17-metę pasiėmė globėjai, su jais pragyveno trejus metus. Čia susipažino su vaikinu, kūrėsi vienkiemio sodyboje. Susilaukus vaikų, norėjosi pačiai turėti savo gūžtą. Skiemonių seniūnija, remiama rajono savivaldybės, nupirko namą prie pat bažnyčios. Taigi šiame socialiniame būste apsigyveno H. Tamkun su savo trimis vaikais, o jos gyvenimo draugas pasiliko vienkiemyje. Šeima, kiek ir kaip sugeba, bando tvarkytis savarankiškai. Nenori, kad ją laikytų dykaduone ar valstybės išlaikytine. Nedirvonuoja jos žemės sklypelis. Trys H. Tamkun vaikai mokosi Alantos gimnazijoje. Moteris pastebi: jie jai yra brangiausias turtas, o namuose negirtaujama ir nerūkoma.

Į bažnyčią Heleną įvedė Skiemonių parapiją aptarnaujantis Alantos klebonas kun. Sigitas Sudentas, „žaliai“ katalikei įteikė Naująjį Testamentą. Tai, ko nesuprato jį skaitydama, išdrįsdavo paklausti klebono. Tai, kad dvasininko dėka tapo praktikuojančia katalike, moteris sako būsianti dėkinga visą gyvenimą. Kartą jis pašnekino, ar negalinti padėti prižiūrėti tvarką bažnyčioje. Helena dabar jau viena joje šeimininkauja. „Nesunku, kai tai darai su meile“, – sakė 40-metė skiemoniškė.

Per televizijos laidą „Atleisk“ Helena susirado savo motiną, kuri pagimdė šešis vaikus, bet jų neaugino. Susitikusi su ja pamatė, kad tai – visiškai jai svetimas žmogus. Buvo gavusi laišką iš brolio, bet jis teiravosi vien apie piniginius reikalus: kiek uždirbanti, ar turinti savo namą. Taigi su juo ryšių nepalaiko. Viena sesuo jau mirusi. Dabar nežino, ar dar gyva mama. Tačiau nesmerkia jos vien todėl, kad pagimdytų kūdikių nežudė (kaip kartais dabar atsitinka).

O štai 77 metų Aldona Viburienė jau vienuolikti metai yra Skiemonių gyventoja. Anksčiau gyveno kaime netoli Alantos. Turėtą didelį namą buvo sunku apkūrenti. Šį pardavusi nusipirko medinuką miestelyje. Pradžioje vertėsi ūkiškai, laikė gyvulių, bet prieš ketverius metus tokios veiklos atsisakė. Būdama jauna sunkiai dirbo fermoje prie gyvulių, todėl ten paliko savo sveikatą. Prie savo namo dabar turi žemės lopinėlį, kuriame užsiaugina tai, ko reikia maistui. Ponia Aldona sako, jog galėtų pragyventi vien iš pensijos, tačiau labai aukštos maisto produktų kainos, o ir euras dažnai savo verte netgi prastesnis už turėtą lietuvišką litą, todėl to, ką užsiaugina, pirkti nereikia.

Išėjus dekretinių atostogų bažnyčios prižiūrėtojai ir klebonui paprašius, A. Viburienė su kita moterimi pusmetį tą darbą atliko. Už tai ponia Aldona atlygio neėmė. „Kad sveikatos nors kiek kas pridėtų, ir vyras dažnokai sunegaluoja“, – tarsteli skiemoniškė, užauginusi dvi dukras. A. Viburienė yra pramynusi savo takelį į bažnyčią. Nepraleisti pamaldų jai tapo dvasiniu poreikiu.

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“