Tautų vienybė Dievo artumoje

Iškilminga procesija iš Latvijos Skaistkalnės bažnyčios į Lietuvą

Lietuvių ir latvių Devintinių ketvirtoji stotis Germaniškio koplyčioje

Biržuose Devintinių iškilmės maldai vadovauja Biržų dekanas ir klebonas kun. Algis Neverauskas

Pavasarį bunda gamta, pavasaris sveikina Prisikėlusį Kristų. Šv. Velykos tarsi pažadina gamtą ir tikintį žmogų naujam vilties gyvenimui. Velykų laikas tęsiasi iki Sekminių, kuomet žemę pripildo Šventoji Dvasia. Tikintis žmogus švenčia Prisikėlimą ir kiekvieną Jėzaus gyvenimo įvykį mini su meile ir pagarba Jam. Jėzus, be galo mylėdamas žmogų, pasiliko šventojoje Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalu. Bažnyčia kasmet mini šį įvykį iškilmingai švęsdama Devintines – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Tai – diena, kuomet gyvas Dievas, esantis Švenčiausiajame Sakramente, išeina į žmones – monstrancija išnešama iš bažnyčios, einama gatvėmis, taip šlovinant Gyvąjį Dievą, kuris yra tarp žmonių ir nori būti su žmonėmis.

Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapija iškilmingai šventė Devintinių iškilmę. Klebonas kun. Algis Neverauskas su bendruomene procesijos būdu ėjo su Švenčiausiuoju Sakramentu per miestą ir sustodavo paruoštose keturiose vietose, skelbė Evangelinę žinią žmonėms. Iškilmėje gausiai dalyvavo šiais metais Pirmąją Šventąją Komuniją priėmę vaikai su tėveliais. Džiugu matyti atsinaujinančią Bažnyčią, tikint jos ateitimi...

Prasminga iškilmė paminėta mieste ir aplinkinėse parapijose. Biržų krašto žmonės jau trečius metus dalyvauja tarptautinėje Devintinių šventėje, kurią organizuoja pasienyje esančios Suosto ir Germaniškio (Lietuva) ir Skaistkalnės (Latvija) parapijos. Ši idėja prieš kelerius metus gimė Biržuose pradėjus dirbti vikarui kun. Ernestui Želviui. Energingas jaunas kunigas sumanė pakviesti bendradarbiauti kaimyninės Skaistkalnės parapijos kleboną tėvą Janį Vylaką – Pauliečių vienuolijos dvasininką (šio ordino vienuoliai tarnauja Skaistkalnės bažnyčioje). Renginys kasmet sukviečia vis daugiau maldininkų iš Lietuvos ir Latvijos. Žinia sklinda tolyn, todėl švęsti iškilmių į pasienį atvyksta maldininkų iš Rygos ir kitų Latvijos vietovių. Kalbinti svečiai sakė, jog tai, kas čia vyksta, juos netgi stebina. Tuo jie negalėtų pasidžiaugti savo gyvenamosiose vietovėse.

Tarp valstybių atviros sienos, o Dievui jų visai nėra. Todėl dviejų kaimyninių tautų žmonės susiliedami į bendrą šlovinimą ir maldą, gyvai liudija esantį gyvąjį Dievą su mumis visais. Iškilmės prasideda Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje maldomis į Dievo Motiną – šeimų globėją – giedant noveną į Mergelę Mariją, jos garbei skirtą litaniją, prašant įvairių užtarimo malonių. Šv. Mišias aukoja abu kunigai – Janis ir Ernestas – liturgijoje vartodami abi kalbas. Latvijos kunigo homilijoje nuskambėjo raginimas visiems atsigręžti į Gyvąjį Dievą, kuris yra su mumis, bet žmonės dažnai prasilenkia su Juo, nesuprasdami, neturėdami laiko ar nenorėdami bendrauti, nes žemiškieji rūpesčiai užgožia sielą. Kunigas Janis kvietė susigyventi su Dievu kasdienybėje, kaip kad kasdien mums reikalingas kūniškasis maistas. Juk nesakome, kad pavalgysime kažkada, kai bus laiko, bet dažnai taip padarome su Dievo bendryste – ateisime į bažnyčią kada nors, kai turėsime laiko... Dievas yra nuolat esantis Kūnas ir tekantis Kraujas. Kunigas Ernestas pamoksle sakė, jog mes turime ir galime imti laiminimo taurę – tikrą Kūną, nenuplaunamą Kraują. Tik ją paimti ir iš jos gerti galima, kai mes ateiname prie jos. Tad reikia ateiti ir imti tai, ką Dievas mums dovanai duoda.

Tikintieji, šv. Mišiose pasistiprinę Gyvąja Duona – Eucharistiniu Kristaus Kūnu, – leidosi su Juo į kelionę po miestelį ir į kaimyninę Lietuvą. Procesijoje Eucharistinis Jėzus išnešamas iš bažnyčios. Sustojama prie paruoštų keturių altorių – vietų su kryžiais, kur bus pagarbinamas Švč. Sakramentas. Pirmasis stabtelėjimas įvyko buvusio vienuolyno kiemelyje, kitas – bažnyčios šventoriuje prie čia pastatytų kryžių. Iki trečiojo tremtiniams atminti kryžiaus – gerokas kelio gabalas. Visur abiem kalbomis skaitoma Evangelija, giedamos latvių giesmės, pritariant lietuvių triūbininkams iš tolimos Žemaitijos, kunigo Ernesto pakviestiems pirmą kartą šlovinti Dievą į Biržų kraštą. Trečiojoje stotyje pagrindiniais liturgijos dalyviais tampa lietuviai, perima nešti baldakimą, po kuriuo eina lietuvių kunigas Ernestas su Švenčiausiuoju Sakramentu. Triūbininkai pakaitomis su Nemunėlio Radviliškio bei Suosto ir Germaniškio choristais garbina Viešpatį ilgame kelyje, kerta valstybinę sieną ties Nemunėlio upės tiltu ir eina iki Germaniškio Šv. Magdalenos koplyčios. Kelias puošiamas latvių ir lietuvių mergaičių barstomomis gėlėmis. Eiseną pasitinka skambantis Germaniškio koplyčios varpas ir čia laukiantys maldininkai. Koplyčios šventoriuje paruoštas kevirtas altorius, prie kurio vėl klaupiasi kunigai maldai. Giedama Jėzaus Širdies litanija, laiminami susirinkusieji, dėkojama Dievui už viską, ką jis duoda kiekvienam iš mūsų.

Bendra malda suartina abiejų tautų žmones, kunigai kviečia visus į netoliese esančius bendruomenės namus agapei, bendravimui ir džiaugsmui drauge. Atidavę garbę Dievui, klausomės Biržų kultūros centro „Kaziuko“ kapelos muzikantų dovanojamomų melodijų, vaišinamės šeimininkės Reginos paruoštomis vaišėmis bei latvišku nacionaliniu riestainiu, kuriuo pasirūpino pats kunigas Janis. Nuskamba labai nuoširdžios padėkos visiems, prisidėjusiems prie bendro projekto. Nesumeluotas džiaugsmas užplūsta tiek organizatorių, tiek dalyvių širdis, kai mato ir jaučia tikrumą maldoje, bendrystėje, tikėjime...

Zita Beliakienė

© 2017 „XXI amžius“