Bibliotekose

Kardinolui patinka iššūkiai

Eugenija Sidaravičiūtė

Kardinolo Audrio Juozo Bačkio autografai druskininkiečiams

DRUSKININKAI. Birželio 9 dieną į savivaldybės viešąją biblioteką gausiai susirinko kardinolo Audrio Juozo Bačkio gerbėjai. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė renginio dalyviams pristatė garbius svečius: kardinolą ir knygos apie jį „Taip, laimingas“ sudarytoją Antaną Gailių. Direktorei kardinolo paklausus, ar jis ir šiandien yra laimingas, atsakė: „Taip, laimingas, būdamas kartu su jumis“. Poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas A. Gailius pasidalijo mintimis, kaip gimė knyga. Jis ne kartą šiuo tikslu kalbino kardinolą, bet tas vis prieštaraudavo: „O kam čia bus įdomu?“ Kai pagaliau sulaukė pritarimo, norėjo visų pirma dvasininką parodyti, kaip humorą mėgstantį, šiltą žmogų. Klausinėjo, kodėl Jo Eminencija, gimęs Kaune, augęs Paryžiuje, o dabar gyvena Vilniuje? Išgirdo tokį atsakymą: „Stasys Lozoraitis buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, tėvelis Stasys Antanas Bačkis – jo asmens sekretorius, kuris, studijuodamas Paryžiuje, gerai išmoko prancūzų kalbą. Grįžęs į Lietuvą, vedė labai gražią, simpatišką merginą. Susilaukė dviejų vaikų – Ričardo ir Audrio. Tėvelis, kaip patarėjas, buvo pasiųstas į ambasadą, kur Paryžiuje darbavosi Petras Klimas. Po metų, 1938-aisiais, pasiėmė į ten ir visą šeimą. Taip nuo pusantrų metų gyvenau Prancūzijos sostinėje. Ten nebuvo jokių lietuviškų, tik prancūziškos mokyklos. Jautėmės su broliu esą pranašesni už bendraklasius, nes mokėjome ir savo gimtąją kalbą, ir buvome išsaugoję savus papročius. Stebiuosi tais tėvynainiais, kurie vaikams bruka svetimą kalbą, nebrangindami savosios. Jau nebemoka kiti net su savo seneliais susikalbėti lietuviškai!..“ Susirinkusieji palydėjo šiuos žodžius gausiais plojimais.

Paklaustas, kaip kardinolas išsaugojo katalikų tikėjimą, jis atsakė, kad tėvai buvo tikintys. Mama abu sūnus išmokė melstis „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“. Tėtis Lietuvoje vadovavo ateitininkams. Mokėsi katalikiškoje pradžios mokykloje, o vėliau – ir gimnazijoje, kurioje labai geri mokiniai išsilavinimą įgydavo veltui. Prancūzijoje turėjo pabėgėlio pasą. Negalėjo gauti oficialaus asmens dokumento, nes reikėjo prašyti, kad suteiktų pilietybę. Tuo metu prancūzai kariavo su Alžyru, kurio žmonės teisėtai kovėsi už savo laisvę. Taip su broliu niekada ir nebuvo Prancūzijos piliečiai. Kadangi kardinolo tėvelis vėliau dirbo ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, tai 1957metais šeima persikėlė į Romą. Kardinolas sake: „Man gerai sekėsi matematika, todėl vienerius metus studijavau šią discipliną ir fiziką. Kai mamai pasisakiau norįs būti kunigu, ta apsidžiaugė: „Aš tave jau paaukojau Dievui“. Tėveliui toks mano profesijos pasirinkimas irgi buvo priimtinas. Popiežiškajame Grigaliaus universitete baigiau teologijos studijas ir 1961 m. kovo 18 d. buvau įšventintas kunigu. Apsigyniau bažnyčios teisės daktaro disertaciją, baigiau Šventojo Sosto diplomatinę akademiją. Kaip šios srities specialistas, darbavausi Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje. Labai įdomūs santykiai susiklostė su tuometiniu popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris mane išsikvietė pasikalbėti apie Lietuvą. Labai domėjosi sovietų okupuotais kraštais. Šventasis Tėvas pasiteiravo ir apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, nes sklandė gandai, jog ją sugalvojo užsienio lietuviai. Leidinys keliavo po ambasadas, buvo išverstas į daug kalbų. Jonas Paulius II prisipažino skaitęs knygą apie Nijolę Sadūnaitę „Šypsena iš lagerio“, kuri jį nustebino. Popiežiui svarbiausia buvo ginti žmogaus teises ir religijos laisvę. Užsimezgė su Šventuoju Tėvu draugiški ryšiai. Tuos devynerius metus gana artimai bendravome. Vasarą per savaitę kartą susitikdavome, kalbėdavomės ir apie užsienio politiką. Aš su didžiausia pagarba išklausydavau kiekvieną Jo žodį. Popiežius parodė man didelį dėmesį. Jonas Paulius II pats prašė mane įšventinti vyskupu. Jis specialiai pasirinko šv. Pranciškaus dieną. Tai buvo didelė Lietuvos šventė. Iškilmėse dalyvavo 30 kardinolų ir visi vyskupai, gyvenantys Europoje. Buvo atvažiavusi mūsų Katalikų mokslo akademija. Pasikvietėme Lietuviškos gimnazijos mokinių chorą iš Vokietijos. Popiežius, priimdamas svečius, pasakė porą lietuviškų žodelių. Jis man yra prasitaręs: „Mes kenčiame nuo komunizmo, bet Lietuvoje yra 20 kartų sunkiau. Mes turime savo lenkus komunistus, o jus tvarko tiesiai Maskva“. Dėmesys Lietuvai buvo akivaizdus. Tuo metu mane Jis paskyrė tituliniu Metos arkivyskupu ir labai svarbiame krašte – Olandijoje – nuncijumi“.

A. Gailiui paklausus, kodėl ir kaip atsirado Vilnius ir kokią Lietuvą rado Lietuvoje, kardinolas atsakė: „Viskas priklausė nuo Dievo“. Vis dėlto paaiškino, jog 1988 metais pradėjo bruzdėti Lietuva, bet užsienyje netikėjo, kad šalis išsikovos laisvę, kad grius Berlyno siena. Tuo metu Rusija Maskvoje šventė 1000-ąsias Krikšto metines, ignoruodama Ukrainos Bažnyčią, nes iš tikrųjų šią sukaktį turėjo minėti Kijevo Rusia. Teko susitikti su Michailu Gorbačiovu, Eduardu Ševardnadze.

Į Lietuvą gavau vizą ir atvykau 1989 metais. Pagal 1925 metų lenkų sutartį su Šventuoju Sostu Vilniaus bažnytinė provincija priklausė jai. Kaip šį painų klausimą popiežius išsprendė?!. Jis šv. Mišių, aukojamų Balstogėje, pabaigoje pasakė: „Balstogės vyskupija – tai dalis Vilniaus, likusi Lenkijoje…“ Pagaliau Šventojo Tėvo diplomatinėmis pastangomis 1991 m. gruodžio 24 d. buvo įkurta Vilniaus bažnytinė provincija ir jos metropolitu paskirtas aš. Taip mūsų sostinė vėl tapo Lietuvos dalimi. Tokiu būdu Šventasis Tėvas parodė didelį draugiškumą Lietuvai. Vykdamas į Tėvynę, galvojau, koks iš manęs lietuvis. Aš tiek metų nekentėjęs kaip kiti, nepažinojęs sovietų sistemos. Laukė naujas darbas – naujas iššūkis. O vis dėlto man patinka iššūkiai… Stengiausi išvengti didelių konfrontacijų…“

„Kaip atrodė Lietuva? Kaip sekėsi Vilniaus arkivyskupijoje?“ – klausė A. Gailius.

Kardinolas atsakė: „Reikėtų klausti kunigų, ar jie patenkinti mano darbais, ar ne. Jaučiausi, kaip parašiutu nusileidęs svetimame krašte. Man vis dėlto trūko žinių apie padėtį Lietuvoje. Sunkiausi pasirodė esą santykiai su žmonėmis. Ateina pas tave asmuo, o tu nežinai, kas jis toks. Klausi, o neatsako tiesiai, suka aplinkui. Aš nežinau žmogaus praeities. Ar šitas buvo kolaborantas, ar priešingai – draugavo su Alfonsu Svarinsku. Kiekvienas savo kailį gelbėjo. Jie – įveikę lagerius, kalėjimus ir tardymus. Kiti prisitaikė, sakydami: „Aš bent galiu Mišias aukoti. Ar geriau, kad išveš į Sibirą“. Mačiau tą susipriešinimą…“ Kardinolas daugiau stengėsi bendrauti su jaunais kunigais, klierikais, kurių net 130 įšventino.

O koks rūpestis Vilniaus arkivyskupijoje buvo didžiausias, kuo kardinolas džiaugėsi, kuo buvo nepatenkintas? Kardinolas atsakė: „Labai negražu sakyti „nepatenkintas“. Žmogus turi būti viskuo patenkintas ir dėkoti Dievui už tai, kas vyksta. Bažnyčia buvo išmesta iš socialinės aplinkos. Norėjau, kad ji rūpintųsi ir vargšais. Nepretendavau išmaitinti visą Vilnių, bet stengiausi parodyti, kad ir kunigai darytų artimo meilės darbus. Pradėjau siųsti į užsienį studijuoti tiek kunigus, tiek pasauliečius. Pasitaikė, jog gražios lietuvaitės ištekėjo už svetimtaučių ir nesugrįžo. Sunku parengti gerus kadrus. Pradėta mokyklose dėstyti tikybą. Pedagoginiame universitete įkūriau Tikybos katedrą. Labai svarbu, jog pasauliečiai būtų įjungti į Bažnyčios gyvenimą. Šį tą padariau. Ne viskas pavyko. Visur buvo kova. Labai norėjau padėti žmonėms“.

Knygos sudarytojas paklausė apie tai, ar kardinolas nesijaučia padaręs klaidų. A. J. Bačkis paaiškino: „Buvo ir klaidų, ir nesisekė. Bandžiau sunkumus „suvirškinti“. Svarbu eiti pirmyn, atlikti tai, kas pavesta. Nesisielokit. Dievas spręs“.

Po to kalbėjusi tikybos mokytoja Onutė Drūlienė sakė, kad nors 2000 metais jai teko su kardinolu keliauti į Turiną, melstis prie Jėzaus drobulės, vis dėlto iš knygos „Taip, laimingas“ daug giliau pažino Eminenciją, kaip žmogų. „Nustebino fenomenali kardinolo atmintis: kas, kur, kaip? Skaitydama „Taip, laimingas“, suvokiau, kokios skirtingos yra Bažnyčios, kaip sunku jas valdyti. Geriau supratau Vatikanui keliamus iššūkius, jo milžiniškų nuveiktų darbų prasmę. Jūsų Eminencija, esate tikras perliukas, pagaliau grįžęs į Lietuvą“, – sakė O. Drūlienė.

Izabelė Ūsienė informavo apie tai, kokios mokytojos Zitos Aleksonienės mintys apie knygą „Taip, laimingas“ išsakytos Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos laikraštyje „Žodis“. I. Ūsienė prasmingais poetiniais žodžiais išreiškė gilią padėką Jo Eminencijai už kilniadvasį darbą Lietuvos Bažnyčiai.

Bibliotekos direktorė L. Žėkienė širdingiausiai padėkojo knygos sudarytojui A. Gailiui ir Jo Eminencijai už įdomų susitikimą.

Autorės nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“