Iškeliavo Vaižganto sesers vaikaitis

 Vytautas BAGDONAS

Ne kartą Vytautas Nakutis gimtuosiuose Malaišiuose sutiktiems žmonėms pasakojo savo prisiminimus. 2008 metų vasarą jis bendravo su žurnalistais iš Pakruojo

Vis retėja senųjų malaišiečių – Vaižganto gimtojo krašto gyventojų – gretos. Kapų smiltys vien per pastaruosius dvidešimt metų jau priglaudė Vitoldą Dagį, Eleną Baronaitę, Antaną Grižą, Valeriją Grižaitę, Eleną Grižaitę, Liudą Budreikaitę, Bronę Dagienę ir kitus senolius.

Utenoje birželio 11-osios popietę artimieji, giminės, pažįstami į paskutinę kelionę palydėjo lietuvių literatūros klasiko, publicisto, literatūros mokslininko, visuomenės veikėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės (1850–1918) vaikaitį Vytautą Nakutį.

V. Nakutis (kaip ir senelė Marijona, ir jos brolis Juozas) buvo gimęs Svėdasų valsčiaus Malaišių sodžiuje (dabar Anykščių rajono Svėdasų seniūnija). Pasaulį jis išvydo 1937 m. balandžio 8 d. Malaišiuose, o Amžinybėn iškeliavo gyvendamas Utenoje, spėjęs peržengti 80-mečio jubiliejaus slenkstį. Pastaruosius kelerius metus jis buvo likęs vienintelis ir jauniausias Juozo ir Marcelės Nakučių šeimos palikuonis. Vytauto sesuo Elena Nakutytė-Dainienė, gimusi 1926 m., mirė 1990-aisiais, brolis Stasys, gimęs 1924 metais, 1947-aisiais tapo pokario metų kovų auka, dar vienas brolis Ipolitas, gimęs 1929 metais, ne vieną dešimtmetį pragyvenęs Kunigiškių I kaime, mirė prieš trejus metus. V. Nakutis Utenos kapinėse amžinajam poilsiui atgulė šalia prieš kelerius metus mirusios savo žmonos, buvusios mokytojos, dviem metais vyresnės Valentinos Kiškytės-Nakutienės.

Ne vieną dešimtmetį V. Nakutis gyveno ir dirbo Anykščių rajone įvairų ūkinį darbą, kurį laiką pirmininkavo Skiemonių krašte veikusiame Černiachovskio kolūkyje. Darbų ir rūpesčių sūkuryje visuomet surasdavo laiko aplankyti tėviškę ir Malaišiuose gyvenančius tėvus Juozą Nakutį (1886–1959) ir Marcelę Martinėlytę-Nakutienę (1900–1982), kitus artimuosius. Visuomet didžiavosi esąs kilęs iš garsios Tumų giminės ir visokeriopai rūpinosi kitais giminaičiais. Kai mirė Vaižganto brolio knygnešio Jono Tumo sūnus Stasys, V. Nakutis daug pastangų įdėjo, kad velionis sovietmečiu būtų palaidotas šalia tėvų ir kitų artimųjų jau nebeveikiančiose senosiose Rubikių kapinėse. Jo rūpesčiu ta kapavietė buvo sutvarkyta, Tumų šeimos atminimas deramai įamžintas ir įprasmintas. Ne mažesnį sėmesį jis rodė ir savo giminaičio Vaižganto vardu pavadinto partizanų būrio vado Alberto Nakučio-Viesulo, žuvusio 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške nelygioje kovoje su tautos priešais ir palaidoto Kunigiškių I kaimo kapinėse, atminimo išsaugojimui. Jį jaudino ir istorinio pastato – senosios Kunigiškių pradžios mokyklos – likimas, kuomet dar tik buvo svajojama apie statinio restauravimą ir būsimo muziejaus įkurdinimą, Tumų sodybvietės Malaišiuose išsaugojimo ir tvarkymo reikalai bei kitos problemos.

Jau išėjęs į užtarnautą poilsį ir gyvendamas Utenoje, V. Nakutis dažnai lankydavosi gimtuosiuose Malaišiuose, rūpestingai tvarkė po tėvų mirties išlikusią sodybą. Čia visuomet būdavo nupjaunama žolė, apgenimi aukštaūgiai medžiai. Ant trobos Vytauto rūpesčiu atsirado atminimo lenta su užrašu, jog šioje sodyboje lankydavosi Juozas Tumas-Vaižgantas. Kai į Malaišius užsukdavo ekskursijos ar pavieni turistai, Vaižganto kūrybos gerbėjai, o jis būdavo atvykęs į savo sodybą, visuomet su atvykėliais pabendraudavo, pasišnekučiuodavo. Vytautas buvo labai apsiskaitęs, apsišvietęs, labai įdomiai mokėjo pasakoti apie Malaišių praeitį, Tumų giminę, Vaižganto ryšius su Tėviške ir prisiminimais, vaikystės bei jaunystės įspūdžiais, iš senelių ir tėvų išgirstais pasakojimais mielai dalijosi su kitais.

Kai Kunigiškių I kaime prieš tris dešimtmečius buvo steigiamas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, jis mielai dovanojo išsaugotų archyvinių nuotraukų kopijas, kurių dalis vėliau buvo išspausdinta ir 2009 metais UAB „Utenos Indra“ išleistame fotografijų albume „Nusilenkime Vaižganto Žemei...“

V. Nakutis buvo nuolatinis Vaižganto atminimui skirtų renginių, organizuojamų Svėdasų krašte, dalyvis. Ypatingai mieli jo širdžiai buvo Malaišiuose pradėti organizuoti nuo 2009-ųjų metų tradiciniai respublikiniai renginiai – „Vaižgantinės“. Jų metu V. Nakutis buvo pagerbiamas, apdovanojamas suvenyrais simboliškai atsidėkojant už gimtojo krašto puoselėjimą ir senųjų Malaišių atminimo saugojimą. Prieš kelerius metus „Vaižgantinių“ dalyviams V. Nakutis pateikė malonią staigmeną: visus vaišino savo paties išauginto, papjauto, atitinkamai paruošto, išmarinuoto ir ant laužo iškepto avino mėsa. Ir praėjusių metų rugsėjo 17-ąją jis iš Utenos atskubėjo į „Vaižgantines“, nepaisydamas garbaus amžiaus ir ligų naštos, mielai su visais bendravo, buvo pakilios nuotaikos, kiekvienam surasdavo žodį. Džiaugėsi, didžiavosi, kai rokiškėnas ūkininkas Vytautas Šlikas jam –Vaižganto giminaičiui – padėkojo už geranoriškumą, nuoširdumą, patriotiškumą, meilę Tėviškei ir įteikė naminės duonos kepalą.

Netruks prabėgti vasara, vėl pasibels ruduo. Rugsėjo 16-ąją Malaišiuose vėl šurmuliuos tradicinės „Vaižgantinės“. Tik šį kartą jos jau vyks be garbaus senolio, gimtojo krašto metraštininko, Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos anūko V. Nakučio. Tačiau prisiminimai visam laikui išliks pažinojusių žmonių atmintyje ir širdyse...

Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“