Nuveikė daug darbų

A†A Zofija Vadeišienė (1932 01 10–2017 05 20)

Į Amžinybę išėjo visiems gerai pažįstama brangi moteris. Per netrumpą gyvenimą spėjusi nuveikti daug gerų darbų. Gimusi ir užaugusi kaime netoli Salako, visą gyvenimą pragyveno tarp kaimo žmonių. Išaugino keturias dukras ir sūnų. Visi jie sėkmingai darbuojasi Lietuvoje. Džiaugėsi Zofija prasidėjus Atgimimui, kad sugrįš ramybė ir tarpusavio pagarba į tėvynę. Matėme ją mitinguose, bažnyčioje procesijose, slaugant ligonius. Pati išsiaudė tautinius rūbus, puošėsi ir kvietė visas moteris vertinti senolių paliktą tradiciją. Su vyru Broniumi (visų meiliai vadinamu Broniuku) erdvioje namų verandoje buvo įrengę altorėlį Motinos Marijos garbei.

Čia keletą metų skambėjo giesmės gegužės mėnesį. Po vyrą ištikusio insulto ir šiek tiek pagerėjus sveikatai ėmėsi įgyvendinti seną svajonę – pastatyti prie sodybos kryžių. Įprasminti šį sumanymą padėjo Biržūnų kaimo vyrai, o „Dievo kančią“ išdrožė liaudies meistras Strižka. Nuotraukoje tarp giminių ir kaimo žmonių sėdi sodybos šeimininkai kryžiaus šventinimo iškilmėse su tuometiniu parapijos klebonu kun. Kęstučiu Palepšiu.

Su didele pagarba palaidojusi Bronių Zofija dar keletą metų džiaugėsi kryžiumi ir kentėjo nuo progresuojančios ligos. Pasiruošusi ramiai sutikti savo nebūties naktį, paliko parapijai dėkingumo laišką. Jį perskaitė kun. Egidijus Vijeikis per pamokslą. Už ją kasdien meldžiasi Gyvojo Rožinio draugijos narės, aukojamos šv. Mišios.

Grupė parapijiečių

„Giesmė Salakui“ 2004 11 27

Zofija Vadeišienė

Mes – salakonai
Mes turim didžiuotis, kad mes – salakonai,
Kad mes esam šito krašto žmonės
Iš tėvų senelių esame garbingi,
Esame krikščionys, esam religingi.
Turime dėkoti protėviams seneliams,
Kad jie mums paliko akmens po dalį.
Nors akmuo kiečiausias, bet turtas didžiausias,
Tai – mūsų akmens bažnyčia brangiausia,
Dvasios tvirtovė didžiausia.
Pirmąkart pamatę, jie nustebę žiūri
Gal kiti pavydi? Tokį turtą turim...
Salako bažnyčia galime didžiuotis
Protėviams, seneliams melstis, jiems dėkoti.
Tas didysis Luodis, banga bangą gena,
Vasaros dienomis nuo karščio gaivina,
O žvejai mėgėjai vasarą ir žiemą
Jie jau nebijo nei šalčio nei sniego.
Aplink pušynėliai kvepia ir alsuoja.
Grybai iš samanų lenda, grybautojus vilioja
Aplink gamta visų metų laiku nuostabi ir graži,
Sakoma: gražu kaip Salake.
Visų salakonų, kuriuos gyvenimo kelias
Yra toli nuvedęs,
Žodį „Salakas“ išgirdus širdys suvirpa neramios.

© 2017 „XXI amžius“