Žmogaus dvasia – neįveikiama

„Mūsų miesteliai“, tikėjimas ir žurnalistika

Nijolė Baužytė apdovanota Petro Babicko premija Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Iš gūdžios pelkės padarė jaukų gamtos kampelį

Pabiržėje gyvenanti Aldona Jaronytė savo sodybą susitvarkė taip, kad ją po „Mūsų miestelių“ filmo pradėjo lankyti turistai. Apie ją rašė ir „XXI amžius“ („Daro tai, kas pačiai miela“, 2015 12 18, nr. 47) Broniaus Vertelkos nuotrauka

Šiemet žurnalistė Nijolė Baužytė apdovanota Petro Babicko premija, skiriama radijo ir televizijos žurnalistui už brandžius kūrinius. Su viena iš daugiausiai apdovanojimų pelniusia televizijos žurnaliste, sukūrusia daug literatūrinių laidų apie žymius kultūros ir meno veikėjus, jų kūrybą ir laidų ciklą „Mūsų miesteliai“, kalbėjomės apie žurnalistiką, Lietuvą ir tikėjimą. Net du N. Baužytės dėdės, tėvo broliai, buvo kunigai.

Gal pradėkime nuo to, kad Jūsų šeimoje tikėjimas buvo labai svarbus?

Mamos tėvas Simonas Bačiulis buvo Seredžiaus bažnyčios zakristijonas ir vaikus auklėjo maldoje. Į didelę šeimą laisvamanybės įnešė iš Amerikos atvykęs žentas, vyriausios dukros vyras.

Senelis iš tėvelio pusės Karolis Baužys irgi buvo zakristijonas. Jam daug įtakos turėjo kunigas Jonas Burba. 18-metį senelį kunigas iš Tverečiaus atsivežė į Labanorą, padarė knygnešiu ir daraktoriumi. Karolis Baužys buvo didelis lietuvininkas, palaidotas Kernavėje. Ir močiutė Karolina sąmoningai priešinosi krašto nutautinimui, platino knygas ir laikraščius. Jie niekada nepateko į žandarų pinkles, spaudą slėpdavo ant bažnyčios lubų, močiutė – ir savo plačiuose sijonuose, kuriuos segėjo vieną ant kito. Apatinių sijonų kišenėse prireikus slėpdavo knygas, maldaknyges, tais laikais net bjauriausi žandarai nekaišiodavo rankų po moterų sijonais. Močiutė norėjo, kad visi keturi sūnūs taptų kunigais, bet vyriausias sūnus Alfonsas ir mano tėvelis pasirinko kitą kelią. Tačiau tėvelis buvo labai giliai ir nuoširdžiai tikintis. Negalima buvo eiti į bažnyčią – neidavo. Tačiau namuose visada švęsdavom Šv. Velykas, Kalėdas. Mes, vaikai, kur bebūtume, visada susirinkdavome per šias šventes. Man tikėjimas ir bažnyčia davė daug stiprybės ir nusiraminimo sunkiausiomis akimirkomis. Dažniausiai eidavau į Šv. Mikalojaus bažnyčią, ten buvo pašarvota ir močiutė Karolina. Kai tėvelis ir dėdės mokėsi Vilniuje, tai buvo vienintelė lenkų neuždaryta lietuviška bažnyčia – ji mums tapo svarbiausia. Dabar lankau parapijinę Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią, nueinu ir į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią – ją labai mėgo vyriausioji sesuo.

Ar tai netrukdė Jums sovietmečiu?

Ir sovietiniais metais sugebėjau laikytis krikščioniškų tradicijų. Dieveniškėse pakrikštijau sūnų. Dirbau ideologinėje įstaigoje – valstybinės televizijos Literatūros ir meno redakcijoje. Jei rodydavome dailininkus, pelniusius valstybines premijas, mums neleisdavo rodyti jų darbų, kuriuose pavaizduotos bažnyčios. O kaip parodysi Vilnių be bažnyčių? Tiesa, jas rodyti labiau draudė žemesnio rango partijos veikėjai.

Vyriausioji sesuo Julijona Danutė sekmadieniais, per didžiąsias šventes visada nueidavo į bažnyčią, vidurinioji Jūra – kiek rečiau. O per Vėlines būtinai visos nueidavome į kapines. Pilnos kapinės žmonių tą vakarą būdavo ir Vilniuje, ir Panevėžyje, kur esu užaugusi. Vilniuje per Vėlines būtinai turėjau nueiti į Rasų kapines uždegti žvakutę ant Jono Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, pažinotų ir gerbtų žmonių kapų. Nesvarbu – gaudys saugumas ar ne.

Kaip gyvenimas Jus atvedė į žiniasklaidą?

Dar Panevėžio gimnazijoje lankiau režisieriaus J. Miltinio studiją ir literatų būrelį. Bandžiau rašyti apysakas, tekstus vaidinimams. Labai mėgau skaityti. Mano mėgstamiausias kvapas – knygų klijų. Keturmetė ateidavau į Pušaloto biblioteką ir uostydavau knygas...

Kai rinkausi profesiją, mano sesuo Jūra buvo bebaigianti žurnalistikos studijas. Pagalvojau: „Žurnalistai nieko giliai nežino, nuo visko tik nugraibo grietinėlę. Reikia studijuoti fundamentalų mokslą“. Įstojau į lituanistiką. Sunkiai sirgo mama, gyvenau tik iš stipendijos, kurią dažnai gaudavau padidintą, bet mėnesio pabaigoje pinigų maistui pritrūkdavo. Lankiau universiteto dramos studiją, puikiai mokėjau rusų kalbą. Studijos vadovas pasiūlė man Vilniaus dramos teatre versti spektaklius į rusų kalbą nesuprantantiems lietuviškai. Kurį laiką taip vertėjavome su aktore Aldona Vederaite. Kai susikūrė televizija, ji tapo režisieriaus asistente. Kartą ji paprašė laidai per naktį parašyti negriukų dainą. Pamėginau. Redaktorei patiko, davė jaunam kompozitoriui Vytautui Barkauskui. Šis sukūrė muziką, dainelė skambėjo televizijoje. Tada pasiūlė paruošti viktoriną. Parašiau ne tik klausimus, paruošiau ir vaizdinę medžiagą. Taip pradėjau bendradarbiauti televizijoje, netrukus mane rekomendavo etatiniam darbui. 1960 metais pradėjau dirbti televizijoje Literatūros ir dramos redakcijoje.

Kuo Jūsų kūrybinėje biografijoje išsiskiria videofilmų ciklas „Mūsų miesteliai“?

Aš tiesiog myliu Lietuvos miestelius. Jie man nepaprastai žavūs. Dar prieš 20–30 metų mano širdis juose spurdėdavo iš džiaugsmo. Joks miestas su naujausiomis statybomis man nebuvo toks iškalbus, taip alsuojantis. Lietuvos kaimą galutinai sunaikino melioracija. Manau, ji buvo specialiai tam sugalvota, nes kaimas buvo lietuviškumo, Tėvynės meilės, partizaninio judėjimo atrama. Anksčiau, kol miesteliuose gyveno daug senbuvių, kurie tautines vertybes perduodavo iš kartos į kartą, jie turėjo savo dvasią, kažką, kas būdinga tik tam miesteliui. Senbuviai intuityviai tai brangino, per savo širdis, gyvenimus buvo praleidę miestelio istoriją, o tautos istorija ir susideda iš žmonių istorijų. Dabar tokių žmonių beveik neliko. Atsirado daug perėjūnų, kuriems rūpi tik jų gerovė, miesteliai nyksta. Pavyzdžiui, Skapiškis, 1996 metais turėjęs apie tūkstantį gyventojų, šiuo metu, pasak teatro režisierės Vitos, teturi apie 400. Žmonės žino: jie išmirs, ir miestelio neliks. Tai – didžiausia tragedija.

Pristatykite šių videofilmų kūrybinę grupę.

Televizijoje darbas komandinis. Labai dėkoju savo kūrybinei grupei. Anksčiau dirbau su režisieriumi Romualdu Jarašausku, dabar jau aštuonerius metus esame kartu su režisiere Stase Keiniene, garso režisieriumi, kompozitoriumi Algimantu Apanavičiumi bei vaizdo inžinieriumi Vincu Baziu, operatoriumi Rimantu Miškelevičiumi. Esame kaip vienas kumštis, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. O mus veža labai atsidavęs vairuotojas Egidijus Valiušis, kartais filmuose ir pavaidinantis. Tarkime, Kražiuose įvyko tikros skerdynės dėl caro nurodymo uždaryti bažnyčią. Paties užpuolimo nepavaizduosi, reikia žmonių, bet parodėme, kaip generalgubernatorius gauna raštą, kad sukilo žmonės, juos reikia prispausti...

Per 27 metus sulaukėme daugybės palaikančių, dėkojančių laiškų ir tik 5–6 piktokus.

Turbūt dabar Jūsų videofilmai – tarsi paminklas nykstantiems miesteliams, jų istorijai?

Valstybę valdantieji daro viską, kad nebeliktų miestelių. Uždaro mokyklas, ambulatorijas, bibliotekas. Žengtas paskutinis žingsnis – uždaro paštus. Bibliotekos turi skaitytojų – kaimo žmogus ateina čia, pasišneka su bibliotekininke, pavarto spaudą. Tai – vieta, kur žmonės gali susitikti. Užsienyje žmonės susitinka kavinėse, mes neturime tokios mados, o į biblioteką žmonės užeina bet ko paklausti, paprašyti įjungti skaipą, kad galėtų pasikalbėti su vaikaičiu Airijoje... Šiemet ruošiamasi uždaryti apie 200 bibliotekų. Dabar mūsų filmai – rekviem mieteliams. Labai norėčiau, kad to nebūtų. Dažnai klausiu vietinių gyventojų: „Ar išliks miestelis?“ Visi išsigąsta, sako: „Oi, turėtų išlikti“. Bet per dieną gatvėje nesutikome nė vieno vaiko... Miestelių tėra likučiai, stengiamės juos sugriebti, išlaikyti nors vaizdo juostoje...

Pakalbėkime, kaip ruošiatės filmavimui? Juk be pasiruošimo nepavyktų tiek parodyti.

Važiuodama į miestelį, turiu žinoti daugiau negu vietiniai. Eidavau į M. Mažvydo biblioteką, sekdavau straipsnių kartoteką. Ir užsisakydavau šūsnį senų leidinių nuo XIX amžiaus pabaigos. Perversdavau ir emigrantų, ir sovietinę, ir dabartinę spaudą. Perskaitydavau, daug ką užsirašydavau, vėliau atsirado galimybė kopijuoti. Beje, pasirodžius mūsų filmams po kurio laiko plūstelėjo ir knygos, monografijos apie valsčius, miestelius ir kaimus.

Ar turite nuostatą, ką būtina parodyti, kokius objektus aplankyti, kad susidarytų miestelio vaizdas?

Svarbiausia žinoti, kas bus stuburas, ant kurio versi detales. Tarkime, miestelis degė 6 ar 12 kartų. Kodėl? Bet norint gauti žinių, žmogų reikia prisijaukinti. Man tik du žmonės yra atsisakę kalbėti. Jų ir nekalbinau, matyt, kažko labai stipriai įžeisti.

O miestelyje turi rasti atsvarą. Kai atvažiuoji pirmąkart, vis tiek nieko nežinai, bet pradedi žmones kalbinti ir viskas rutuliojasi. Pradedi nuo seniūno, kartais jis pažįsta savo žmones, kartais – ne. Tada eini pas bendruomenės pirmininką, kleboną. Taip ir trauki žinias... Kai išvažiuoji iš miestelio antrąkart, trečiąkart ir daugiau jau neatvyksi, kažkas sako: „Dar to nenufilmavote, to nepakalbinote“. O pradžioj: „Ne, nieko nežinau“, „Ką jis ten gali pasakyti...“

Gal turite metodiką, kaip prakalbinti žmones?

Padeda intuicija. Paklausi apie gėlę darželyje ar drabužį, staltiesę ant stalo. Žmogus pradeda kalbėti, tai jo negąsdina. O jei moteris pasigiria savo ar mamos rankdarbiais, atidaro spintas, ji – jau mano.

Prisimenu a. a. Juozą Petrauską nuo Seirijų. Buvo kolūkio buhalteris, bet gimęs istoriku. Parašė visą pluoštą knygelių: apie Kryžius, Kapčiamiestį, Leipalingį, Seirijus. Buvo surinkęs labai daug senovinių nuotraukų, atvirukų. Mane žmonės įspėjo: „Petrauskas su žurnalistais nekalba. Dar niekam nepavyko jo prakalbinti“. Sakau – pamėginsiu. Nuvažiavome pas jį spalio pavakarę. Keturi vyrai ir aš. Visada einu pirma. Juozas Petrauskas gyveno vienas, nevedęs, jei įeis keturi vyrai, dar išsigąs, kad apiplėšti nori. Pasisveikinu. Žiūri įtariai. Klausiu: „Kas čia taip kvepia?“ Nenoriai atsako šutinęs blynus. Bet dzūkas vaišingas, ištraukė iš krosnies paragauti. Pagyriau, kaip skanu, paragino valgyti. Pasakiau, kad turiu keturis dar labiau išalkusius. „Gerai, kviesk, tegul pavalgo“. O ant stalo pamatėme ir nuotraukų. Pažiūriu: „Čia mano dėdės nuotrauka. Leipalingio kunigas Danielius Baužys“. „A... Tavo dėdė kunigas?“ Taip užsikabinome. Jis čiupo nuotraukas, pradėjo man aiškinti. Buvo taip įsimylėjęs tą kraštotyrinį darbą, nė nepamatė, kada pradėjome filmuoti. Tada lyg sušnypštė. Po filmo atsiuntė dovanų savo naują knygelę. Vėliau ir kitas atvežė ar atsiuntė. Kai atsiuntė paskutiniąją, parašė, kad turbūt jau iškeliaus. Jis mirė dar po aštuonių mėnesių, vieną filmą paskyrėme jo atminimui.

Jūs būtinai kiekviename miestelyje aplankote bažnyčią. Tam turėjo įtakos, kad du Jūsų dėdės buvo kunigai?

Tai – tikrai ne dėdžių įtaka. Tik vieną jų, Danielių Baužį, ilgai dirbusį Dieveniškėse, pažinojau. Kito, Zenono Baužio, buvusio Kernavės klebono, nužudyto Magadane, net nesu mačiusi. Tiesiog bažnyčia – labai svarbus objektas kiekviename miestelyje. Nėra miestelio be bažnyčios. Labai aiškus skirstymas: kaimas – viensėdžiai ar gatvinis. Bažnytkaimis – gyvenvietė su bažnyčia be administracinių įstaigų. Miestelis – seniūnija, paštas, ambulatorija, mokykla. Sovietiniais metais atsirado tokių gyvenviečių be bažnyčios. Tai – tik to laiko darinys. Bažnyčios turi savitumų iš išorės ir vidaus: tai – kokio liaudies menininko skulptūrėlė, koks rantytas kryžius, įspūdingesnis paveikslas... Be to, bažnyčia – pagrindinė miestelio architektūrinė dominantė. Visas gyvenimas sukosi apie bažnyčias. Ten, kur žmonės nelanko bažnyčios, miestelis, dvasiškai degradavęs, greitai sunyks.

Kitas labai svarbus objektas kiekviename miestelyje yra kapines?

Ir kapinės labai daug pasako. Yra toks anekdotas: „Užėjo žmogus į kapines ir stebisi: Oi, kiek daug čia pliusų“. Ten būna labai meniškų dalykų. Dzūkijoje ar Žemaitijoje kapinės – tarsi kryžių paroda. Gali būti ir koplyčia, panteonas, partizanų ar nepriklausomybės laikų savanorių kapai – tai labai svarbu. Naujosios kapinės ne tokios įdomios, jos dažnai standartinės, be medžių. Daugelyje kapinių, deja, iškirto gražiausius medžius. Nėra kam prižiūrėti kapų, o nuo medžių lapai krinta...

Seniūnijos turi laisvų rankų, piliečių, kurie gauna bedarbių pašalpas. Su jomis Lietuvą pražudėme. Pinigus žmogus privalo užsidirbti. Jei gauna už nieką, pravaro pro gerklę...

Ar jaučiatės gerai pažįstanti Lietuvą ir jos žmones?

Tautos dvasią, jos sveikatą ar ligotumą jaučiuosi pažįstanti. Nesigiriu, kad gerai pažįstu kiekvieną jos kampelį. Ne. Miestelių – apie 2000, o filmų sukūrėme tik apie 200.

Tai nemažai. Regionų skirtumai labai juntami?

Jie yra dideli. Žmonės skiriasi ir charakterio savybėmis, ir pasaulėžiūra, pavyzdžiui, Mažeikių rajone ir apie Radviliškį skiriasi kaip dangus ir žemė. Žinoma, jeigu jie – architektonai. Sekmadienį paprastai žmonės eina į bažnyčią, grįžę valgo, bendrauja. Yra toks miestelis Leckava, Mažeikių rajone, prie pat Latvijos sienos. Jo bendruomenės pirmininkė Regina buvo labai veikli. Dirbo meno vadove, turėjo net aštuonis būrelius. Ji prie upės su vyru iškirto krūmokšnius, įrengė Dainų slėnį su suolais, estrada, jos pastangomis buvo nutiestas asfalto gabalas iki šio slėnio. Ji pasirūpino, kad kapinės būtų aptvertos akmenine tvora, pastatė su klebonu prie bažnyčios du paminklus. Iš vienos pusės – Vytautui Didžiajam, iš kitos – šventiesiems Vaitiekui ir Bonifacijui. Kai pamačiau nuotraukas, pagalvojau, kad Amerikoje. Ir muziejų Regina įrengė buvusioje mokykloje. Žiemą atostogaudavo, kad liktų malkoms skirti rąstai, su liaudies meistru skėlė juos per pusę, taip įrengė bendruomenės svetainę. Deja, atsirado nesutarimų kurstytojų, ir Regina pateko į miestelėnų nemalonę. Ji su motina sekmadienį ateina į bažnyčią, todėl ten daugiau niekas neateina. Kalbinau naują bendruomenės pirmininkę. Klausiau, kas taip išpuošė miestelį: „Regina“. Miestelio žmonių klausiau: „Jei su Regina susipykote, tai Dievo jau nebėra, ir į bažnyčią neinate? Ar Jis liko? O gal Regina Jį išsinešė?“ Tyli...

Nemoka žmonės padėkoti už tai, ką kiti padaro?

Nemoka vertinti. Gal kunigas padėkoja? Atvažiuoja 16 km  iš Mažeikių į Gegužines pamaldas, kuriose būna tik jis ir pročkelė, bažnyčios tvarkytoja.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad mūsų miesteliai ir kaimai taip sparčiai netuštėtų?

Jei norime, kad mūsų miesteliai neišnyktų, priverskime pensininkus gimdyti vaikus. O valdžiai linkiu galvoti galva. Kaip galima uždaryti mokyklas, bibliotekas? Kaip galima buvo uždaryti Reškutėnuose mokyklą, kuri atsilaikė per visą lenkmetį ir išliko lietuviška. Jiems tauta ir Dievas to nedovanos... Reikėjo daryti viską, kad regionuose būtų darbo vietų. Kur patriotizmo pamokos?

Didžiausia nuodėmė – įstatymas, leidęs parduoti žemes užsieniečiams. Naikinami bet kokie saugikliai, žemė perkama per lietuvių, tų, kurie neatlaikė sąžinės egzamino, rankas. O per nacionalinį radiją skelbiama maždaug taip: „Jei Jūsų diplomo nepripažino Ispanijoje, jei turite sunkumų, kreipkitės į mus, padėsime“... Ar tai – ne raginimas emigruoti?

O dabar išvykę lietuviai labai greitai nutautėja. Bėgusieji po karo, nes jų gyvybei grėsė pavojus, labai saugojo lietuvybę, bet daugumos jų vaikai jau nekalba lietuviškai...

Gal pernelyg pesimistinis Jūsų požiūris?

Tačiau vos po 2–5 metų išvykusiųjų kalboje dažnai jau girdime svetimą akcentą, seneliai su vaikaičiais skaipu jau kalba angliškai.

Ar ką nors darote tam, kad Lietuva neišsivaikščiotų?

Priklausau visuomeninei organizacijai – sambūriui „Patirtis“. Ten susirinko daug mokslininkų ir žmonių, kuriems rūpi Lietuva ir jos ateitis. Darome, ką galime, bet mūsų balsas gana vienišas...

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs?

Svarbiausia – mažiau galvoti apie save, o daugiau apie tą kraštą, kuriame gyveni. Dažnai žmonės klausia: „Ką ta Lietuva man davė?“ O reikia klausti: „Ką tu jai davei? Ar ką nors pagerinai, nuveikei, kad tėvynė, tu pats būtum doresnis, geresnis?

Nesenai palaidojau seserį Juliją Danutę, ji labai sunkiai vaikščiojo, buvo ilgametė Vilniaus „Bočių“ pirmininkė, architektų sąjungos senjorų vadovė, aktyviai dalyvavo Vilniuje gyvenančių panevėžiečių klube „Nevėžis“. Kiek ji susitikimų, ekskursijų po įdomiausius Lietuvos ir gretimų šalių objektus suorganizavo. Kai atsigulė į patalą, skambina architektų senjorai: „Kada Baginskienė grįš – pasiilgome renginių“. Atsakiau, kad negrįš, paraginau pačius organizuoti. „Ką jūs? Aš?“ Sesuo gyveno labai prasmingai. Dešimt metų rinko lėšas Valdovų rūmų atstatymui. Kiekvieną savaitgalį apsirengusi tautiniais rūbais budėdavo prie Katedros arkoje ir rinko aukas rūmams. Didžiuojamės, kad turime Valdovų rūmų statytojų sertifikatą.

Kai sudegė Labanoro bažnyčia, aukojome – aš iš uždarbio, seserys – iš pensijos. Kaip tėvo tėviškė liks be bažnyčios. Ačiū Dievui, ji atstatyta.

Prieš 15 metų Kvėdarnoje gyveno mokytojas Eugenijus Ivanauskas, tikiuosi, ir tebegyvena. Kvėdarnoje nebuvo vandens telkinio. E. Ivanauskas vienas (vėliau su mokiniu), kasė kastuvu tvenkinį. Visi sukiojo pirštu prie smilkinio. Ne tik iškasė, apsodino jį žilvičiais, padarė tiltelių – įkūrė nedidelį parką. Miestelio centre stovi paminklas Vytautui Didžiajam, mokytojas įtaisė tris šviestuvus – raudoną, žalią, geltoną – jų apšviestas stovi paminklas. Atstatė partizanų bunkerį, pasodino kelis tūkstančius ąžuoliukų nuo Kvėdarnos iki Vytogalos Dariui ir Girėnui atminti. E. Ivanauskas buvo neįgaliųjų šalies šuolių į aukštį čempionas ir dalyvavo parolimpiadoje – nei valstybės, nei rajono valdžia nedavė pinigų kelionei.

Pabiržėje gyvena geniali neįgali moteris Aldona Jaronytė. Ji baigė tik kelias klases, o neišpasakytai gabi. Audžia lovatieses, raštus sugalvoja, siuva, gamina tortus. Savo rankomis pasistatė namą, įsivedė elektrą, pati pasidarė sekciją, minkštus baldus. Dengdama stogą prašė artimųjų pagalbos palaikyti lentas, užtempti šiferio lakštus, atsisakė. Ji pelkėje nusprendė iškasti tvenkinius: „Jei visą savaitę kasi po aštuonias valandas, yra į ką pažiūrėti“. Padarė išsirangiusį tvenkinį, krantus apsodino gėlėmis. Moka ir frezuoti, ir staliaus darbą, o iš kelių sugedusių spynų padaro tokią, kurios niekas neatrakina. Po mūsų filmo ją pradėjo lankyti turistai, savivaldybė gatvėje pastatė ženklą „Aldonos Jaronytės sodyba“. Jos gyvenimas tarsi pražydo.

Tokie žmonės, kurie nebijo darbo ir kuria ne tik sau, gyvena labai prasmingai.

Kai atėjote į susitikimą sušalusi, ištarėte, kad žmogui turi būti truputį šalta, truputį alkana ir nepatogu, tada jis mobilizuoja savo jėgas.

Tai – mano mintis. Dažnai man sako, kad rengiuosi per vėsiai. Manau – žmogui turi būti truputį šalta, truputį alkana ir nepatogu, tada norisi veikti. Antraip tik vartaliosis ant sofos ir spaudys mygtukus. Ir blogai nuotaikai įveikti žinau du efektyvius paprastus būdus. Pirmas – pradėti dainuoti, po 10 minučių nuotaika pasikeis. Antras – giliai įsikąsti pieštuką, tai privers šypsotis. Jei šypsaisi ir priverstinai, smegenys pradeda kitaip veikti. Tai – ne mano, o japonų ar kinų įrodyta. Išbandžiau ir įsitikinau.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Iš N. Baužytės dėdžių kunigų biografijų

Kun. Danielius Baužys gimė 1900 m. gegužės 1 d., o kun. Zenonas Baužys – 1908 metais Labanore, daugiavaikėje Karolinos ir Karolio Baužių šeimoje. Iš 16 vaikų pilnametystės sulaukė aštuoni – keturios dukterys ir keturi sūnūs. Visi vaikai skaityti išmoko namuose (tėvas Karolis buvo knygnešys ir daraktorius), visi sūnūs mokėsi Vilniaus lietuvių gimnazijoje. 1928 m. rugpjūčio 8 d. D. Baužys įšventintas kunigu. 1928–1934 metais buvo Kapčiamiesčio vikaras, vėliau dirbo Igliaukoje, nuo 1936 metų – Liškiavoje, Leipalingyje, Liubave, beveik visur sukūrė parapijų orkestrus ir chorus. 1942 metais persikėlė į Vilniaus arkivyskupiją, dirbo Reškutėnuose, Tverečiuje, Karkažiškėje, Pabradėje, Ceikiniuose, nuo 1959 metų – Dieveniškėse. Mirė 1984 m. spalio 8 d., palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Zenonas Baužys įšventintas į kunigus 1933 m. balandžio 23 d., pastoracinį darbą pradėjo Semeliškių bažnyčioje vikaru, 1934 metais paskirtas Kernavės parapijos klebonu. Skleidė lietuvybę, organizavo chorą, orkestrą. Pats griežė smuiku, skambino pianinu, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, ištapė dalį bažnyčios sienų, karo metais sukūrė įrengimą bažnyčiai apšviesti. 1946 metais suimtas, tardytas, žiauriai kankintas, nuteistas, išvežtas į Sibirą. Paskutinį laiškutį ant plono papirosinio popieriaus skiautelės, artimieji gavo iš Magadano. 2000 metais popiežius Jonas Paulius II jį (su kitais) paskelbė kankiniu.

© 2017 „XXI amžius“