Žaizdos

Ar tikrai esame ta Lietuva, už kurią jie galvas padėjo?

Renginio dalyviai prie pašventinto kryžiaus, skirto Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadų atminimui, netoli buvusios sodybos, kurioje jie žuvo 1951 08 29. Kryžiaus autorius – tautodailininkas Liudas Ruginis

Prel. Juozas Šiurys šventina kryžių

„Pagaliau užbaigėme. Nepašventintas kryžius yra negyvas“, – lengviau atsiduso Petras Piekus, šio susibūrimo iniciatorius ir visų darbų organizatorius, kai prelatas bažnytinės teisės daktaras Juozas Šiurys rugpjūčio 26 dieną pašventino beveik prieš metus pastatytą kryžių, skirtą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadams atminti. Partizanai žuvo Laukstėnų kaime, Telšių rajone, 1951 m. rugpjūčio 29 d. Važiuojantieji nuo Pielių į Žvėrinčių kairėje prie kelio gali sustoti prie prieš dvejus metus pastatyto skulptoriaus Osvaldo Neniškio paminklo. Jame įrašyti visų žuvusiųjų vardai. O dabar dešinėje to kelio pusėje, ant kalnelio, po gražuoliu klevu, greta kun. Antano Venckaus prieš 80 metų jo Primicijų proga pastatyto ąžuolinio kryžiaus, jau gerokai aptrūnijusio, iškilo tautodailininko medžio drožėjo Liudo Ruginio kūrinys, kviečiantis užkopti į kalnelį, nulenkti galvą netoliese žuvusių didvyrių atminimui ir pamąstyti, kas mes esame, ką mums byloja visai arti šios vietos į žemę susigėręs Tėvynės gynėjų kraujas. „Jie – didvyriai“, – kalbėjo P. Piekus ten susirinkusiems. Dauguma iš jų – Žemaičių apygardos administracinio ir ūkio skyriaus viršininko, teismo pirmininko Petro Lileikio (Žuvelės, Algio, Girėno) artimieji. Jam po mirties 2016 m. balandžio 21 d. buvo pripažintas Kario savanorio teisinis statusas, o tų pačių metų gegužės 11 dieną suteiktas kario – vyresniojo leitenanto – laipsnis. Jie visi žuvo kovodami, enkavedistų apsupti, nepasidavė. Vyriausiam iš jų, Alfonsui Venckui (Dėdei, Vasariui), rinktinės štabo viršininkui, buvo 30 metų. Jauniausias – Šatrijos rinktinės vadas Ignas Čėsna (Žentas) buvo tik 23 metų. Vyrai norėjo gyventi, todėl kovėsi iki galo, priešinosi okupantams, nes tikėjo Lietuvos laisve. Joje matė savo kovos prasmę. Ir štai jau beveik 30 metų mes gyvename laisvoje Tėvynėje. Žuvusiojo sūnėnas P. Piekus pasakojo, kiek daug reikėjo turėti atkaklumo, kiek visokių dokumentų surinkti, kad įrodytų, jog partizanas Petras Lileikis tikrai vertas kario savanorio statuso. „Ar tai neturėtų būti valstybės rūpestis? – mąstė jis. – Niekas nejudina net piršto“. Taip lieka nežinomi visuomenei tie partizanai, kurie jau neturi artimųjų. Kai kurių buvusių giminaičiai neturi lėšų ar energijos tokioms paieškoms atlikti. O juk visą informaciją yra surinkęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Daug reikalingų dokumentų gaunama iš jo.

Ir dar viena Petro mintis, mano manymu, verta dėmesio – kasmet paskutinį rugpjūčio šeštadienį prie kryžiaus (jis dabar juk gyvas) galėtų rinktis artimieji pagerbti žuvusiuosius. Pamąstykime, ar nederėtų jų vadų žuvimo vietoje paminėti visus Šatrijos rinktinės partizanus, kovojusius Žemaitijos teritorijoje, išgyvenusius, išvežtus į lagerius, žuvusius. Tik kas to imsis? Tikėkimės, kad tai nebus daroma vien tik vieno ar dviejų čia galvas padėjusių artimųjų pastangomis. Tokie renginiai turėtų sulaukti visų pirma Žemaitijos rajonų savivaldybių kultūros ir švietimo darbuotojų, istorijos mokytojų pritarimo, tai būtų galimybė įsijausti į gyvą Lietuvos istoriją jų mokiniams naujaisiais mokslo metais. Esame juk ta Lietuva, už kurią kovota ir kraujo pralieta.

Angelė Raudienė

Telšių rajonas

© 2017 „XXI amžius“