Atmintinai generolo Silvestro Žukausko gimtinės vietai suteikta teisinė apsauga

Kultūros paveldo departamento Penktoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į Kultūros vertybių registrą įrašė atmintiną pirmojo Lietuvos kariuomenės vado, generolo Silvestro Žukausko gimtinės vietą Pakruojo rajone, Lygumų seniūnijoje, Dovainiškio kaime. Šiam objektui teisinė apsauga suteikta dėl vertingų istorinių ir memorialinių savybių.

Kaip sakė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė, Lietuvos kariuomenė – lemiamas mūsų valstybingumo ir teritorinio vientisumo atkūrimo veiksnys. „Pagerbdami pirmojo Lietuvos kariuomenės vado, vieno iš Lietuvos kariuomenės organizatorių S. Žukausko atminimą, įamžiname istorinę jo atliktų žygdarbių prasmę. Tegul ši atminimo vieta liudija didžiulius generolo S. Žukausko nuopelnus Tėvynei“.

S. Žukauskas (1860–1937) – Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas, generolas. Baigė šešias Marijampolės gimnazijos klases. 1883–1884 metais mokėsi Vilniaus karo mokykloje. Nors iš pradžių jis savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę, tačiau demobilizavus Rusijos imperijos armiją, 1918 metais per Kijevą grįžo į Lietuvą. Buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės organizatorių. Tų pačių metų gruodžio 10 dieną paskirtas Krašto apsaugos ministru, tačiau dėl ligos (šiltinės) netrukus atleistas iš pareigų. Gydėsi Gardine. Paskirtas Generalinio štabo viršininku 1919 metų balandį, nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę kovai su bolševikais. Tų pačių metų gegužę tapo Vyriausiuoju kariuomenės vadu. Jam vadovaujant, buvo suplanuota ir sėkmingai įvykdyta Kurklių–Panevėžio operacija, kurios metu išvaduoti Ukmergė ir Panevėžys. Pasižymėjusiems kariams apdovanoti jis įsteigė ordiną „Už Tėvynę“, kuris prezidento Antano Smetonos įsaku pavadintas Vyčio Kryžiumi, o vėliau tapo Vyčio Kryžiaus ordinu.

Tarp S. Žukausko nuopelnų – ir Kupiškio–Utenos operacija, kurios metu užimti Biržai, Nemunėlio Radviliškis, Utena, o bijodami apsupimo bolševikai pabėgo ir iš Kupiškio. Tęsiant puolimą, užimti Obeliai ir pasiekta Dauguva. Lietuvos kariuomenė galėjo pradėti kovas su bermontininkais. 1919 metų rugsėjį S. Žukauskas paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Vėliau kaip KAM atstovas tapo Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Antantės atsiųstoje prancūzų generolo A. Niselio vadovaujamoje komisijoje, prižiūrėjusioje vokiečių ir bermontininkų išsikraustymą iš Pabaltijo. 1920 metais – vėl Vyriausiasis kariuomenės vadas. Aktyviai dalyvavo likviduojant Kauno įguloje kilusio sukilimo padarinius. Jam suteiktas generolo laipsnis.

Dalyvavo ir Nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų dalinių puolimą prie Giedraičių ir Širvintų. Po metų paskirtas generolu ypatingiems reikalams prie Krašto apsaugos ministro. 1926 metais paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos pirmininku, vėliau laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. 1928 metų sausį paleistas į atsargą. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, tapo „Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės“ steigėju ir nominaliu vadovu.

Pelnęs daugybę apdovanojimų S. Žukauskas mirė 1937 m. lapkričio 26 d. Davalgonių dvare, palaidotas Kauno miesto kapinėse. Kapinės sovietmečiu likviduotos, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Praėjus metams nuo jo mirties, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas – ant Lietuvos lauko akmenų pjedestalo iš šovinių tūtelių nulietas biustas. Sovietmečiu biustas nugriautas, atstatytas 1990 m. vasario 16 d. Tais pačiais metais Kalniečių mikrorajone buvusi Prano Eidukevičiaus gatvė pavadinta jo vardu. 1995 metų lapkritį atidengtas paminklas Silvestro Žukausko gimtinės vietai atminti.

© 2017 „XXI amžius“