Kultūros salelė nykstančiame tvarkingų sodybų kaime

Bronius VERTELKA

Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Jakutiškių padalinio vyr. bibliotekininkė Liudvika Suchockienė

Žinia, kad Ukmergės rajono Savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Jakutiškių padalinys persikėlė į naujas patalpas, atrodė kaip žiemą driokstelėjęs perkūnas. Šiuo metu, kai kaimuose uždaromos bibliotekos, baigiantis spaliui ten šventė įkurtuves.

Nuo Ukmergės iki Jakutiškių – asfalto kelias. Automobiliu pralėkęs Deltuvą, tuoj atsiduri Jakutiškiuose. Stabtelėjęs atkreipi dėmesį į namą su atvira terasa. Taip pasipuošė kaimo bibliotekos fasadas. Šiemet 15 metų darbo sukaktį šventusi bibliotekininkė Liudvika Suchockienė „XXI amžiui“ sakė, jog knygas perneša jau į penktą vietą. Nors buvo pirmadienis, jai nedarbo diena, tačiau noriai bendravo.

L. Suchockienė pasakojo, jog anksčiau kartais net nesinorėdavo eiti į darbą ar netgi nelaukdavusi ateinant skaitytojų. Argi prikūrensi, kai seno pastato sienos nors ir storos, bet nelaiko šilumos? Daugiau kaip aštuoni laipsnių šilumos nebus, nors vežimą malkų supleškink. Negelbėdavo po kojomis pasiklotas kilimas ar papildomai įjungtas elektrinis šildytuvas. Nemalonu buvo dirbti ir vasarą, kai pro kiaurą stogą lietus pliaupdavo. Kartą kambario, kurį turėjo pereiti, lubos įkrito. Gerai, kad tuo metu žmonių nebuvo. Daug visokių kitokių nepatogumų, bėdų moteris turėjusi.

Už tai, kad Jakutiškių biblioteka šiandien turi normalias sąlygas, L. Suchockienė nuoširdžiausius žodžius skiria Deltuvos seniūnui Gintarui Radzevičiui. Jis privalėjo nueiti tikrus kryžiaus kelius, kad tai įvyktų. „Galbūt stengėsi todėl, kad jo mama yra dirbusi bibliotekininke, jis pats augo bibliotekoje“, – tauriais seniūno siekiais neabejojo L. Suchockienė.

Sutarus, kad vertingiausias variantas – biblioteką įkelti į vietos bendruomenei priklausančias patalpas, rajono savivaldybė remontui skyrė 10 tūkstančių eurų. Intensyvūs darbai vyko tris su puse mėnesio. Dirbo seniūnijos sudaryta komanda, o jai vadovavo irgi jos žmogus. Kai seniūnas išėjo atostogų, jo rūpesčius perėmė pavaduotoja Genovaitė Čepulienė. Dirbo visi vieningai, pasitardami. Įrengė katilinę su nauja centrinio šildymo krosnimi. Seniūnija parūpino sausų malkų ir sukrovė jas į sandėliuką.

Savivaldybės administracijos direktoriaus Stasio Jackūno siūlymu, priešais biblioteką įrengė terasą, kuri labai papuošė pastatą. Šiltuoju metų laiku ji taps pokalbių, diskusijų vieta, galės čia pasivaišinti arbata, mažiesiems rengti skaitymus. Susėsti problemos neiškils – bus ilgi suolai. O biblioteka įsigijo naujus baldus. Kad Jakutiškiai turi erdvų, šiuolaikiškai įrengtą kaimo kultūros židinį, – nemenkas rajono mero Rolando Janicko indėlis. L. Suchockienė jį vadino tikruoju kultūrininku.

Bet į naujas patalpas persikėlusiai bibliotekininkei rūpesčių vis tiek netrūksta. Ramybės neduoda mintis, kur sutalpinti kaimo muziejų, prie kurio ištakų stovėjo ir L. Suchockienė. Eksponatai kol kas senose patalpose. Juos sunešė bene visi kaimo žmonės. Kaupė tai, kas jau primiršta: javų pjovimo įrankius – pjautuvus, medžio anglimis įkaitinamus lygintuvus, žibalinius žibintus (liktarnas) – tai, ko buityje šiandien nebenaudoja. Susidomėjimas muziejumi didžiulis. L. Suchockienė tikisi jį įkurdinti atskirai nuo bibliotekos.

Biblioteka Jakutiškiuose – vienintelė likusi kultūros salelė, nes čia jau uždaryti kultūros namai, mokykla. 212 gyventojų turinčiame kaime – apie 100 bibliotekos skaitytojų. Čia mėgsta knygą, kadangi turi tam pasišventusį žmogų. Ponia Liudvika teigė, jog čia jaučiasi kaip sava, nors jos gimtinė – kaime už 9 kilometrų nuo Jakutiškių. Ši biblioteka ir dar keturios pirmosios rajone gavo kompiuterius. Naujų knygų stoka irgi nesiskundžia.

„Liudvika Suchockienė – tikra mūsų šviesuolė. Pas senolius, pas tuos, kas nebeįstengia įveikti kelio į biblioteką, užsuka su knygomis, ji – labai nuoširdus ir mūsų kaime išskirtinis žmogus“, – sakė vietinės parduotuvės pardavėja ponia Zita. Bibliotekininkė buvo Jakutiškių bendruomenės pirmininko pavaduotoja, kaimo seniūnaitė. Tarp žmonių čia išsaugoti geros, šiltos kaimynystės saitai. Nepatartina kaime sukiotis nepažįstamiems žmonėms ar važinėti automobiliais su nematytais numeriais. Bemat sužinos tie, kam privalu tai žinoti. Ilgiau nesutikus kaimyno, jau skambinama jam telefonu ar beldžiamasi į jo namo duris. Štai ir L. Suchockienei išvykus statybinių medžiagų pirkti į Vilnių ir ilgiau nepasirodžius kaime, telefonu teirautasi, kur ši pradingo...

L. Suchockienė teigė, jog kaimą, kad taip gražiai tvarkytų sodybų aplinką, kažin ar kitur Lietuvoje rasi. Daro tai ne kažkam pasirodyti, o kad pačių akis džiugintų. Liudvika – didelė jurginų mylėtoja – daugybę jų rūšių augina. Prie namų augina tai, kas buvo puoselėjama tėvų ar senelių darželiuose. Rasi rūtų, mėtų, ramunėlių. Bet kokio darbo, susijusio su žeme, ji nevengia. Žemės sklypelyje užsiaugina viską, kad nereiktų dairytis parduotuvėje. Žiemai turi sukaupusi įvairių daržovių ir bulvių atsargų. L. Suchockienei keista, kai girdi sakant, jog ko nors auginti neapsimoka.

Sovietiniais laikais L. Suchockienė Vilniaus statybos technikume įgijo architektūros technikės diplomą. Dar mokyklos suole buvo pastebėti nemenki jos meniniai gabumai. Jauna ištekėjo, bet laimės šeimoje nepatyrė. Išsiskyrusi liko su trim dukrelėmis. Buvo toks metas, kai ėmė irti kolūkiai, atsirado bedarbystė. Liudvika nebuvo išranki. Bet, žiūrėk, įsidarbina ir netrukus įmonė bankrutuoja. Todėl žino, kokia karti yra bedarbės dalia. Kartą iš mokyklos dukra jai parnešė užpildyti pažymą, kaip ji paskirstanti savo šeimos lėšas. Už dukras iš valstybės gaudavo 120 litų. Šeima turėjo pragyventi iš Liudvikos sunkiai sergančios mamos pensijos. Gerai, kad tada ją parėmė giminės.

Suprasdamos, kad Lietuvoje negalės įsigyti aukštųjų mokslų, viena po kitos dukros išvyko uždarbiauti į užsienį. Visos ten ištekėjo, turi darbus.

L. Suchockienė irgi pabuvojo ne vienoje Europos šalyje. Lankydamasi Belgijoje nusistebėjo, kad čia maisto produktai kainuoja tiek pat kaip ir Lietuvoje, nors ten atlyginimai žymiai didesni. Grįžtant iš Ispanijos nuotaiką drumstė niūri diena, bet įvažiavus į Lietuvą, vos neapsiverkė iš džiaugsmo: labai graži mūsų šalis!

Jakutiškiai, Ukmergės rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“