Paskui sodžiaus kryžių

Čypėnų kaimo gyventojas Vaidotas Griciūnas iš užmaršties prikėlė savo ir gimtojo Remeikių kaimo kryžius

Vabalninke atstatytas katalikų vyrų kryžius Autorės nuotraukos

Palaimos kaimo pradžioje kelią laimina išskirtinis kaimo kryžius

„Senovėje žmoneliai kito ginklo neturėjo, tik maldą ir kryžių. Statė kryžius. Ir būtinai sodžiaus pradžioje ir gale“, – pasakoja 92 metų Palaimos kaimo gyventoja Elena Šukienė. Čypėnietis Vaidotas Griciūnas išaiškino ir prikėlė patį seniausią išlikusį Vabalninko krašto kryžių. Jis rymo Remeikių kaime. 1885 metais šį kryžių pastatė Remeikių sodžiaus jaunuomenė.

Misija

Rymo kryžiai palaukėse, šalikelėse, kryžkelėse. Kiekvienas su savo kančia, sava dalia, sava byla. Lenkiasi prieš laisvės kovotojus žūties vietose, sergsti išnykusius kaimus, sodybas, mena to meto religines organizacijas, jaunuomenes, sodžių jubiliejus. Vabalninko miestelio kryžkelėje praeivius laimina katalikų vyrų kryžius. Buvusio Radžgalių kaimo pradžioje kryžius mena kaime siautėjusius siaubūnus juodašimtininkus. Natiškiuose ant Atminties kalnelio rymantis kryžius įprasmino Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Daugiau kaip prieš šimtą metų statytas Remeikių kaimo kryžius liudija: „Paminklas visų draugystės Remeikių sodžiaus didijo jubiliejaus“. Statė kryžius žmonės melsdami juos išgelbėti ir apsaugoti ne tik nuo juodašimtininkų, bet ir nuo pasaulio pabaigos.

Buvusi radžgalietė, paskutinė šio kaimo palikuonė, dabar Palaimos gyventoja, 92 metų senolė Elena Šukienė pasakoja:

– Senovėje žmoneliai kito ginklo neturėjo, tik maldą ir kryžių. Tuomet statė kryžius būtinai kaimo pradžioje ir kaimo pabaigoje. Mano buvusioj gimtinėj nieko nebelikę, tik trys ąžuolai ir tas vienintelis ąžuolinis kryžius. O pastatė kryžių, kaip mano tėveliai pasakojo, tikintieji žmonės iš baimės, kad kaimo nepuldinėtų juodašimtininkai. Prieš šimtą metų jie siautėjo ir šituos kraštuos, gąsdino kaimiečius. Vyrus mušė, korė, pjovė, moteris gvaltavojo, plėšikavo. Susitaisę į gaujas, miškuose gyveno bunkeriuose. Per kaimus juodašimtininkus vedžiodavo vietiniai. Užrodydavo tuos kiemus, kur žmonės turtingesni, – pasakoja E. Šukienė.

Jos žodžiais, Radžgalių kryžius išliko tik kaimo pradžioje, tik todėl, kad žmonės jį labai gerbė ir prižiūrėjo. Gal kokią priesaiką buvo davę. Tą Radžgalių kaimo kryžių prižiūrėjo vietinis Alfonsas Klinga. O buvęs šio kaimo gyventojas Juozas Mockūnas iš Pakruojo važinėdavo, kryžių vis remontuodavo. Tik gėlių prie jo niekas nesodindavęs.

– Senųjų kryžiaus prižiūrėtojų jau nebėra tarp gyvųjų, bet kartais tą kryžių, kaip girdėjau, dar lanko Klingų žentas, – pasakoja Elena Šukienė.

Radžgalietis Kondrotas minėjęs: tarybiniais metais Radžgalių kaimo kryželis jau atrodė suvargęs, pasviręs. Kolūkio pirmininkas brigadininkei Dalei liepęs jį nuversti. O brigadininkė pirmininkui atkirtusi: „Ne aš pastačiau, ne aš ir griausiu!“ Kolūkiečiai stebėjosi: „Pamanyk, išdrįso pasipriešinti...“ Žmonės anais laikais buvo surengę protesto akciją ir melioratoriams. Jie kryželį paliko.

Kryžkelėje

Ne visus kryžius tikintieji nuo ateistų apgynė. Daug jų išvartė. Įdomi Vabalninko vyrų katalikų kryžiaus istorija. Vabalninkietė Juozapata Mėdžienė mena: „Kryžius visiems stovėjo prieš akis Panevėžio ir Pasvalio kelių kryžkelėje. Užkliuvo. Vieną rytą žmonės rado tik postamentą. Akmeninio kryžiaus dalis išniekinta liko gulėti ant žemės. Tikintieji tą kryžiaus dalį nugabeno ir paslėpė senosiose Vabalninko kapinėse, buvusios koplyčios vietoje. Kryžius sulaukė Nepriklausomybės atkūrimo ir vėl buvo sugrąžintas į tą pačią vietą. Jo postamente – nuo seno speciali niša. Ten išstatoma kokia nors šventojo skulptūrėlė. Neseniai čia buvo įžiebtas liktorėlis“.

– Katalikų vyrų kryžių prižiūrėdavo ir puošdavo vabalninkietė Elena Vaičiulienė, dabar – Emilija Šulčienė. Įspūdingas kryžius. Akmeninis. Meno kūrinys. Tik nežinia, koks meistras jį kūręs, – svarsto vabalninkietė J. Mėdžienė.

Natiškiuose

Mūsų pašnekovė Juozapata, gimusi Natiškių kaime, yra kaimo metraštininkė. Ji džiaugiasi: ir jos gimtieji Natiškiai apsistatę kryžiais. Pats seniausias, Natiškių sodžiaus moterų kryžius, statytas prieš 100 metų prie pat sodybos. Kryžių prižiūrėjo sodybos šeimininkai: Stašiai, Laučkos, Mėdžiai.

– Kryžius per karą buvo kareiviams ant tako. Pro jį ėjo vokiečių, rusų kareiviai, skaitė užrašą ir niekas į kryžių nesikėsino, nepakėlė rankos, – sako ponia Juozapata.

Natiškių sodžiaus moterų kryžių keliasdešimt metų prižiūri ji, jos vaikai, vaikaičiai.

– 1996 metais ir aš prie savo sodybos pasistačiau aukštą gražų medinį kryžių. Kryžiai stovi Girijotų kieme, Breivės sodyboje. Valecko kryželis labai senas. Kryžius stovi ir Petrulių sodyboje. Per Žolinės atlaidus tradiciškai Petrulių kartos grįžta į prosenelių ir senelių gimtinę, iškelia savo giminės vėliavą ir švenčia. Vyresnioji karta jau ilsisi Amžinybėje, o grįžęs kryželis visų laukia, visus sušaukia, sutinka, – prisimena šio kaimo metraštininkė.

Anot jos, pats seniausias Natiškių kaime išlikęs kryžius – Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio, pastatytas 1928 metais. Stovi ant Atminties kalnelio.

Natiškiečiai ir radžgaliečiai statė kryžius ir iš baimės, melsdami apsaugos. Pasakojama, kad statė kryžių baimindamiesi pasaulio pabaigos.

1943 metais ties Breivių sodyba, prie Panevėžio kelio, buvo pastatytas pušinis kryžius. Jo meistras – Vytautas Stašys. Po 55 metų kryžius nupuvo, vėjas jį nuvertė. Meistras Jonas Matulis iš Stumbriškio gyventojų pageidavimu užsakė ir padarė naują, irgi pušinį kryžių. Jis pastatytas 1998 metais. Deja, vėjui nieko nėra švento. 2016 metų žiemą audra vėl jį nuvertė. Natiškiečiai vėl atstatė.

– Natiškietis Girijotas padovanojo savo ąžuolą. Kryžių kūrė vietinis meistras Kęstutis Breivė. Vyko gražios iškilmės. Kryžių šventinome, susirinko daug žmonių. Vietinė literatė Angelė Jurevičienė sukūrė ir skaitė specialų eilėraštį. Įdomu tai, kad kryžius jau trečias, bet kančia ta pati nuo pirmojo mūsų kryželio, – prisimena J. Mėdžienė.

Palaima

– Kai stojo Nepriklausomybė, visi kaimai šoko statytis kryžius, – prisimena buvusi radžgalietė E. Šukienė.

Anot jos, dėmesio vertas Palaimos kaimo kryžius, simbolizuojantis gediminaičių stulpus, pastatytas toje pačioje vietoje, kur anksčiau stovėjo angelaičių organizacijos kryžius. Bet apie tai geriausiai papasakos ramongalietė Birutė Šiaučiūnaitė. Jos amžiną atilsį sesuo Jūra Čižienė rinko aukas, rūpinosi kryžiaus statyba.

– Aš Birutei padėdavau prižiūrėti Palaimos kryžių. Mes pasodindavome gėlyčių. Gražus buvo užsiėmimas, – atsidūsta 92 metų senolė kryžių mylėtoja E. Šukienė.

– Senąjį Palaimos kryžių ne kokios nors piktos rankos nugriovė, o arklys. Pririšo toks senis jį netoliese. Arkliui užėjo noras pasikasyti. Atsirėmė į kryžių ir nuvertė, – prisimena B. Šiaučiūnaitė. Jos gimtinė – Palaimos kaimas.

– Naująjį mūsų kryžių nukalė Utenoje, buitiniame kombinate. Vieni mūsų kryžių gyrė, kiti peikė. Jis ne toks kaip visų – neaukštas, ranka pasiekiamas, bet amžinas, akmeninis. Nebuvo kam kryžiaus puošti. Aliutę Šukienę pakalbinau, ji sutiko. Žolę šienaudavau, takelius apravėdavome, puošdavome, bet dabar jau nebeturime sveikatos, – apgailestauja ramongalietė B. Šiaučiūnaitė.

Prisikėlimas

Kaimai puošiasi naujais ąžuoliniais kryžiais. Labai retai išgirsi, kad restauruojami, nepamirštami, lankomi ir senieji kaimo kryželiai. Gražų pavyzdį parodė Čypėnų kaimo gyventojas Vaidotas Griciūnas. Jaunas vyriškis pats pasisiūlė sutvarkyti senuosius gimtojo ir kaimyninio Remeikių kaimo pakelės kryžius. Jie buvo užžėlę krūmais, apsamanoję, nebeįskaitomais užrašais, aptrupėję. Žmonės juos jau buvo ir užmiršę. Kryžiai seni, buvusios Čypėnų respublikos amžininkai – 1885, 1901, 1904 metų. Vaidotas nepabūgo kruopštaus, sunkaus darbo. Vienas kryžius turėjo ir tvorelę. Ji buvo sulankstyta. Teko vežtis namo, ištiesinti. Vaidotas turėjo ir išlaidų. Pirko įvairias darbo priemones, įrankius, dažus.

– Vieno kryželio buvo likęs tik pamatas. Klausinėjau kaimynus, koks čia kryžius buvęs, kur jis galėtų būti. Viena moteris prisiminė: ji turi. Prieš keliasdešimt metų jie, vaikai, kryžiaus dalį surado tarp krūmų, su ja žaidė, bet tėvai užmatė, apibarė, atėmė ir paslėpė. Ar ne tas? Nusinešėme, pamatavome. Tas pats. Buvęs nulaužtas, – prisimena vaikinas.

Teko atkurti ir kryžių užrašus. Šveitė metaliniais šepečiais ne vieną valandą, kol išryškėjo raidės. Į pagalbą atskubėjo senosios kaimo gyventojos Sklenienė, Lapinskienė. Jos padėjo įminti šių kryžių paskirtį. 1885 metais statytas Remeikių jaunuomenės kryžius. 1901 metais – „Paminklas visų draugystės Remeikių sodžiaus didijo jubiliejaus“ ir t. t.

– Atsivėrė mūsų kaimų kryžiai pakelėje. Gražiausi kryžiai! Autentiški. Daug metų gulėjo krūmais apaugę, pamiršti. Brangus palikimas, –  pats Vaidotas irgi savo darbu patenkintas.

Pasak Vaidoto, Čypėnuose, Gumbeliuose jis dar žino pamirštų, apleistų, krūmais užgožtų kryžių. Kas ryšis? Nebėra kam. Po kelerių metų šiose apylinkėse kryžių bus daugiau nei gyventojų.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

© 2018 „XXI amžius“