Kronika

Širdies ir minties malda Jurgiui Bieliniui

Šv. Mišias aukoja kun. Ernestas Želvys

Kalba Seimo narys Viktoras Rinkevičius

Tarp minėjimo dalyvių Biržų rajono vadovai Irutė Varzienė ir Valdemaras Valkiūnas

Dainuoja Germaniškio folkloro ansamblis „Vijoklis“

Biržų rajono bibliotekininkės prie Jurgio Bielinio kapo

Gėlės ant knygnešio J. Bielinio kapo

SUOSTAS. Sausio 21-ąją, sekmadienį, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje paminėtos neeilinės asmenybės – knygnešio Jurgio Bielinio – 100-osios mirties metinės. Renginio sumanytojai ir organizatoriai – Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys, Suosto parapija ir kaimo bendruomenė.

Nedidelė, jauki, saulės nutvieksta Suosto bažnyčia, neįprastai daug šviesos. Parapijos žmonių prieš gerą dešimtmetį atstatyta, rodanti visais laikais čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių troškimą pažinti Dievą ir tarsi liudijančių ištikimybę J. Bielinio priesakui, kurį jis mėgdavęs kartoti: „Aš ką padariau, tai per maldą… Reikia dirbti ir Dievą prašyti“.

Bažnyčios centre – kėdė, pridengta juodu šydu, kelios knygos, Jurgio Bielinio nuotrauka, deganti žvakė. Kviečia prisėsti, paskaityti, pakalbėti, prisiminti...

„Kai tariam žodį Duona, Motina, Tėvynė, Lietuva / Prisimenam mes, Knygnešy, Tave – / Vyžotą, brendantį per žvarbią sniego pūgą su ryšuliu sunkiu...“ – renginį pradėdamas Gretos Valuckaitės ir jos mamos Mildos eilėraščiu „Baladė apie lietuvišką žodį“, kun. E. Želvys kvietė šv. Mišių aukoje dėkoti Dievui už šį ne tik šio krašto, bet ir visos šalies žmogų – knygnešių karalių. „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du paprastus žvejus, metančius tinklą, ir pakvietė eiti kartu. Taip Simonas ir jo brolis Andriejus tapo Jėzaus mokiniais. Dievas yra paprastumas. Tą patį galima pasakyti apie Jurgį Bielinį, paprastą ūkininką, bet nepaprastą žmogų iš Purviškių kaimo, kuriam rūpėjo, kas vyksta aplinkui, kuris veikė taip, kaip liepė sąžinė. O juk sąžinė, garbė, pareiga – sąvokos, nepavaldžios laikui“, – kalbėjo kunigas Ernestas. Kovo 16-oji, Jurgio Bielinio gimimo diena, Lietuvoje tapo Knygnešio diena. Jis – „Varpo“ laikraščio bendradarbis, knygnešys, nešantis knygas vyskupui Motiejui Valančiui. „Tu nieko nepabūgai – nei caro katorgos, nei kelio sunkaus, ilgo, / Skubėjai ten, kur laukė išsiilgę maži ir dideli Šiauliuos, Raseiniuos, Vilniuj...“ („Baladė apie lietuvišką žodį“). Užuot ramiai ūkininkavęs, daugiau kaip tris dešimtmečius šis didis žmogus rizikavo sveikata ir gyvybe, nes brangino savo gimtąją kalbą ir tikėjo, kad ateis diena, kai Lietuva taps nepriklausoma valstybe. „Kaip galime sustabdyti automobilį?“ – šiek tiek netikėtai kun. E. Želvys kreipėsi į žmones ir sulaukęs atsakymo, kad reikia išjungti variklį, tęsė: „Kai mes įsibėgėjame, įsivažiuojame, pralekiame per gyvenimą, o dažnai – ir pro vertybes. Dievas mus kviečia sustoti, atsisėsti, paimti knygą, pamąstyti, paklausti savęs, ką po savęs paliksime, kai ateis laikas išeiti. Pabūkime šiandien su Jurgio Bielinio dvasia, sudėkime jam savo minčių ir širdies maldą“, – kvietė kunigas.

Po šv. Mišių kultūros darbuotoja Dalia Matusevičienė paskaitė keletą ištraukų iš Kazio Misiaus ir Benjamino Kaluškevičiaus knygos „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“. Seimo narys Viktoras Rinkevičius dėkojo žmonėms, išlaikantiems savo kaimo biblioteką, ir dovanojo jai naujų knygų, linkėdamas, kad knyga visada būtų vertybė. Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas ragino saugoti lietuvybę ir gimtąją kalbą. Keletą liaudies dainų padainavo Germaniškio folkloro ansamblis „Vijoklis“.

Aldona Kolopailienė, bibliotekininkė, ne vieną turistų grupę palydinti prie J. Bielinio ąžuolo, išsamiai ir įtaigiai pasakojanti apie jo gyvenimą ir veiklą, paskaitė ištrauką iš irgi Amžinybėn jau išėjusio biržiečio Valentino Dagio knygos „Prabėgę metai“, kuri prasideda pasakojimu apie J. Bielinio kelionę į Lietuvių konferenciją Vilniuje 1918 metų sausio mėnesį. Deja, Vilniaus nepasiekęs J. Bielinis sukniubo prie kryžiaus Katinų kaime Pasvalio rajone, kai iki jo labai lauktos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tebuvo likęs tik vienas mėnuo.

„Dar kartą įsitikinau, kad tikrasis atminimas atgyja ne didžiosiose salėse, ne iškilminguose koncertuose, bet tokiose mažose bažnytėlėse. Šiandien daugeliui galbūt sunkiai protu suvokiama, kad tokiame užkampyje gyvenęs žmogus paliko žemę, gyvulius, namus ir daugiau nei 30 metų, rizikuodamas gyvybe, nešė šviesą ir tikėjimą Lietuvos ateitimi. Ačiū visiems, kad taip tikrai prisiminėme šį didį žmogų“, – kalbėjo Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irutė Varzienė.

„Miręs žmogus veikia per kitus, gyvuosius, kurie tęsia jo pradėtus gerus darbus“, – sakė kunigas Ernestas, kviesdamas žmones prie J. Bielinio kapo bažnyčios šventoriuje.

Ant paprasto lauko riedulių paminklo parašyti žodžiai – „Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti“ – yra didžiojo knygnešio J. Bielinio priesakas mums visiems, visų kartų Lietuvos žmonėms. Iš visų minėjime dalyvavusių žmonių lūpų ir širdžių prie jo kapo nuskambėjusi malda „Viešpaties angelas“ teikia vilties, kad Nepriklausomybė, lietuviškas žodis ir knyga visada bus tos vertybės, už kurias verta savo gyvenimą aukoti.

Stasė Eitavičienė

Biržų rajonas
Autorės nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“